| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Teisingumas nepriklausomybės sąlyga
Lietuvoje ir užsienio valstybėse, kur gyvena mūsų tautiečiai, iškiliai minimos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-osios metinės. Šiam svarbiam įvykiui prisiminti dar gerokai prieš Kovo 11-ąją prasidėjo šventiniai renginiai. Be abejo, tokios iškilmės neįsivaizduojamos be pagrindinių istorinių akimirkų liudytojų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų, prieš 20 metų vėlyvą kovo 11-osios vakarą pasirašiusių Nepriklausomos valstybės Atstatymo aktą. Tačiau ne visi Kovo 11-osios akto signatarai su pakilia nuotaika pasitinka šią šventę. Nuo Suvalkijos krašto anuomet išrinktas parlamentaras Algirdas Endriukaitis neseniai pareiškė nedalyvausiąs iškilmingame Seimo posėdyje ir kituose oficialiuose renginiuose, kuriuos organizuos valdžios institucijos. Kodėl patyręs valstybės bei visuomenės veikėjas nusprendė būtent taip, atsakymą sužinosime iš paties signataro.
Vasario pabaigoje minint paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio žūties 45-ąsias metines spaudos konferencijoje pareiškėte, kad iš anksto atsiribojate nuo oficialių valdžios šventinių renginių, skirtų Kovo 11-ajai. Kodėl taip nusprendėte? Iš tiesų Kovo 11-oji mūsų tautai ir asmeniškai man labai brangi data, todėl jos neatsisakau švęsti ir žadu dalyvauti visuomeniniuose renginiuose bei konferencijose. Nepriklausomybės atkūrimo šventę nusprendžiau sutikti ne atsakingų valstybės funkcionierių gretose, bet drauge su paprastais mūsų valstybės piliečiais, kurių pastangomis ir ryžtinga valia mes, išrinktieji, tą ankstyvą 1990-ųjų pavasarį atkūrėme laisvą Lietuvą. Deja, tikros laisvės ir teisingumo bei suvereniteto mūsų valstybėje per 20 metų nepavyko atkurti. Per tą laiką aukščiausiose valstybės institucijose išsikerojęs nežabotas valdininkijos ir jiems ištikimai talkinančių teisėsaugos bei oligarchų klanas tebejaukia mūsų Tėvynės teisinius, dorovinius ir socialinius pamatus, o tarptautinėje arenoje esame tarp nuolankių trečiojo pasaulio valstybių. Pasirodo, sovietinio genocido teisinis, politinis, moralinis ir istorinis vertinimas yra sovietmečio lygmenyje. Tirdami paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio žūties aplinkybes aiškiai pamatėme, kad nė per plauką nepasistūmėjome į priekį. Faktas: ką reiškia vieną bylos epizodą prokuratūrai tirti 12 metų, kai išmiršta liudininkai, nukentėję ir budeliai? Per tą dvidešimtmetį nepriklausomoje Lietuvoje teismų, prokuratūros, kitų teisėtvarkos institucijų veikla, pasirodo, kaip buvo, taip ir liko sovietiško mentaliteto, o bylų tyrimo ir nagrinėjimo vilkinimas tapo legalaus sabotažo forma. Man tenka ne tik domėtis, bet ir dalyvauti ne vienoje tokioje byloje ir įsitikinti, kad dėl teismų bei prokurorų nusikalstamai atsainių veiksmų, jų priimtų absurdiškų sprendimų ir melagingų motyvų kenčia pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyviai, jų artimieji, o svarbiausia istorinis požiūris į valstybę. Ar ne pasityčiojimas, jog nepriklausomos valstybės teisėtvarkai atstovaujantys seno kirpimo pareigūnai nuo 1990 metų netyrę vilniečio, pasipriešinimo dalyvio Algimanto Andreikos bylos, ją nutraukia neva dėl senaties. 1988 m. rugsėjį, po liūdnai pagarsėjusio bananų baliaus, represinių struktūrų žiauriai sumuštas, smaugtas, spardytas jaunas disidentas prarado sveikatą, daug metų gydėsi. Šio žmogaus jau nebėra tarp gyvųjų, liko tik giminės ir artimieji. Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Lina Urbonienė, vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernatavičius, Vilniaus miesto 1-os apylinkės teisėja D. Butrimienė neįvertino, kad veiksmai prieš A. Andreiką buvo tokie, kad kėlė žmonių pasipriešinimo dvasią, juos drąsino, o milicininkas Z. Bernotas, vykdęs KGB užduotį, nors ir įvertintas kaip viršijęs tarnybinius įgaliojimus, bet šiai bylai neva suėjęs senaties terminas. Bet jei devyni prokurorai iki šiol piršto nepajudino, tai gal ir senatį reikėtų atstatyti. Vilniaus apygardos teismo teisėja A. O. Kvaraciejūtė, 20 metų buvusi sovietine teisėja, patvirtino prokurorų sprendimus, kurių viename sakoma, kad jeigu A. Andreikai būtų atimta sovietinė rinkimų teisė, uždrausta kalbėti sava kalba, apribota teisė kreiptis į teismą ir pan., tai būtų tada tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas be senaties. Tai yra pasityčiojimas ar tarybiniai rinkimai ką nors reiškė? Be to savo nutartyje teisėja nurodo, kad bendražygiai negali pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 ir 33 straipsnius ginti visuomeninį A. Andreikos interesą. Šios teisėjos sąmonėje netelpa aukščiausia laisvės kovos teisė ir kovos draugų teisė ginti mirusį bendražygį. Absurdo teatru, bet ne civilizuotu teisminiu procesu pavadinčiau buvusio partizano Algirdo Žyprės bylą. Kaune gyvenantis 83 metų Laisvės kovotojas po 8 partizanavimo metų už pasipriešinimą sovietų okupantams buvo nuteistas 25 metams griežto lagerio, dar 5 metus jam neleido grįžti į Lietuvą. Lageryje prarado sveikatą. Šiam žmogui pernai rugsėjo 11 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija E. Bieliūnas, V. Piesliakas ir B. Stakauskas, atsisakė išduoti teisių atstatymo pažymėjimą remdamasi KGB bylos medžiaga. Teisėjai ir prokuratūra neapklausė ir nekvietė A. Žyprės į posėdį. Kaip senais laikais viską sprendė trojka. Buvo pažeisti du įstatymo reikalavimai: KGB bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais ir Generalinė prokuratūra tyrimą atlieka dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto nustatymo ir patvirtinimo. Prokuratūra A. Žyprės atveju kaltės nenustatė ir šie teisėjai viską paraidžiui iš prokuroro Mockevičiaus patvirtintos KGB bylos perkėlė į nutartį. Ir labai reikšmingu laiku paskelbtais Lietuvos laisvės kovų jubiliejiniais metais! Panašius kryžiaus kelius mūsų priešiškos Temidės labirintais jau daug metų mina ir šakietė Martina Bikulčienė. Dėl moralinės žalos Kauno teisėjai A. Burdulis ir B. Bobrel nutarė, kad okupacijos metais neveikė Lietuvos Konstitucija, o okupaciniai įstatymai nenumatė, kad KGB žudikai atlygintų žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija (Z. Levickis, Č. Jokubauskas, E. Laužikas, A. Marčiulionis, A. Norkūnas, S. Rudėnaitė ir A. Simniškis) kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydami paaiškinti, ar čekisto žalą turi atlyginti jis pats, ar Rusija. Procesas truks 12 metų. Ar galima tvirtinti, kad toks teisingumo tęsimas yra teisingumo principas?.. Iškilmingame minėjime Seimo rūmuose, be kitų valstybės institucijų, be abejo, dalyvaus ir tų teismų bei prokuratūros atstovai. Jeigu aš kartu su jais pločiau Kovo 11-osios salėje, tai reikštų Laisvės kovotojų paniekinimą ir jų veidmainišką palaikymą. Todėl privalome ginti kad ir vieną laisvės kovotoją. Taigi, aš nutariau nedalyvauti oficialiame Kovo 11-osios minėjime. Beje, ir aktorius R. Adomaitis su valdžia nenori švęsti: nebėra jokio tikslo tų laikų Lietuvos dvasia nepataisomai suniokota. Žvelgiant į kaimynines valstybes, drauge su mumis išgyvenusias sovietinės okupacinės sistemos rojų, matome, kad ir ten netrūksta panašių rūpesčių bei sunkumų. Prieš pusę metų šalies Prezidente išrinkus ambicijų ir ryžto nestokojančią moterį, daugelis Lietuvos piliečių su viltimi laukia esminių permainų ir teisinėje sistemoje. Ar Jūs taip pat viliatės sulaukti esminio persilaužymo merdinčioje teisėsaugos sistemoje? Žvelgdamas į prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą, pastebiu tam tikrų poslinkių matyt, ne be jos įtakos atsistatydino Valstybės saugumo departamento vadovas ir generalinis prokuroras. Tačiau įdomu, kas juos pakeis ir kaip viskas klostysis šiose mūsų valstybei itin jautriose institucijos grandyse. Matant, kaip Lietuvoje veikia supuvusi ir korumpuota teismų sistema, sudaryta pasipriešinimo dalyvių darbo grupė parengė memorandumą Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo, kuris su priedais sudarys per 50 puslapių. Remdamiesi juo aukščiausios valstybės institucijoms bei plačiai visuomenei siūlysime iš esmės neatidėliotinai pertvarkyti teismus ir prokuratūros sistemą, kad jaunų teisėjų bei prokurorų atranką spręstų ne senųjų klanų grupuotės, bet įvairios atsakingos visuomeninės organizacijos, kaip yra daroma normaliame civilizuotame pasaulyje. Neatlikę šios gyvybiškai svarbios užduoties mes ir toliau murkdysimės toje pačioje sovietinio tvaiko klampynėje. Drauge su Nijole Sadūnaite, Antanu Terlecku, Petru Plumpa, Baliu Gajausku ir kitais žinomais visuomenės atstovais sieksime, kad be delsimo būtų išspręstos Laisvės kovų dalyvių reabilitacijos ir čekistų atsakomybės bylos. Iš čia pateiktų kelių faktų akivaizdžiai matome, kad tos bylos specialiai vilkinamos, tikintis, kad garbaus amžiaus sulaukę žmonės savaime išmirs ir nebeliks problemų. Ar ne paradoksas, kad buvę šių kankinių budeliai sau ramiai vaikšto sostinės gatvėmis, gauna solidžias valstybines pensijas ir dar tyčiojasi? Įdomu, ar mūsų teisėsauga pasidomėjo, ką savo darbo metais dirbo, organizavo, planavo ir vadovavo KGB saugumo generolas Eduardas Eismuntas, Edmundas Baltinas, Jurgis Bakučionis ir kiti. Mūsų visuomenei gerai žinoma Jūsų neigiama nuostata dėl pasaulyje ir Lietuvoje vykstančių sparčių globalizmo procesų. Ar tebesilaikote tos pačios nuostatos ir ką palinkėtumėte mūsų šalies gyventojams Nepriklausomybės 20-mečio proga? Paleisto džino, kad ir kaip būtų gaila, atgal nebesugražinsi, todėl mūsų valstybei, siekiančiai išsaugoti savo suverenitetą, tautines tradicijas bei dvasines vertybes, būtina turėti tvirtą stuburą. Jei besąlygiškai paklusime įnirtingiems globalistų reikalavimams ir vergiškai vykdysime jų nurodymus, mūsų tautos laukia liūdna ateitis. Todėl šiandien turime ypač susirūpinti dviem dalykais demografine politika bei suvereniteto išsaugojimu! Jei tik apleisime bent vieną iš šių sričių, Lietuvos laukia katastrofa!.. Taigi linkiu išsaugoti ryžtingą kovingumą ir dvasinę stiprybę. Jeigu tylėsime, būsime abejingi, tikrai nieko gero nesulauksime, ištirpsime bedvasėje kosmopolitizmo jūroje. Labai įdomiai mūsų dvasinį pasaulį apibūdino R. Stankevičius: Politinė mūsų tėvynė šiandien yra ES (kurios nei žemėlapyje aiškiai parodyti, nei mylėti nemokame), ekonominė turtingieji Vakarai, gyvenamoji vieta kur algos didesnės. Klausimas kam ir kiek reikia nepriklausomybės?.. Vakarų šalių dvasinė situacija tragiška. Šiandien nuostata būti ir išlikti yra tik nedidelis noras, kaip praeities reliktas, o tai reiškia galą. Stebuklas gali išgelbėti. Pirmiausia žodis, žiaurus žinojimas, o po to žiaurus darbas. Prašom trumpai priminti savo biografiją. Gimiau 1936 metais Kaune. Mano tėvelis buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės sanitarijos puskarininkis, o motina paprasta darbininkė. Iki 1939-ųjų gyvenome Alytuje, o sugrąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai persikraustėme į sostinę. Čia 1944 metais baigiau pirmąjį skyrių. Artėjant stalinistinei kariuomenei, pasitraukėme į Suvalkiją. Po karo baigiau Šakių rajono Jankų pradinę mokyklą ir 1947-aisiais pradėjau lankyti į Pilviškių vidurinę mokyklą. 1954 metais įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Jau universitete buvau sekamas KGB pasirodo, pusbrolis pranešė, kad aš 1952 metais, besimokydamas Pilviškių mokykloje, dalyvavau antisovietinėje veikloje ir platinau lapelius. Po visą pasaulį sukrėtusių 1956-ųjų Vengrijos įvykių, 1957 metais buvau okupacinės valdžios suimtas ir 6-eriems metams įkalintas Mordovijos lageryje. Nuo 1963 iki 1990 metų įvairiuose Suvalkijos kolūkiuose dirbau ekonomistu ir neakivaizdžiai studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurią baigiau 1970 metais. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse kaip Šakių Sąjūdžio pirmininkas buvau išrinktas deputatu Šakių 168 rinkimų apygardoje. 19901992 metais Lietuvos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbau Laikinojoje komisijoje KGB veiklai Lietuvoje tirti. Teko išnagrinėti nemažai medžiagos (daugiausia apie Šakių kraštą) ir parašyti darbų apie Griškabūdžio, Gelgaudiškio, Paežerėlių valsčių sovietizavimą ir kt. Pastaraisiais metais rūpinuosi Čečėnijos problemomis ir blaivybės reikalais. Esu surinkęs per 500 puslapių citatų globalizmo grėsmės klausimais. Dalyvauju Baltijos šalių Identiteto klubo veikloje. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Kęstutis Pranckevičius
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |