Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Klaipėdos kraštas 1923–1939 metais

Kazys BLAŽEVIČIUS

Klaipėdos krašto istorija gana skiriasi nuo visos Lietuvos istorijos. Ilgai priklausęs Kryžiuočių ordinui, ir Nepriklausomybės metais jis atsidūrė dviprasmiškoje politinėje padėtyje. Versalio taikos sutarties 39 straipsniu Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir Antantės valstybės jį administruoti patikėjo Prancūzijai. Klaipėdos kraštą perduoti Lietuvai buvo žadama, jei Lietuva Lenkijos naudai pripažins Vilnijos kraštą. Lietuva su tuo sutikti negalėjo, todėl ryžosi Klaipėdos kraštą prisijungti jėga. Po vadinamojo „Klaipėdos sukilimo“ (1923 01 15) prisijungusi Klaipėdos kraštą, Lietuva įsigijo ilgalaikį galvos skausmą, kol 1939 m. kovo 22 dieną Hitleris jį vėl užgrobė.

Krašto gyventojai

1925 m. sausio 20 dienos surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 141645 žmonės. Iš jų lietuvių – 37626 (26,6 proc.), vokiečių – 64158 (45,2 proc.), pasivadinusių klaipėdiškiais („šišoniškiais“ – vietiniais) – 34337 (24,2 proc.) ir kitų – 5524 (4 proc.).

Kas tie klaipėdiškiai? Tai – autochtonai, per šimtmečius vokiečių kultūros paveikti, tačiau namuose kalbėję lietuviškai, turėję lietuviškas pavardes ir besilaikę lietuviškų papročių. Surašymo metu jie nebuvo tautiškai apsisprendę. Martynas Anysas savo prisiminimuose („Kova dėl Klaipėdos: Atsiminimai“. Čikaga, 1978) rašė, kad šišoniškiai namuose kalbėjo savo tarme – kuršių, lietuvių ir vokiečių kalbų mišiniu ir kad jų kilmė neabejotinai baltiška. Klaipėdiškių tautinis neapsisprendimas labai apsunkino Lietuvos vyriausybės bei Klaipėdos gubernatūros veiklą lietuvinant kraštą. Rinkimus į Seimelį visad triuškinančiai laimėdavo vokietininkai. Visose krašto valdymo institucijose – direktorijoje, magistrate, apskričių ir valsčių savivaldybėse bei kitur buvo įsitvirtinę vokiečiai. Krašto inteligentijos daugumą sudarė Vokietijoje mokslus baigę žmonės. Jie buvo organizuoti į įvairias partijas, visuomenines organizacijas, disciplinuoti.

Svarbų vaidmenį stiprinant Vokietijos ir silpninant Lietuvos įtaką krašte turėjo pinigai, kurių Vokietijos valdžia negailėjo. Antilietuvišką veiklą dosniai finansavo įvairūs bankai ir kredito bendrovės, kurios beveik oficialiai papirkinėjo valdininkus. Tas buvo daroma taip akiplėšiškai, kad Lietuvos vyriausybė buvo priversta oficialiai protestuoti.

Krašto konvencija ir Statutas

Klaipėdos kraštas po 1923 metų sausio sukilimo buvo perduotas Lietuvai specialia konvencija, kurią Antantės valstybių atstovai Paryžiuje pasirašė 1924 m. gegužės 8 dieną. Sąlygos, kuriomis kraštas buvo perduotas Lietuvai, mums buvo labai nepalankios. Lietuvos vyriausybės vardu gegužės 17 dieną konvenciją pasirašė premjeras ir užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas. Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 dieną, o Konvencija įsigaliojo 1925 m. liepos 25 dieną, kai ją ratifikavo Antantės valstybės. Iš kelių konvencijos priedų svarbiausias buvo krašto Statutas, kuris numatė kraštui labai plačią autonomiją. Ji buvo artima planuotos „laisvosios valstybės“ statusui. Pagal Statutą Lietuvos prezidentas skyrė krašto gubernatorių, kuris turėjo teisę vetuoti Seimelio priimamus įstatymus, bet neturėjo vykdomosios valdžios ir negalėjo skirti autonominių įstaigų pareigūnų. Vietinei savivaldai buvo patikėta valsčių ir apskričių administravimas, švietimas, tikybos klausimai, socialinė apsauga, darbo įstatymų leidimas ir kt. Įstatymų leidimas priklausė vietinių gyventojų renkamam Seimeliui. Vykdomoji valdžia priklausė Direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius. Tačiau jis pareigas galėjo eiti, jei turėjo Seimelio pasitikėjimą.

Lietuvių ir vokiečių kalbos buvo paskelbtos lygiateisėmis oficialiomis krašto kalbomis. Kadangi krašto politiniam gyvenimui toną davė Vokietijos šalininkai, autonomijos teikiamomis galimybėmis jie labiausiai ir naudojosi. Lietuvos centrinių organų kompetencijai buvo palikta pasienio ir saugumo policija, muitai, paštas, geležinkeliai ir pan.

O ir pačios Lietuvos vyriausybė veikė neryžtingai, prisibijodama įtakingos ir turtingos Vokietijos. O vokietininkai nesnaudė – jau 1923 m. balandžio 6–11 dienomis organizavo visuotinį streiką su šūkiu: „Šalin visa, kas lietuviška! Žemaičiai, lauk!“ ir pan.

1927 metais krašto gubernatorius rašė: „Mums pavaldžius tą kraštą daugiau kaip ketverius metus, užuot pagerėjus, dabartinė padėtis yra palikusi ne tik visiškai Lietuvai nepalanki, bet tiesiog rimtai pavojinga ir nuolat tebeblogėjanti“. 1930 metais gubernatorius A. Merkys konstatavo, jog lietuvių kalba visiškai ignoruojama, nes beveik visose mokyklose dėstoma kaip svetimoji kalba. 1931 m. birželio 29 dieną per vokiškų dainų šventę Tilžėje pangermanistų lyderis, vėliau labai išgarsėjęs J. Gebelsas pareiškė: „Nacionalsocialistų užsienio politikos tikslas yra atstatyti prieškarines Vokietijos sienas, t. y. atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir prijungti jį prie Vokietijos“.

1933 m. sausio 30 dieną Hitleriui tapus reido kancleriu, Klaipėdoje jaunimas pradėjo sveikintis „Heil Hitler!“, namų sienos „pasipuošė“ svastikomis, lietuviai pradėti vadinti okupantais, o jų gyvenimas darėsi nepakenčiamas.

Nacistų siautėjimas

Kova tarp Lietuvos ir Vokietijos dėl Klaipėdos krašto tęsėsi 16 metų (1923–1939). Kovojusiųjų galimybės buvo nelygios. Vienoje pusėje karą pralaimėjusi, bet galinga ir įtakinga Vokietija, kitoje – vos atgimusi, karų siaubingai nualinta, Vilnijos krašto netekusi ir užtarėjų neturinti Lietuva. Tos kovos laimėti Lietuva neturėjo jokių šansų.

Antilietuviškai veiklai organizuoti Berlyne buvo įsteigta Vokiečių-lietuvių Klaipėdos krašto sąjunga, turinti savo skyrių Tilžėje. Įvairių sukarintų organizacijų filialai Karaliaučiuje, Tilžėje ir Ragainėje palaikė ryšius su analogiškomis slaptomis organizacijomis Klaipėdos krašte. Viešai aktyviai darbavosi Kulturbundas, sujungęs įvairias kultūrines organizacijas. Visą ardomąją veiklą koordinavo Vokietijos konsulatas Klaipėdoje, kuris instruktavo Seimelio, Direktorijos ir kitų institucijų darbuotojus – vokiečius, skirstė tai veiklai Berlyno skiriamus pinigus.

1924 metais pangermanistai gubernatoriui J. Budriui įteikė memorandumą, kuriame reikalavo nekeisti krašte nusistovėjusios tvarkos, atšaukti vokiškų laikraščių cenzūrą, mokyklose dėstyti tik vokiečių kalba, o lietuvių kalbą dėstyti klaipėdiškių tarme, Statutą interpretuoti vokiečių naudai ir t. t. Vokiečių teisininkai bandė įrodinėti, kad kraštas yra tik šalia Lietuvos, nes prijungtas be referendumo, nuolat kėlė triukšmą, kad pažeidžiamos vokiečių teisės. Laimei, Hagos tarptautinis tribunolas, į kurį kreipėsi vokiečiai, pripažino, kad Lietuva elgiasi teisėtai ir kad Klaipėdos kraštas yra neatskiriama Lietuvos dalis. 1928 metais Klaipėdoje buvo įsteigtas slaptas Vokietijos nacistinės partijos skyrius ir dvi partijos: „Krikščionių socialistų darbo sąjunga“ (CSA), vadovaujama pastoriaus Teodoro Zaso, ir „Socialistinė tautos sąjunga“, kuriai vadovavo Ernestas Noimanas. Abu tarpusavyje varžėsi dėl lyderiavimo, jų ginčas buvo nagrinėjamas Berlyne. Šių partijų iniciatyva mokyklose, savivaldybėse, visuomeninėse organizacijose pradėjo plisti nacių judėjimas, steigiami ginkluoti ir slapta apmokami smogikų būriai, ruošiamasi jėga atplėšti Klaipėdos kraštą. Lietuviams tapo pavojinga viešai kalbėti lietuviškai, vakarais rodytis gatvėse, restoranuose ir kt. Kai nacistų ardomoji veikla tapo labiau nei akivaizdi, gubernatoriumi buvo paskirtas ryžtingas Jonas Navakas. Lietuvos vyriausybė priėmė „Tautai ir valstybei saugoti įstatymą“, kuris įpareigojo ginti valstybės interesus, piliečių teises, bausti antivalstybinį gaivalą ir pan. Vokietija audringai reagavo į priimtą įstatymą. 1934 m. vasario 23 dieną protesto notoje ji pareikalavo suspenduoti šį įstatymą. Lietuva notą atmetė. Vokietija paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, kuri buvo labai skaudi mūsų ekonomikai. Lietuvai neliko nieko kito, kaip imtis ryžtingų akcijų: buvo suimti nacistinių partijų vadai, suspenduota tų partijų veikla, per kratas rasta daugybė dokumentų, ginklų, instrukcijų, įrodančių šių partijų antivalstybinę veiklą, ryšius su Vokietija, rengimąsi ginkluotam sukilimui. Prasidėjo visoje Europoje nuskambėjusi Noimano-Zaso byla.

Noimano-Zaso byla

Aršių Klaipėdos krašto hitlerininkų tardymas vyko nuo 1934 m. vasario 11 iki rugpjūčio 22 dienos. Bylos medžiagą sudarė 12000 puslapių, surištų į 32 tomus. Parengtinį tardymą atliko tardytojai Liudvikas Nezabitauskas, Vytautas Bulota ir Matas Krygeris (žiūr. M. Krygeris. „Rūstūs prisiminimai“. Kaunas, Lietuvos technikos muziejus, 1994). Tardymo priežiūrą vykdė Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas Dionizas Monstavičius. CSA ir „Sovog“ vadovybės, remiamos Rytprūsių smogikų, ruošėsi ginkluotam sukilimui. Jis planuotas 1934 m. sausio 18 dieną, vėliau atidėtas iki pavasario. Tačiau vasario 9 dieną pradėti suėmimai planus suardė. Nacistai pradėjo ieškoti informacijos nutekinimo kaltininkų. Dėl hitlerinės nacistų partijos (NSDAP) ir CSA bei „Sovog“ ryšių atskleidimo sunerimo ir Vokietijos konsulatas Klaipėdoje. Išdavikais buvo pripažinti Grabupių kaimo gyventojas V. Lopas ir Klaipėdos teismo vyriausias vachmistras J. Jesutis. „Sovog“ teroristai nutarė juos likviduoti. 1934 m. kovo 23 dieną Jesutis negrįžo iš darbo – jis dingo be žinios. Balandžio 15 dieną žvejai Jūrės upėje rado jo lavoną. Ekspertai nustatė, kad jis pasmaugtas ir po to įmestas į vandenį. Gegužės 14 dieną E. Valaitis šovė pro langą į miegantį Lopą ir sutrupino dešinės rankos kaulą. Prasidėjusiai Klaipėdos nacių bylai didelės įtakos turėjo birželio 30 dieną Hitlerio suorganizuotas susidorojimas su buvusiu bendražygiu reicho ministru E. Remu ir žinomais smogikų vadais. Tą naktį Vokietijoje buvo likviduoti 1184 smogikai. Tai sukėlė nacistų paniką, daug jų pabėgo iš Vokietijos. Rugpjūčio pradžioje į Lietuvą atbėgo NSDAP Goldapės apskrities darbo fronto vadas V. Chmara, vėliau SA būrio vadas M. Burkantas ir kt. Iš jų parodymų paaiškėjo, kad Vokietijos SA būriai suskirstyti į 8 apygardas, viena jų – Rytprūsių. Šios apygardos grupių vadais buvo parenkami smogikai iš Klaipėdos krašto, kurie buvo rengti ginkluotam sukilimui Klaipėdos krašte. Tardymo metu paaiškėjo Vokietijos konsulato vadovų vaidmuo ruošiamame sukilime. Iš Berlyno į Klaipėdą atsiųstas NSDAP instruktorius Herbstas reikalavo dirbti taip, jog „mūsų jaunimas ir nariai būtų taip parengti, kad „Sovog“ vadui paspaudus mygtuką, keli tūkstančiai jų tučtuojau drausmingai išeitų į gatvę. Prieš tokią jėgą ir kulkosvaidžiai negalės atsispirti“.

Klaipėdos hitlerininkų teismo procesas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną ir tęsėsi iki 1935 m. kovo 23 dienos. Procesas vyko Kaune, Teisingumo rūmų salėje (dabar ten filharmonija). Kaltinamųjų buvo 122, keturi pasislėpė. Tarp teisiamųjų buvo pastorius, Seimelio pirmininkas, krašto prokuroras, banko direktorius, teisininkai, dvarininkai, mokytojai, atsargos karininkai, smogikai, teroristai ir kt. Suimtų buvo 80, kiti paleisti už užstatą arba atiduoti policijos priežiūrai. Tarp suimtųjų buvo E. Noimanas, V. Bertulaitis, „Sovog“ apskričių bei smogiamųjų būrių vadai, Jesučio žudikai, teroristai ir kt. Prokuratūra iškvietė 296, o teisiamieji – 211 liudininkų. Teisme dalyvavo trys vertėjai, 15 ekspertų, budėjo gydytojas, dirbo stenografistės ir mašininkės. Bylą sprendė Kariuomenės teismas, pirmininkaujamas plk. Leono Silvestro. Kaltino teismo prokuroras E. Vymeris ir Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas D. Monstavičius. Advokatai Mykolas Sleževičius ir Zigmas Toliušis palaikė civilinius ieškinius Jesučio žudikams ir pasikėsinusiems į Lopą. Teisiamuosius gynė devyni advokatai. Noimaną gynė baudžiamosios teisės profesorius V. Stankevičius.

Kaltinamasis aktas buvo skaitomas keturias dienas. Jis nušvietė CSA ir „Sovog“ priešvalstybinę veiklą ir parodė, kaip į ją buvo įtrauktas krašto autonominės valdžios aparatas. Direktorija ir Seimelis neišleisdavo įstatymų bei įsakymų be nacistų vado Noimano palaiminimo, o iš Kauno atsiųstus raštus Direktorija vykdydavo tik suderinusi su Vokietijos generaliniu konsulu.

1935 m. kovo 23 dieną plk. S. Leonas su teisėjais užsirakino teismo patalpose, atjungė telefonus ir, nė karto neišėję iš Teisingumo rūmų, tris paras ruošė nuosprendį. Kovo 26 dieną paskelbtas nuosprendis: keturiems Jesučio žudikams – mirties bausmė sušaudant, dviem teroristams, kurie kėsinosi nužudyti Lopą, – sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos, Noimanui ir jo pavaduotojui Bertulaičiui – po 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, „Sovog“ devyniems grupių ir smogikų vadams – po 10 metų, trims „Sovog“ veikėjams – po 8 metus, CSA vadui Zasui, jo pavaduotojui Ropui ir dešimčiai grupių vadų – po 8 metus, penkiasdešimt penkiems – nuo 1 iki 6 metų kalėjimo. Iš viso nuteisti 87, išteisinti 35 asmenys. Nukentėjusiam Lopui iš J. ir E. Valaičių priteista kas metai mokėti po 378 litus ir 500 litų gydymosi išlaidų, o Jesutienei iš jos vyro žudikų – 43260 litų.

Vokietija siuto, Anglija jai pritarė, abi jos spaudė Lietuvą. Prezidentas buvo priverstas gegužės 18 dienos aktu mirties bausmę žudikams pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. Palaipsniui buvo išleidžiami nuteistieji. Paskutinieji 1938 metais buvo paleisti Noimanas, Bertulaitis, Jesučio žudikai ir teroristai, bandę nužudyti Lopą.

1939 m. kovo 22 dieną Hitleris užgrobė Klaipėdos kraštą ir, atvykęs į Klaipėdą, apdovanojo Noimaną auksiniu NSDAP nario ženkleliu.

Visą bylos medžiagą 1942 metais gestapas išsivežė į Karaliaučių. D. Monstavičių gestapas 1942 m. suėmė ir iki karo pabaigos kalino Sachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Išlikęs gyvas, jis 1948 metais Vakarų Vokietijoje, Heidelbergo universitete apsigynė disertaciją tema „Klaipėdos krašto byla“, kuriai panaudojo kaltinamojo akto medžiagą – 528 psl. apimties knygą, kurios po vieną egzempliorių buvo gavę visi 122 teisiamieji. Keli kaltinamojo akto egzemplioriai yra išlikę bibliotekose. Kaltinamasis aktas yra svarbus šaltinis istorikams, besidomintiems Klaipėdos krašto istorija.

© 2010 „XXI amžius“