Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Rašytojų pavergimas Lietuvoje

(Istoriniai bruožai)

Jau rašėme apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistą dr. Egidijaus Jakeliūno parengtą sovietinės okupacijos metais ėjusį leidinį „Alma Mater“. Leidinio iniciatorius, leidėjas ir redaktorius mirė 1990 metų vasarį, taip ir nesulaukęs Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, nors šiam politiniam aktui jis ruošėsi ir savo pogrindžio veikla, ir visu Lietuvai paskirtu gyvenimu. Spausdiname ketvirtajame leidinio „Alma Mater“ numeryje Samaniaus slapyvardžiu parašytą straipsnį apie Lietuvos TSR rašytojus. Tai bibliografo Alberto Ruzgo darbas, kurio bute kartais lankydavosi leidėjas ir redaktorius Povilas Pečeliūnas.

A. SAMANIUS

Rašytojai, kaip ir visi kiti T. Sąjungos piliečiai, yra pavergti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. TSRS ne valstybė tarnauja žmonėms, o atvirkščiai. Todėl rašytojai privalo rašyti tik tai, kas reikalinga valstybei. Rašytojo laisvė, net gyvybė priklauso nuo valdžios malonės.

Pirmasis Lietuvos rašytojų pavergimo periodas buvo 1940–1941 m. Jau tada į Sibiro platybes buvo ištremti rašytojai A. Gricius, L. Sakalinis-Žukauskas, A. Steponaitis, V. Bičiūnas ir kiti.

Antrasis rašytojų pavergimo periodas, kuris tęsiasi iki mūsų dienų, prasidėjo raudonosioms ordoms 1944 m. vasarą vėl įsiveržus į Lietuvą. Tačiau sutelktinai ir atvirai rašytojai pradėti terorizuoti nuo Lietuvos rašytojų pirmojo suvažiavimo, kuris įvyko 1946 m. spalio 1–2 d. Vilniuje. Šis suvažiavimas buvo sušauktas apsvarstyti VKP(b) CK nutarimui ir A. Ždanovo pranešimui dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“.

Suvažiavimo pradžioje buvo išklausytas K. Preikšo pranešimas, kuriame buvo puolami daugelis rašytojų. B. Sruoga buvo iškoneveiktas už knygą „Dievų miškas“ (kaip „visai netikusią“) (žr. „Už tarybinę literatūrą“, 1947 m., p. 23, toliau – UTLL) ir net už Nepriklausomybės metais išleistą eilėraščių „Rinktinę“, kuri esanti „iš esmės ne kas kita, kaip buožinės buržuazinės Lietuvos garbinimas“ (UTLL, p. 24). A. Miškiniui kliuvo už „Pergalėje“ (1946 m., Nr. 11) išspausdintą eilėraštį „Ruduo“. Labai K. Preikšui nepatiko eilėraščio frazė, sakanti, kad „nurims Atlantas ir Pacifikas“. Anot Preikšo, A. Miškinis yra „Smetonos ir jo režimo garbintojas bei tarybinės santvarkos šmeižikas“ (UTLL, p. 25). J. Paukštelis buvo išvanotas už „Pergalėje“ (1946 m., Nr. 1) išspausdintą romano ištrauką „Praeitis“, V. Mykolaitis-Putinas buvo išbartas už blaškymąsi „tarp dviejų aušrų“, atseit tarp buržuazinės ir tarybinės santvarkos.

Gavo pylos ir vadinamieji tyleniai, slapstęsi už vertimo darbų: S. Anglickas, V. Katilius, R. Mackonis, J. Petrulis ir kiti. O. J. Graičiūnas net buvo pavadintas „atsiprašant rašytoju“ (UTLL, p. 29).

Iš tuometinių jaunųjų rašytojų labiausiai suniekintas E. Mieželaitis. Už 1946 m. išleistą rinkinį „Tėviškės vėjas“ K. Preikšas pavadino E. Mieželaitį, kaip ir J. Graičiūną, „atsiprašant poetu“. Spaudoje, aprašant suvažiavimo eigą, K. Preikšo mesta E. Mieželaičiui frazė „atsiprašant poetas“ buvo praleista, neminima. Šį E. Mieželaičio pažeminimą daugelis jau yra pamiršę, tačiau jo neužmiršo E. Mieželaitis. „Nakties drugiuose“ (1966 m., p. 5-6) ir kitose lyrinėse publicistikos knygose E. Mieželaitis vis dar aprauda tą K. Preikšo įžeidimą.

Smarkiai pulti ir kiti jaunieji rašytojai. E. Matuzevičius buvo dergiamas už eilėraštį „Baltija“ („Literatūra ir menas“, 1946 m. rugsėjo 1 d., Nr. 6, p. 2), A. Vengris – už eilėraštį „Kareivio sugrįžimas“ („Lit. ir menas“, 1946 m. rugsėjo 15 d., Nr. 8, p. 3), Alf. Bieliauskas – už apysaką „Naktis prieš ataką“ („Jaunimo gretos“, Nr. 6). Smarkiai buvo išplūstas K. Kubilinskas už pirmosios bolševikinės okupacijos metais paskelbtą satyrą „Eltesera“.

Daug piktų žodžių kliuvo tuometiniam grožinės literatūros leidyklos direktoriui V. Drazdauskui už J. Basanavičiaus surinktų „Lietuviškų pasakų“, P. Vaičiūno „Rinktinės“, K. Borutos „Baltaragio malūno“ ir kitų knygų išleidimą. Be to, suvažiavimo rezoliucijoje buvo neigiamai įvertinta S. Čiurlionienės poema „Skraidantys ežerai“.

Po K. Preikšo pranešimo tą pačią ir kitą dieną kalbėjo rašytojai.

Jaudinanti, įsimintina buvo V. Mykolaičio-Putino kalba, pasakyta spalio 2 dieną. Iš tribūnos, specialiai atsigręžęs į suvažiavimo prezidiumą, jis taip pasakė: „Kaip jūs kovojate už savo idėjas, taip aš galiu kovoti. Kaip jūs sėdėjote kalėjimuose, taip ir aš galiu sėdėti“. Paskui dar pridūrė: „Mano ir taip jau amžius nebeilgas.“ Šie Mykolaičio-Putino žodžiai spaudoje nebuvo paskelbti.

Labai arogantiškai, įžūliai suvažiavime elgėsi P. Cvirka. Spalio 2 d., kalbėdamas iš tribūnos, labai puolė už nerašymą šlubą rašytoją K. Kielą ir netgi taip pasakė: „Vaikšto, atsiprašant, su lazda.“ Tiesa, kažkas iš prezidiumo replikavo P. Cvirkos adresu, už tuos žodžius net buvo subartas.

O dabar apie Lietuvos rašytojų gyvenimą po pirmojo jų suvažiavimo.

Sudėtingos buvo K. Kubilinsko ir A. Skinkio biografijos. Apie 1955 m. Lietuvos partizanai rotatoriais spausdintuose rašteliuose įspėdavo saugotis Kubilinsko ir Skinkio kaip saugumo agentų. Kiek tokie kaltinimai tikri, gali pasakyti KGB archyvai. Tačiau A. Skinkio naudai kalba toks faktas: partizanų laikraštyje „Aukštaičių kova“ (per daugelį metų pavadinimą galėjau ir pamiršti – jis gali būti ir kitoks) buvo išspausdintas A. Skinkio eilėraštis (pavadinimo neprisimenu), kurio posmai buvo šešių eilučių. Paskutinysis toks: „Raudonieji Rytų kirminai“ (apie 1948 m.). Kokiu slapyvardžiu A. Skinkys buvo pasirašęs, taip pat neprisimenu.

Daug nemalonumų okupantams sudarė simpatingasis rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas. Būdamas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatu, vienoje sesijoje jis pasakė kalbą ir pareikalavo įvesti į rusų ir lenkų mokyklas kaip privalomą dalyką lietuvių kalbos pamokas.

Deputatų kalbos paprastai yra cenzūruojamos ir turi būti iš anksto aprobuotos. Bet A. Vienuolio-Žukausko atveju atsitiko taip. Kalbos tekstą rašytojas sąmoningai cenzoriui pateikė sesijos dieną prieš pat posėdžio pradžią, todėl cenzorius turėjo mažai laiko tekstą skaityti. Kalbos pradžia specialiai buvo paruošta taip, kad nekeltų įtarimo. Todėl cenzorius, truputį paskaitęs, pasitikėjo ir leido A. Vienuoliui-Žukauskui kalbą skaityti sesijoje. Reikia pasakyti, kad A. Vienuolio-Žukausko kalba padarė sprogusios bombos įspūdį. Okupanto tarnai sumišo, A. Vienuolio-Žukausko pasiūlymas buvo priimtas ir įsigaliojo kaip įstatymas.

1950 m. sausio 8 d. buvo rastas gatvėje nužudytas poetas K. Jakubėnas; nors ir būdamas kairuoliškos orientacijos, nepritarė okupantų siautėjimui Lietuvoje. Tai, matyt, kainavo jam gyvybę.

Paskutinė rašytojo auka ant Lietuvos laisvės aukuro yra M. Tomonio gyvybė. M. Tomonį suvažinėjo traukinys. Gal jis buvo saugumiečių pastumtas po traukiniu, o gal ir ne. Čia yra tikra štai kas: jei jo po traukiniu ir nepastūmė, tai vis tiek jį privarė iki tokios psichinės būsenos, kad pats puolė po traukiniu.

O kiek Lietuvos rašytojų prarado sveikatą Gulage! Tai – K. Boruta, A. Miškinis, V. Drazdauskas, K. Inčiūra, O. Lukauskaitė, R. Mackonis, A. Vengris ir kiti.

Teroras, šantažas, psichologinis apdorojimas Lietuvoje rašytojus lydi visą laiką. Jie plūstami spaudoje, jiems grasinama susirinkimuose ir posėdžiuose. K. Borutos knyga „Baltaragio malūnas“ (1946 m. laida) ir A. Griciaus feljetonų rinkinys „Laiko dvasia“ (1946 m.) buvo net išimti iš bibliotekų. V. Rimkevičius buvo baramas už romaną „Studentai“ (1957 m.), R. Lankauskas – už romaną „Tiltas į jūrą“ („Pergalė“, 1963 m., Nr. 3), J. Mačiukevičius – už romaną „Rojaus kampelis“ (1971 m.), J. Mikelinskas – už romaną „Už horizonto – laisvė“ (1978 m.), J. Avyžius – už romaną „Chameleono spalvos“ (1979 m.).

J. Aputis 1979 m. buvo pristatytas gauti respublikinei premijai už romaną „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“. Tačiau jis premijos negavo, nes „Pergalėje“ (1978 m., Nr. 6) išspausdino okupantams nepatinkančią apysaką „Prieš lapų kritimą“.

O kiek rašytojus privargina nuolatiniai kūrinių perdirbimai ir taisymai! Kelis kartus buvo perdirbinėjamas A. Vienuolio-Žukausko romanas „Puodžiūnkiemis“, V. Petkevičiaus romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ ir kitų rašytojų kūriniai.

Čia pateikta medžiaga nėra pilna, ji nedetalizuota, tačiau pakankama, kad būtų suprantamos sąlygos, kuriomis gyvena ir kuria rašytojai šalyje, kuri skelbiasi esanti pati demokratiškiausia visame pasaulyje.

*    *    *

„ALMA MATER“ REDAKCIJOS PAGEIDAVIMAS

A. Samaniaus straipsnyje „Rašytojų pavergimas Lietuvoje“ užfiksuota nemažai faktų ir detalių, turinčių reikšmę ne tik mūsų kultūros istorijai, bet ir dabartinei padėčiai geriau suprasti. Tačiau tai tik nedidelė dalis to, kas dar neatskleista. Laukia dienos šviesos reiškiniai ir faktai iš rašytojų gyvenimo paskutiniaisiais metais. Mažai rašoma apie dailę, ypač muziką bei kino meną. Ir architektūros srityje yra kas verta užfiksuoti. Reikėtų ryškiau ir detaliau analizuoti klausimą, kaip gyvena tie menininkai, kurių kūriniai nespausdinami, nerodomi ir neatliekami. Tai klausimas, kaip jie sprendžia kasdieninės duonos kąsnį!

Retai iškeliami klausimai, kaip „teikiami“ moksliniai laipsniai bei vardai. Yra tokių faktų, kurie prašyte prašosi dienos šviesos…

O kiek dalykų slepia leidyklos, žurnalų bei laikraščių  redakcijos! Apie tai tylėti – padaryti didelį nuostolį mūsų kultūros istorijai ir dabartinei visuomenei, kuri ne visada tokius dalykus sužino. Tad  „ALMA MATER“ redakcija kviečia visus, kas gali atskleisti minėtus dalykus ir kam rūpi nenulakuota ir objektyvi mūsų kultūros istorija, įsijungti į šį labai svarbų ir reikšmingą darbą!

„ALMA MATER“ redakcija

Perspausdinta iš leidinio „ALMA MATER“, 1979. Lietuvos pogrindžio leidinys. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.V., 2009. Kalba neredaguota.

© 2010 „XXI amžius“