|
Žana dArk iš Svėdasų
Vytautas Bagdonas
Iš Svėdasų krašto kilęs JAV Ohajo valstijoje gyvenantis celiuliozės pramonės specialistas mokslininkas dr. Zenonas Prūsas nepamiršta savo gimtųjų vietų ir svėdasiškių. Jo dėka pernai vasarą Svėdasuose iškilo įspūdingas paminklas svėdasiškių Laisvės kovotojų atminimui (skulptorius Jonas Jagėla), buvo išleistas fotografijų albumas Nusilenkime Vaižganto žemei... Prieš kurį laiką dr. Z. Prūsas pinigines aukas skyrė Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui, o Svėdasų bibliotekos fondus papildė dovanotomis knygomis...
Dr. Z. Prūsas reiškiasi ir išeivijos spaudoje, prisimena Svėdasų krašto praeitį, partizanines kovas. Neseniai Čikagoje leidžiamame laikraštyje Draugas dr. Z. Prūsas išspausdino rašinį Verta specialaus Laisvės kovotojų pagerbimo. Štai ką rašo mūsų kraštietis.
Apie partizanus paprastai kalbama tik apie vyrus. Pamirštama, kad svarbus vaidmuo atiteko ir moterims. Čia noriu pora žodžių parašyti apie Janiną Valevičiūtę. Daugelis šios pavardės nežino, nors ji to nusipelnė. Aš ją pažinau iš tų laikų, kai ji buvo mano sesers Janinos bendraklasė Utenos gimnazijoje. Baigusi ją su teise mokytojauti pradžios mokyklose, J.Valevičiūtė trumpą laiką mokytojavo Aukštaitijoje, bet netrukus įsijungė į antisovietinę veiklą, buvo suimta ir turėjo bėgti į Šimonių girią, kurioje atsidūrė daugelis mano krašto jaunimo. Partizanavo daugelyje Šimonių girios vietų, bunkeriuose. Siekiant suderinti veiklą, reikėjo ryšininkų. Janina buvo pakviesta tapti ryšininke. Tai buvo labai rizikingas ir pavojingas darbas, nes miškas buvo pilnas stribų ir sovietinių pareigūnų. Janina šį darbą atliko labai gerai. Spėju iš to, kad po trumpo laiko jai buvo suteiktas leitenantės laipsnis.
Kai rusai nutarė sunaikinti Šimonių girios partizanus, panaudodami net patrankas, tačiau tik maža dalis pasinaudojo pasiūlyta amnestija. Tik Valevičiūtės nevietinės kilmės viršininkas ir dar keli partizanai pasidavė geruoju. Jų likimas man nėra žinomas. Dauguma pasirinko kovą ir mirtį. Tarp jų buvo ir Valevičiūtė. Ji žuvo nuo priešo kulkos, rankose laikydama revolverį.
Suprantu, jog Lietuvoje ir Amerikoje grafaitė Emilija Pliaterytė laikoma lietuvių tautos didvyre. Man J. Valevičiūtė yra didesnė didvyrė už Pliaterytę. Neužtenka tik granitinio paminklo Svėdasuose, skirto ne tik jai, bet ir jos bendraminčiams. Ji verta specialaus pagerbimo.
Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje yra du stori aplankai apie Svėdasų partizanus, kuriuos parengė partizaninio judėjimo dalyvis, pedagogas, dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Valunta. Šiuos prisiminimus muziejui neseniai padovanojo iš Kunigiškių kilusi kaimo, vasario 4-ąją amžinybėn iškeliavusi anapilin mokytoja Danutė Šilinienė ir kunigiškietis Jaroslavas Vetenkis. Štai kas juose rašoma apie partizanę Janiną Valevičiūtę-Astrą.
Gimusi 1925 metais Galvydžiuose. Tėvų ūkis 56 ha. Sodyba buvo įsikūrusi labai gražioje vietoje Jaros ir Šventosios santakoje. Janina aukso medaliu baigė Utenos gimnaziją, paskui mokytojų seminariją. Prie vokiečių dirbo Svėdasų valsčiaus Aulelių pradinėje mokykloje. Po karo, vengdama verbavimo, turėjo išeiti į mišką. Iš Valevičių giminės net trys buvę Nepriklausomos Lietuvos savanoriai: dėdės Antanas, Kazimieras ir Jonas. Partizanaudama J. Valevičiūtė užsitarnavo leitenanto laipsnį ir buvo atsakinga už Algimanto apygardos ryšius.
Sesuo Elena Valevičiūtė-Uoksienė-Nida prisimena, kaip ji su Janina ir dar šešiais partizanais pusryčiavę pas ūkininką Debeikiuose. Staiga jie pamatė ateinančius stribus, vedamus raito leitenanto. Partizanai vos spėjo sušokti ant aukšto. Jiems nebeliko nieko kito, kaip atidengti ugnį į lipantį kopėčiomis stribų vadą. Tada žuvo keli stribai ir vienas partizanas. Janinai tuomet buvo peršauta ranka...
J. Valevičiūtė-Astra žuvo 1952 m. spalio 13 dieną prie Tigro slėptuvės Šimonių girioje...
Atgimimo metais Janinos Valevičiūtės ir kartu žuvusių kovos draugų palaikai perlaidoti Panevėžio kapinėse.
Vartant kruopščiai rašomąja mašinėle perrašytus partizanų ir jų ryšininkų prisiminimus, galima perskaityti ir daugiau faktų, kur aprašoma partizanės Astros veikla, pasakojama apie drąsius jos poelgius, ryžtą.
Svėdasų valsčiaus partizanų sąraše suradau beveik 200 partizanų pavardžių. Tarp jų ir 15 moterų. Miestelyje kovotojų už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę atminimas įamžintas dviejuose paminkluose. Prieš septynetą metų, minint Svėdasų 500-ąsias metines, buvo pašventintas originalus paminklas iš lauko akmenų, įrengtas aikštėje netoli buvusios stribynės ten, kur būdavo išmetami išniekintų, nužudytų partizanų kūnai. Antrasis paminklas, dovanotas kraštiečiams dr. Z. Prūso, iškilo pernai vasarą miestelio parke. Kryžiai, paminklai ženklina ir partizanų žūties vietas Šimonių girioje, Drobčiūnų miške ir kitur. Kunigiškių, Jotkonių, Adomynės, Svėdasų, Sliepsiškio, Būtėnų, Aulelių ir kitose kapinėse gražiai sutvarkyti partizanų kapai. Laisvės kovotojų amžino poilsio vietas ženklina kryžiai, antkapiniai paminklai. Perskaičius dr. Z. Prūso pamąstymus, verta pamąstyti apie Svėdasų Žanos dArk specialų pagerbimą, kaip siūlo rašinio autorius. Ar tai būtų tiktai vienos partizanės Astros, ar ir visų partizanių moterų atminimo įamžinimas ir koks tai būtų pagerbimas, tai dar svarstymų objektas. Čia puikią progą pasireikšti turi ir Svėdasų krašte veikiančios nevyriausybinės organizacijos, ir veiklūs, sumanymų kupini kraštiečiai, ir tebegyvenantys šalia mūsų, tą partizaninę kovą menantys pokario metų liudininkai, buvę partizanų rėmėjai, ir jaunoji karta...
© 2010 XXI amžius
|