|
Ne dėl to, o todėl...
Antanas Petrikonis
Krizė aptemdė akis, ir niekas nepastebi Lietuvos sostinės pagražėjimo. Tik užsieniečiai, ne pirmą kartą apsilankantys Vilniuje, mato lietuvių sėkmę ir linki drąsiai, ryžtingai šalinti dar užsilikusias praeities negeroves. Net pagyrų šykštuoliai neneigia, kad miestas, šventiškai nusiteikęs, sutinka svečius jaukumas ir nuoširdumas žavi.
Visose šalyse, ruošiantis iškilmėms, tvarkoma aplinka: puošiamos aikštės, gatvės, gražinami kiemai, namai, butai, pašalinami nereikalingi daiktai. Taupymas, slegiant krizei, neleidžia Vilniui išsiskleisti visu savo grožiu, tačiau Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų neliečia net krizė jos teberiogso, net ruošiamasi jas restauruoti! Iš kur ims pinigų? SSRS teisių ir atsakomybės perėmėja Rusija duos ar vilniečiai mokės? Bet Rusija neturi teisių į Lietuvos vidaus gyvenimą ji negali nei šluoti, nei sąšlavų tvarkyti, be to, pati Rusija pertekusi sovietinio palikimo.
Skulptūros yra sovietinės propagandos reliktas, maskuojantis okupacijos realybę ir iki šiol traumuojantis vykstančius per tiltą žmones, išgyvenusius okupacijos fizines ir dvasines kančias. Ypač nuoskaudą patiria buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, KGB nužudytų patriotų artimieji... Bet kokia forma išreikštas melas žemina dorą žmogų, o okupacija baisi visuomenės nelaimė. Gal kartais dėl nostalgijos okupacijai, praradusiems realybės jausmą, skulptūros atrodo vertingas meno kūrinys? Tokių meno gerbėjų buvo jie kartu su okupantais sunaikino trečdalį lietuvių tautos! Už sovietinių figūrų milijonai nužudytų žmonių! Ar jie jau užmiršti, ar propagandos objektai brangesni už žmones ir tiesą?
Ne dėl to, kad šiandien Lietuvos sostinės centre stūksotų okupantų propagandos simboliai 1941 m. birželio 2225 dienomis lietuviai sukilo ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę, o kovose žuvo per 4000 sukilėlių.
Ne dėl to 1940 metais, okupavus Lietuvą, pradėjo kurtis antiokupacinis pogrindis, kuriame dalyvavo lietuviai ir Lietuvai ištikimi kitataučiai.
Ne dėl to laisvose valstybėse gyvenantys lietuviai organizavo politinę pagalbą Lietuvai, kuri tęsėsi iki visiško nepriklausomybės atgavimo. Jie neabejingi Lietuvai ir šiandien.
Ne dėl to žuvo apie 22000 partizanų, 19441953 metais kovojusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o tūkstančiai gyvų, patekusių į KGB rankas, buvo kalėjimuose kankinami, šaudomi, tremiami tęsti kančių į Sibiro lagerius.
Ne dėl to generolas Jonas Žemaitis-Vytautas devynerius metus narsiai kovėsi su okupantais ir kolaborantais ir 1954 11 26 buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Ne dėl to Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba 1949 02 16 priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Ne dėl to Vilkaviškio vyskupijos kunigai, rizikuodami laisve ir gyvybe, 1972 03 19 pradėjo leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką vienintelį KGB nedemaskuotą pogrindinį leidinį, kurio redaktorium buvo kun. Sigitas Tamkevičius, o jį areštavus kun. J. Boruta.
Ne dėl to 1972 m. gegužės 14 dieną Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegino Romas Kalanta, protestuodamas prieš Rusijos okupaciją.
Ne dėl to 1976 m. rugpjūčio 10 dieną Antanas Kalinauskas, protestuodamas prieš terorą Rusijos armijoje, susidegino kareivinėse Gulbino mieste Latvijoje.
Ne dėl to 1976 m. lapkričio 25 dieną susikūrė Lietuvos Helsinkio grupė ir įsipareigojo stebėti žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir pranešti apie juos pasaulio visuomenei.
Ne dėl to 1978 m. lapkričio 13 dieną kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Zdebskis, V. Valavičius, J. Kauneckas įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.
Ne dėl to Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 dieną Lietuvos patriotai drąsuoliai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cizikas organizavo viešą Stalino ir Hitlerio pakto pasmerkimą ir kategoriškai reikalavo laisvės Lietuvai, Latvijai, Estijai.
Ne dėl to 1988 m. birželio 3 dieną įsteigtas Sąjūdis.
Ne dėl to 1989 m. rugpjūčio 23 dieną du milijonai lietuvių, latvių, estų susikabinę rankomis gyva grandine sujungė tris sostines Vilnių, Rygą, Taliną. Trys tautos pasmerkė Rusijos okupaciją ir pareikalavo besąlyginės laisvės ir nepriklausomybės.
Ne dėl to 1990 m. kovo 11 dieną Aukščiausioji TarybaAtkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe.
Ne dėl to 19901991 metais žmonės iš visos Lietuvos budėjo prie Seimo, TV bokšto ir kitų svarbių objektų.
Šiandien Vilniuje neturi būti sovietinės propagandos simbolių ant Žaliojo tilto.
Todėl, kad Rusija, įvykdžiusi okupaciją, pradėjo planingą Lietuvos valstybingumo pamatų griovimą: naikino aktyviausius piliečius, kariuomenę, valstybinį turtą, ekonomiką. Per vienerius okupacijos metus Lietuva prarado apie 136 000 žmonių, apie 18 000 iš jų ištrėmė į Rusijos imperijos šiaurės regionus.
Todėl, kad saugodami gyvybę, vengdami žudymų, kankinimų, kalėjimų ir tremčių apie 450 000 žmonių gelbėdamiesi bėgo iš Lietuvos į karo nusiaubtą, badaujančią Europą, o vėliau išsisklaidė po visą pasaulį.
Todėl, kad okupantai, Lietuvos išdavikams talkininkaujant, nukautus partizanų kūnus metė išniekinimui į patvorius, ant gatvių ir aikščių grindinio, o vėliau slapta sumesdavo į tualetų ar atliekų duobes, kūdras, griovius, šulinius, žvyrduobes, pelkes.
Todėl, kad 19441947 metais Vilniuje, Tuskulėnų dvare, NKGB slapta užkasė 724 iškankintų ir kalėjime sušaudytų kalinių kūnus.
Todėl, kad iš Lietuvos vagonuose-kalėjimuose ankštai sukišti kūdikiai, vaikai, paaugliai, nusenę žmonės, nėščios motinos, sunkūs ligoniai buvo vežami į Rusijos imperijos Šiaurę begėdiškam išnaudojimui, alkiui, kančioms, mirčiai. Rusijos represinių žinybų darbuotojai, talkininkaujami Lietuvos išdavikų, išvežė iš Lietuvos apie 132 000 žmonių (iš jų apie 95 proc. lietuvių).
Todėl, kad Rusijos šiaurės rajonuose žuvo 28 000 ištremtų nekaltų kūdikių, vaikų, paauglių, senolių ir nėščių moterų.
Todėl, kad Lietuvoje apie 200 000 žmonių buvo kalinami ir tardomi nežmoniškose sąlygose, kur trūko vietos ir oro. Dieną juos terorizavo prižiūrėtojai, naktį kankino tardytojai, blakės, blusos, utėlės, niežai. Trūko maisto ir vandens.
Todėl, kad kalėjimuose ir lageriuose dėl žiauraus režimo, bado, šalčio, drėgmės, prievartinio sekinančio darbo ir ilgalaikio terorizavimo žuvo apie 25 000 žmonių.
Todėl, kad KGB sveikus, valingus, mąstančius žmones, nesutinkančius su skelbiamu komunistinio absurdo mokslu, kalino psichiatrinėse ligoninėse-kalėjimuose, žalojo jų sveikatą.
Todėl, kad lietuvius neteisėtai ėmė į kariuomenę ir vežė į pavojingiausias vietas į Afganistaną (apie 5000 lietuvių), Černobylio AES avarijos pasekmių likviduoti (daugiau nei 7000 lietuvių, iš jų 600 vėliau mirė, daugelis tapo invalidais). Raudonoji armija buvo fizinio ir dvasinio teroro, amoralumo ir nužmoginimo lizdas, Lietuvos jaunuoliai iš jos grįždavo fiziškai ir psichiškai traumuoti.
Todėl, kad Lietuvos motinų kančia dėl vaikų, esančių mirtiname pavojuje, kankinamų kalėjimuose, ištremtų į Sibirą, žuvusių, sušaudytų tęsėsi dešimtmečiais.
Todėl, kad dar slepiama nuo visuomenės, kur užkasti žuvusių, nukankintų ar sušaudytų partizanų kūnai, o per 20-metį nesukurtas nežinomo partizano kapas.
Todėl, kad Lietuvoje likę žmonės bauginimu ir teroru buvo paversti vergais, girtuokliaujančių stribų ir KGB teroro aukomis. Reikėjo tylėti ir rusiškai kalbėti, kad neišvežtų į Sibirą mokytis rusų kalbos. Taip išmoko, kad šiandien vienas už kitą šlykštesni ir žmogaus orumą žeidžiantys rusiški keiksmažodžiai vis dar liejasi iš Lietuvos jaunimo lūpų.
Todėl, kad alkoholizmas paglemžė sąžinę, valią ir protą, atėmė pokyčių viltį tai, kas doram žmogui brangiausia. Lietuva šiandien pagal alkoholio suvartojimą pirmauja Europoje. Komunistų idealas padaryti visus panašiais į save pildosi.
Todėl, kad Lietuvoje žmonės, traumuoti komunistinio ateizmo, paveikti psichinio teroro ir alkoholizmo, žudosi, žudo kitus net savo vaikus. Pagal tai Lietuva pirmauja Europoje.
Todėl, kad penkis dešimtmečius komunistai su KGB pagalba persekiojo Lietuvos tikinčiuosius, kunigus ir vyskupus. Žudė, kankino, uždarinėjo į kalėjimus, trėmė į Sibirą, persekiojo pačius doriausius, tyriausius tikinčiuosius, naikino ir uždarinėjo katalikų šventoves, koplyčias, sunaikindami istoriją, meną. Vilniuje susprogdino paminklą Trys kryžiai, Verkių parke Kryžiaus kelio stotis XVII amžiaus sakralinės architektūros paminklus, Vilniaus Katedrą pavertė muziejum. Tris dešimtmečius intensyviai naikino Kryžių kalną netoli Šiaulių kalne sunaikinta daug tūkstančių kryžių!
Todėl, kad Rusijos platybėse išmėtyta tūkstančiai neprižiūrimų, baigiančių išnykti lietuvių kapinių su lietuviškais užrašais ant kryžių. Kapinės komunizmo nusikaltimų liudytojos slepia begalines žuvusiųjų kančias, skausmą, ilgesį ir meilę Tėvynei.
Todėl, kad komunistai, padlaižiaudami Kremliaus nusikaltėliams, naikino kapines: nuvertė kryžius, išlygino kapų kauburius, po kuriais ilsėjosi didvyriai. Kapinės lietuviui ne tik išėjusiųjų amžinybėn poilsio vieta, ne vien pagarba ir meilė tai vieta, kur gyvieji ateina dvasiškai pabendrauti su savo protėviais, pasimelsti, išlieti sielvartą, pasiguosti ar ašaromis nuplauti pilkos kasdienybės dulkes. Ateina į kapines suabejoję savimi pasisemti naujų dvasinių jėgų iš didžiavyrių, paaukojusių tėvynei visą gyvenimą. Lietuviui kapinės yra mirusiųjų ramybės ir gyvųjų amžina dvasingumo šventovė viską, ką žmogus sukūrė, palieka kitiems, todėl niekuomet nenutrūksta gyvųjų ir mirusiųjų ryšys.
Todėl, kad Lietuva kryžių ir jų kūrėjų žemė buvo paversta tautos kančios ir ateistinių stabų žeme. Liaudies meistrų ir skulptorių kūrinius, puošusius Marijos žemės gamtovaizdžius, Maskvos ideologų barbarų paliepti Lietuvos komunistai pavertė pelenais ir šiukšlėmis, neatkuriamai sunaikindami tai, kas buvo įrašyta per daugelį šimtmečių meilė žmogui, skausmas, tiesa ir garbinga tautos istorija. Kryželiai ant kaklo, užkabinti motinos rankų, kalėjimų kamerose iš duonos, audinio; lageriuose iš prieinamų medžiagų; tremtyje medžio, akmens, betono, metalo, molio, ledo kryžiai Šiaurės ledjūrio salose. Kur tik buvo lietuviai, ten buvo kryžiai, kur valdė komunistai, ten ir šiandien dvasinis ir materialinis skurdas.
Todėl, kad Lietuvoje nuniokojo lietuviškos dvasios įkvėpėjų, žymiausių Lietuvos žmonių, didelių istorinių tautos įvykių atminimui pastatytus paminklus, nuplėšė nuo sienų paminklines lentas naikino lietuvybę, lietuvių tautą, Lietuvą.
Todėl, kad sunaikino dešimtis tūkstančių Lietuvos ūkininkų tautos maitintojų ūkių, žudydami, kalindami, tremdami, išguidami savininkus iš ūkių, pavertė kolchozais. Niekuomet nebus atkurtas šis ilgas tautos vystymosi ir gyvenimo metraštis bei liudytojas. Taip sukomunistėję tautos niekšai išplėšė kaimo gyvastį ir unikalią lietuvių tautos kūrimosi istoriją.
Todėl, kad barbarai komunistai atėmė lietuvių kalbos valstybinį statusą, sudarkė gražią lietuvių kalbą. Lietuvių kalba turėjo nuostabiai turtingą maloninių formų žodyną. Nuo motinos krūtinės ir lopšio prasidėdavo lietuvių tautos dvasingumas ir moralė! Mažybinei, maloninei leksikai skurstant, blunka ir kalbos žavesys, apsiniaukia motinų šypsenų švelnumas. Jos nebeliūliuoja lopšinės jos skuba. Senelės nebeseka savo vaikaičiams gražiausių, dvasingiausių lietuviškų pasakų todėl, kad buvo brukamos pasakos, garbinančios budelius, skiepijančios nedorybes, melą.
Todėl, kad okupacijos metu buvo sunaikintas didžiulis tautos turtas: Lietuvos bibliotekose buvo naikinamos 19181940 metais Lietuvoje ir užsienyje išleistos knygos ir periodiniai leidiniai.
Todėl, kad nacionalsocialistų (vien pavadinimas kelia siaubą žydų tautai) nužudytų žydų, karaimų, totorių ir kitų nelietuvių Lietuvos piliečių materialinę kultūrą ir istoriją sunaikino raudonasis maras, kurio užkratą iš Rusijos atnešė į Lietuvą komunistai.
Todėl, kad okupantai 1991 m. sausio 13 dieną žudė beginklius, šlovinančius laisvę, dainuojančius žmones prie televizijos bokšto Vilniuje, naikino nepriklausomos Lietuvos turtą.
Todėl, kad Rusijos teroristinė OMON 1991 m. liepos 31 dieną žiauriai sušaudė Lietuvos pasienio muitinės darbuotojus Medininkuose ir sunkiai sužeidė muitininką Tomą Šerną.
Todėl, kad iki šiol vis dar bandoma per meilę rusų tautai įskiepyti pagarbą komunistams, o per žmogaus teises pakantumą nusikaltimams Lietuvoje.
Todėl, kad A. Sniečkaus ir J. Paleckio rūpesčiu ne visiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, paleistiems iš įkalinimo vietų, buvo leista grįžti į Lietuvą, o sugrįžusiems nebuvo sąlygų gyventi tėvynėje.
Todėl, kad iki šiol Lietuvoje dar neįvykdyta liustracija ir neatkurtas teisingumas: nusikaltę naudojasi neteisėtais nuopelnais, o nekaltieji kenčia.
Todėl, kad iki šiol Rusija dar neužmokėjo lietuviams, buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, už ekstremaliomis sąlygomis atliktus darbus.
Todėl, kad praėjus dvidešimčiai metų po nepriklausomybės iškovojimo, vis dar tinkamai nepagerbtos totalitarinio komunistinio teroro Lietuvoje aukos, o kovotojai su okupantais tapo trečios rūšies piliečiais. Lukiškių aikštė liudija apie kompetentingųjų išdavystę!
Todėl, kad iki šiol dar nekompensuota žala, padaryta Lietuvai okupacijos metu (19401990 metais).
Ir tai tik dalis nusikaltimų, kuriuos Lietuvoje padarė Rusijos okupantai ir vietiniai kolaborantai, ir tik dalis tos pasiaukojančios antiokupacinės veiklos ir ginkluotos kovos, kuri nepaneigiamai įrodo, kad Lietuvos žemė negali tarnauti melagingai antilietuviškai propagandai.
© 2010 XXI amžius
|