Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Avarijos atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną“

Gintaras Visockas

Iš kairės: ekologinės bendrijos „Atgaja“ pirmininkas, Žaliųjų partijos iniciatyvinės grupės narys Saulius Pikšrys, Baltarusijos profesorius, dr. Georgijus Lepinas, aktyviai prisidėjęs likviduojant Černobylio avarijos padarinius, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Ekodom“ vadovė Irina Suchi ir atominės fizikos inžinierius iš Rusijos, tarptautinės grupės „Ekozaščita“ koordinatorius Andrejus Ožarovskis

Praėjusią savaitę naujienų agentūroje ELTA buvo surengta spaudos konferencija, kurioje kalbėta apie pavojus, kurie iškils Lietuvai, jei Baltarusija Astravo rajone pastatys atominę elektrinę. Konferencijoje dalyvavo žinomas Baltarusijos profesorius, technikos mokslų daktaras Georgijus Lepinas, aktyviai prisidėjęs likviduojant Černobylio avarijos padarinius, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Ekodom“ vadovė Irina Suchi ir atominės fizikos inžinierius iš Rusijos, tarptautinės grupės „Ekozaščita“ koordinatorius Andrejus Ožarovskis. Konferencijoje kalbėjo Seimo narys Gintaras Songaila bei ekologinės bendrijos „Atgaja“ pirmininkas, Žaliųjų partijos iniciatyvinės grupės narys Saulius Pikšrys.

Konferencija buvo surengta keliomis valandomis anksčiau, nei mūsų Aplinkos ministerija Vilniaus universiteto fizikos fakulteto Didžiojoje fizikos auditorijoje viešai pristatė planuojamos statyti atominės elektrinės (AE) poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Toks skubėjimas – neatsitiktinis. Svečiai iš Baltarusijos ir Rusijos konferencijų salėje tvirtino, jog mes, lietuviai, turėtume į visas ataskaitas žiūrėti labai kritiškai, nepatikliai, kadangi jos dažnai neatskleidžia visos tiesos apie pavojus, kuriuos keltų Lietuvos pašonėje, vos 50 kilometrų nuo Vilniaus pastatyta Astravo AE.

O pavojų – dešimtys. Baltarusijoje planuojamos statyti AE oponentai aiškino, kad Rusijoje sukurtas reaktorius AES-2006, kurį norima statyti Baltarusijoje, bus įrengiamas pirmą kartą, todėl nėra jokių praktikoje patvirtintų jo patikimumo ir techninių sprendimų efektyvumo įrodymų. Taigi Lietuvos ir Baltarusijos gyventojai gali tapti pavojingo eksperimento įkaitais. Oficialusis Minskas baltarusiams, jei šie pritartų tokiam sumanymui, siūlo puikias darbo sąlygas su solidžiais atlyginimais. O lietuviams, ypač vilniečiams, iš tokių statybų nebus jokios naudos – tik didelis galvos skausmas. Mat oficialioje Baltarusijos ataskaitoje apie poveikį gamtai nenumatomos jokios realios priemonės, galinčios apsaugoti lietuvius nei nuo galimos avarijos ar radioaktyvių nuotekų, nei nuo įprasto AE poveikio gamtai.

Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Ekodom“ vadovė I. Suchi apgailestavo, kad baltarusių ataskaita parengta suinteresuotų struktūrų, kad ji neduoda atsakymų į svarbiausius klausimus, joje daug neapibrėžtumo, klaidinančių duomenų.

Profesorius G. Lepinas tvirtino, jog nuo Astravo miestelyje pastatytos AE labiausiai kentėtų Neries upė. Nes ši upė laikoma pagrindiniu šaltiniu, kuris vandeniu aprūpintų būsimą Baltarusijos AE. O į Nerį tekės visi techniniai, buitiniai ir lietaus vandenys iš pačios AE. Be Neries, į Baltarusijos AE 30-ies kilometrų zoną patenka dar bent penki vandens telkiniai, esantys bendroje su Baltarusija teritorijoje. Bet Neris nukentėtų labiausiai, nes iš jos būtų imamas vanduo reaktoriams atšaldyti. Pasak prof. G. Lepino, Neris šiandien į Lietuvą neša skaidrų, beveik gerti tinkamą vandenį. Šią tiesą byloja Neryje neršiančios ežerinės ir jūrinės lašišos, įrašytos į Raudonąją knygą. Pastačius Astravo AE šios retos žuvys tiesiog išnyktų, nes vanduo jau nebebus toks švarus, be to, keliais laipsniais padidės vandens temperatūra.

Kalbėdamas apie baltarusiškos AE keliamus pavojus prof. G. Lepinas pabrėžė, jog atominės elektrinės yra pavojingos ne tik avarijos, bet ir ne avarijos režime. AE išmeta apie 300 įvairaus pobūdžio radioaktyvių medžiagų, kurios kenkia žmonių ir gyvūnų sveikatai. Pavyzdžiui, skatina vadinamojo sunkiojo vandens susidarymą, kurį žmogus geria, nors jis po truputį ardo visus žmogaus organus. Esama ir tokių atliekų, kurios pakliuvusios į gamtą pakenkia viskam, kas gyva, nes trukdo išaugti iki normalaus dydžio ir aukščio tiek augalams, tiek gyvūnams.

Atsakinėdamas į susirinkusiųjų klausimus prof. G. Lepinas akcentavo dar vieną bet kokios AE keliamą problemą – kur dėti panaudotas medžiagas? Prof. G. Lepino įsitikinimu, šiandien pasaulyje dar niekas nemoka patikimai saugoti AE atliekų. Jis kadaise rūpinosi po Černobylio avarijos susidariusių radioaktyvių atliekų saugojimo reikalais. Taigi paaiškėjo, jog iš 400 kapinynų nėra nė vienos absoliučiai patikimos kapavietės. Visos iš jų daugiau ar mažiau į aplinką praleidžia nuodingų medžiagų. Jis taip pat stebėjosi, kodėl iki šiol neatlikti žemės, ant kurios žadama statyti AE, paviršiaus tyrimai. „Statybas pradėti planuojama jau dabar, o ataskaitą apie žemės paviršiaus stabilumą pateiks tik vėliau?“ – stebėjosi mokslininkas iš Baltarusijos.

Atominės fizikos inžinierius iš Rusijos A. Ožarovskis akcentavo, kad išrinktasis rusiškas reaktorius Baltarusijos AE statybai – eksperimentinis. Todėl būtų kvaila tikėti ekspertų tvirtinimais, esą jis – visiškai patikimas, saugus. Baltarusijos AE peršamas reaktorius dar nėra niekur pastatytas ir dar nėra veikęs nė vienos valandos, todėl galimos tik spėlionės, kaip jis veiks. Tiesa, Kinijoje pastatytas panašus, nors kiek kitokios modifikacijos reaktorius, kurį lyginti su būsima Astravo miestelio AE, – bergždžias laiko gaišinimas.

Dėstydamas savo požiūrį į būsimos baltarusių AE statybos patikimumą fizikas A. Ožarovskis atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad iki šiol šalia Maskvos niekas niekada nestatė jokios atominės elektrinės ir net neplanuoja statyti, nors Maskvai toks objektas labai praverstų. Pasak svečio iš Rusijos, atominė elektrinė šalia Maskvos nestatoma tik todėl, jog Kremliuje visi puikiai suvokia: šimtaprocentinių saugumo garantijų nėra ir negali būti. Fizikas A. Ožarovskis ironiškai analizavo daugelį visuomenei pateikiamos baltarusiškos ataskaitos apie poveikį gamtai teiginių. Sakykim, tvirtinama, esą net ir didžiausios avarijos metu radioaktyvios medžiagos išplis tik 800 metrų ar daugiausiai 3,5 kilometro spinduliu. „Tokiomis pasakomis tikėti nepatariu, skaudi patirtis byloja, kad taip nebūna, radioaktyvios medžiagos plinta žymiai toliau, jos pasiektų ir jūsų sostinę“, – pasakojo fizikas A. Ožarovskis. Taip pat jis šaipėsi iš tvirtinimų, esą būsimoji atominė elektrinė bus apsaugota itin galingo kupolo, kurio nesugriautų net nukritęs modernus lėktuvas. „Čia ir vėl jums meluojama. Minėtas kupolas apsaugotų nuo nukritusio lėktuvo tik tuo atveju, jei lėktuvas svertų apie 5,7 tonos, o jo greitis būtų tik apie 360 kilometrų. O juk šiuolaikiniai lėktuvai sveria apie 80–90 tonų ir skrenda apie 800–900 kilometrų greičiu. Todėl suprojektuotas kupolas tikrai neapsaugotų nuo nukritusio lėktuvo“, – komentavo fizikas. Svečias iš Rusijos pastebėjo, kad atominių elektrinių statybų verslas neša didelius pelnus, todėl tokiomis statybomis užsiimančios kompanijos ir skleidžia dezinformaciją apie AE nepavojingumą. Tačiau visuomenė turėtų suvokti, jog Rusijos atominės energetikos vadovai, siekiantys pasaulyje pastatyti kuo daugiau atominių elektrinių, savo paslaugas įvelka į patrauklius reklaminius lankstinukus – kaip ir visos kitos kampanijos, liaupsinančios savo produkciją. Tarptautinės grupės „Ekozaščita“ koordinatorius A. Ožarovskis tvirtino, jog baltarusiškoje ataskaitoje apie poveikį gamtai prirašyta tūkstančiai puslapių, įskaitant įvairiausius duomenis apie bet kokias nereikšmingas detales, o štai radiacijos keliamas pavojus sumažintas dešimtis ar šimtus kartų. Štai Vilnius pateikė Minskui net 39 klausimus. Vienas iš jų: kokia radiacijos dozė pasiektų Vilnių, jei Astravo AE ištiktų maksimalaus dydžio avarija. Atsakymo nėra. Tėra įvairių pasvarstymų, tačiau konkrečių skaičių nepateikta, nes, matyt, ataskaitos rengėjai meluoti nepanorėjo, todėl pasuko kalbą į kitą pusę. Į kai kuriuos klausimus atsakyta taip painiai, kad nesuprasi, kada kalbama apie būsimą Astravo AE, o kur – apie jau veikiančią Sankt Peterburgo AE.

Taip pat labai svarbu, kad Baltarusijos AE poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos kūrėjai nutylėjo, kas bus daroma su AE atliekomis. Ataskaitos užsakovai klaidina žmones teigdami, kad panaudotą branduolinį kurą pasiims Rusija. Pasak fizikos inžinieriaus A. Ožarovskio, tai – melas. Gamykla, kuri galėtų perdirbti branduolines atliekas, nebus greitai pastatyta Rusijoje, todėl šios atliekos dar ilgokai bus saugomos pramoninėje AE aikštelėje netoli Lietuvos sienos. Radioaktyvios atliekos bus perdirbamos ir pačioje AE teritorijoje, pavyzdžiui, bus garinamos skystos atliekos. Taigi ženkliai padidės aplink AE esančios teritorijos radiacinis bei cheminis užterštumas. Kaip parodė Černobylio ir atominę energiją naudojančių šalių patirtis, radiacinis užterštumas plačiai pasklinda gamtoje per orą ir gruntinius vandenis. Užteršta teritorija viršija ir 30-ies, ir 50-ies kilometrų zoną. Todėl Vilnius būtinai paklius į užterštą zoną.

Beje, fizikas A. Ožarovskis papasakojo, kaip nesėkmingai dalyvavo praėjusiais metais Baltarusijos Astravo miestelyje surengtoje diskusijoje dėl būsimosios AE statybos. Jam nebuvo leista išdėstyti savų argumentų bei nuogąstavimų – jį tiesiog suėmė ir įkalino septyniom parom. Apie savo nuotykius stengiantis pakliūti į 2009-aisiais lapkričio mėnesį surengtus Astravo svarstymus informavo ir ekologinės bendrijos „Atgaja“ pirmininkas S. Pikšrys. Jis tvirtino, jog į tą diskusiją baltarusiai buvo vežami organizuotai, visi darbo kolektyvai masiškai šlovino Aleksandro Lukašenkos sumanymą statyti AE, tądien nebuvo leista viešai kalbėti nė vienam oponentui. Astravo kino teatrą, kuriame vyko diskusija, buvo apsupę kordonai Baltarusijos milicijos, kurie neleido į salę pakliūti AE priešininkams.

Seimo narys G. Songaila tvirtino esąs nustebęs, kodėl Lietuvoje tylima apie tokio svarbaus klausimo svarstymą. Parlamentaro teigimu, Lietuva turi žinoti, kodėl būtent Vilniaus pašonėje baltarusiai sumanė statyti AE, kodėl pateikia savo vertinimus, prilygstančius Rusijos atominės energetikos vadovų reklaminiams pranešimams, kodėl neatsižvelgiama į Černobylio avarijos metu sukauptą patirtį. „Atsižvelgiant į Černobylio avarijos patirtį, pateikti skaičiai, švelniai tariant, neatitinka realybės. Kaip rodo praktika, kai kurios gyvenvietės po avarijos buvo iškeltos 50–60 kilometrų nuo Černobylio. Avarijos atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną. O medžiagos, kokį poveikį elektrinė turėtų ne avarijos atveju, praktiškai iš viso nėra“, – aiškino parlamentaras. G. Songaila pastebėjo, jog radioaktyvios atliekos neaiškiomis techninėmis sąlygomis bus saugomos vos apie 10 kilometrų nuo Gervėčių. O juk tose vietose – unikalus istorinis, archeologinis paveldas, puiki poilsinė zona.

Galimomis atominės elektrinės statybomis nepatenkinti baltarusiai tikisi, kad Lietuva galėtų sustabdyti šį projektą, jeigu jam pasipriešintų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje.

Kovo 3-iąją surengta spaudos konferencija paliko daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Bet čia svarbios ne tik gamtosauginės, ekologinės problemos. Šiuo atveju greičiausiai esama ir politinių bei geopolitinių intrigų. Kodėl Baltarusija staiga sumanė statyti savo atominę elektrinę, jei puikiai žino, jog Lietuva ketina statyti naują AE? Kodėl pati Rusija prabilo apie AE statybas Kaliningrado srityje? Ko siekiama tokiais pareiškimais? Norima sužlugdyti būsimos atominės elektrinės statybas Lietuvoje? Juk trys atominės elektrinės šalia viena kitos – tikrai nereikalingos. Tad gilinantis į gamtosauginius svarstymus būtų dar labai įdomu išgirsti ir šios temos geopolitinę analizę.

Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“