Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Atimk norą pirmauti, ir pasaulis sunyks

Gintaras Visockas

Rašytojas Michailas Veleris

Gegužės 9-ąją Vilniuje po ilgos pertraukos iškilmingoje eisenoje žygiavo Antrojo pasaulinio karo veteranai – po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje tokius paradus nustota rengti. Iškilmingai žygiuoti didžiųjų Lietuvos miestų gatvėmis bei viešai džiaugtis gegužės 9-ąja – neleista, nes gegužės 9-oji lietuviams atnešė naują, ne mažiau žiaurią vergiją, kuri, beje, truko kur kas ilgiau nei fašistinės Vokietijos okupacija.

Taigi beveik du pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje vyravo ramybė – Lietuvos rusakalbiams nereikėjo jokių eisenų ar mitingų, primenančių Antrojo pasaulinio karo baisumus. Tačiau 2010-ųjų gegužės mėnesį Lietuvos rusai tokių eitynių vėl panoro, o Vilniaus valdžia, kad ir kaip būtų apmaudu, tokį leidimą lengva ranka davė, nors puikiai žinojo, jog Kovo 11-ąją Lietuvos rusakalbiai demonstratyviai nedalyvavo iškilmingose Lietuvos nepriklausomybės pagerbimo eitynėse Gedimino prospektu. Atvirkščiai, šių metų vasario ir kovo mėnesiais kai kuriuose rusakalbių pamėgtuose restoranuose Vilniuje naktimis buvo niekinta lietuviška trispalvė (įkaušę verslininkai tiesiog demonstratyviai plėšė vėliavas ir keikė Lietuvos nepriklausomybę). Sostinės valdžia taip pat žinojo, kad, pavyzdžiui, Suomijos sostinėje Helsinkyje tokios eitynės, nepaisant suomių demokratiškumo bei Kremliaus spaudimo, – neįmanomos. Mat suomiai  neprarado nei savigarbos, nei drąsos, nepamiršo nei Žiemos karo, nei Manerheimo linijos.

Kam mūsų rusakalbiams prireikė šio parado? Tiksliau tariant, kas yra tikrieji šios iniciatyvos užsakovai ir vykdytojai? Kas ir kodėl sumanė Lietuvai primesti svetimus skausmus bei svetimus džiaugsmus? Juk Antrojo pasaulinio karo veteranai šiandien – labai garbingo amžiaus. Gegužės 9-osios paradai jiems mažiausiai reikalingi jau vien dėl to, kad vaikščioti, juolab žygiuoti – didelis vargas.

*   *   *

Šiomis dienomis diskusijų dėl gegužės 9-osios parado reikalingumo ar nereikalingumo buvo apstu ne tik Vilniuje. Diskusijos, ar pagrįsti pompastiški paradai, netyla ir pačioje Rusijoje. Todėl stengiausi nepraleisti bent jau per RTVi kanalą transliuojamų laidų „Osoboje mnenije“. Dėmesio vertas buvo žurnalistės Olgos Žuravliovos ir rašytojo Michailo Velerio pokalbis. Paklaustas, ar Kremlius teisingai elgiasi, organizuodamas grandiozinį gegužės 9-osios paradą Raudonojoje aikštėje, rašytojas M. Veleris pareiškė, jog nereikėtų pulti į kraštutinumus. Jam nepriimtina, kad šiomis dienomis Maskva paversta kariniu miestu, kuriame pilna milicijos, OMON, tankų. Jam nepatinka, kad paradai Raudonojoje aikštėje – pernelyg  militarizuoti. Rašytojas M. Veleris taip pat prisipažino, jog kadaise jis buvo tarp tų, kurie reikalavo sugrąžinti paradus. Tačiau jis sutinka, kad šįmetinis paradas – pernelyg pompastiškas, pernelyg grandiozinis. Be to, visos televizijos, visi užsienio žurnalistai aprašė, nufilmavo, parodė parado repeticijas, surengtas naktimis. Tad, ironiškai kalbant, tvirtino rašytojas M. Veleris, pats paradas jau lyg ir nebereikalingas – visi jį jau matė, viskas jau pasakyta, aprašyta, nufilmuota ir nufotografuota.

Paklaustas, ar Kremlius elgiasi teisingai, skirdamas milžiniškas lėšas parado reikmėms, rašytojas M. Veleris ironizavo: „Jums niekaip neįtiksi, duodi pinigų – blogai, neduodi – vėl blogai“. Tačiau M. Veleris mano, jog Rusijos valdžia elgiasi itin ciniškai, kai sako, jog netrukus butais aprūpins visus Antrojo pasaulinio karo veteranus. Pasak M.Velerio, veteranų jau beveik nebeliko, o tie, kurie dar gyvi, tikrai ilgai negyvens. Butus veteranams reikėjo duoti žymiai anksčiau, o ne dabar, kai švenčiamos net 65-osios metinės. Kremlius pasielgė nežmoniškai, per 65-erius metus taip ir nesugebėjęs gyvenamuoju plotu aprūpinti visų karo veteranų. Tokiame kontekste karinis paradas Raudonoje aištėje – tikrai nereikalingas. „Geriau jau būtų nerengę parado, bet davę visiems butus“, – teigė rašytojas.

Karinių paradų garbintojams rašytojas M. Veleris priminė, jog daug rusų vis dar mąsto stereotipais, istorinėmis klišėmis, esą SSRS ir jos vadai bei gensekai buvo patys geriausi, išmintingiausi, padoriausi. Rusams įskiepyta mintis, jog jų šalis niekam nėra padariusi nieko blogo, kad praeityje nėra nė vienos juodos ar pilkos dėmės, kad rusų kariai niekad nepasiduodavo. Deja, tikroji istorija – žymiai proziškesnė. Rašytojo teigimu, Antrojo pasaulinio karo metais maždaug vienas milijonas rusų kariavo su Rusija. Šis skaičius – labai didelis. Jokia kita pasaulio valstybė neturi tokios juodosios statistikos. Tiksliau tariant, „nė viena šalis neturi tiek daug išdavikų, kiek SSRS“. Tad šių skaičių, žygiuojant Raudonosios aikštės grindiniu, pasak rašytojo M. Velerio, nereikėtų užmiršti. Bėda ta, kad šiandien Rusija nenori nieko girdėti apie milijoną savo karių, perėjusių į priešo pusę. Tokie faktai itin nemalonūs, todėl jie ir nutylimi, ir ignoruojami klaidingai patriotizmą suvokiančių politikų, istorikų, žurnalistų.

Panaši nuostata – ir dėl Katynės. Dėl Katynės, pasak „Osoboje mnenije“ svečio, „viskas aiškiau negu aišku“. Kas Rusijoje norėjo, tas suprato, kad lenkų karininkus šaudė ne Vokietijos, bet SSRS kariai. Tačiau Rusijoje egzistuoja užtektinai daug pseudopatriotų, kurie nori skaityti tik didvyriškus savo istorijos puslapius, o viską, kas netelpa į „heroizmo“ sąvoką, atmeta kaip neva priešų sukurptą melą ir dezinformaciją. Ir nieko nepadarysi: tokių „patriotų“ esama, ir tokio „patriotizmo“ iš jų galvų niekaip neišmuši.

Rašytojas M. Veleris teigė, jog tokia diena, kai žmonija atsisakys karų ir kariuomenių, žemėje tikrai neišauš. Agresyvumas – įgimta žmogaus savybė. Atimk iš žmonių agresyvumą, norą pirmauti, siekį laimėti, ir pasaulis sunyks, nes nebeliks pažangos. Žmonių agresyvumas – neišvengiamas ir būtinas. Be jo nebūtų pažangos, kaip be konkurencijos neįmanomi ekonominiai pasiekimai. „Nebūtų agresyvumo, pasaulis nustotų vystytis, tobulėti ir ilgainiui sunyktų“, – svarstė rašytojas. Gyvenimas be armijos, žinoma, būtų nuostabus. Agresyvumo negalime iš savęs išguiti, priešingu atveju tapsime silpni, išgverę, prarasime stimulą gyventi, laimėti, nugalėti. Rašytojas M. Veleris pacifistiškai nusiteikusiems klausytojams patarė: „Jei norite gyventi, privalote naudotis ir priimti viską, kas susiję su šiuo gyvenimu“, taip pat – ir kariuomenes. M. Veleris įsitikinęs, kad žmogaus prigimties pakeisti neįmanoma. Pastangų pakeisti žmogaus prigimtį būta apsčiai, tačiau visi tie eksperimentai baigdavosi dideliu krachu. Po Rusijos Federacijos susikūrimo 1991-aisiais užaugo nauja karta, nemačiusi sovietinės santvarkos. Tačiau kad ir kaip būtų keista, naujoji karta kažkodėl elgiasi labai panašiai, kaip sovietmečiu elgėsi jų tėvai, seneliai, kai buvo „statomas“ komunizmas.

Diskusijos metu į laidą klausimus siuntė žiūrovai iš įvairiausių Rusijos miestų. Kai kurie iš tų klausimų buvo verti dėmesio, į juos rašytojas M. Veleris atsakydavo itin originaliai ir įdomiai. Jo teigimu, šiandieninė Rusijos politika apsiriboja tik tuo, kad laiku ir nuosekliai aptarnautų šiandieninio Rusijos elito poreikius. Todėl Rusijos elitas ir negali norėti laisvos spaudos. Elitui nenaudinga, jei spauda staiga ims aiškintis, kas ir kiek išvogė valstybės turtų. „Kam spaudos laisvė, jei ketinama vogti? – ironizavo M.Veleris. – Bet kokiam ilgapirščiui atvirumas nenaudingas.“ Todėl jis ir nesistebi, kai Maskvoje OMON pareigūnų žiauriai išvaikoma pati taikiausia manifestacija, kuri drįsta kritikuoti arba šaipytis iš Kremliaus, o iš tiesų pavojingi susibūrimai – ne. Šiandien Rusijoje galima viską kritikuoti, išskyrus Kremliaus vadovybę. Štai kokia tikroji rusiškos spaudos laisvė.

Originaliai rašytojas M. Veleris samprotavo ir apie įvykius Kirgizijoje. M. Veleris pripažino, jog ši valstybė gyvena tarsi užburtame rate, kur neaišku, kas pirmiau įvyko: revoliucija ar ekonominė krizė – ar revoliucija Kirgizijoje įvyko dėl to, kad šalyje susiklostė itin prasta ekonominė padėtis, ar prasta ekonominė padėtis susiklostė dėl to, kad kilo revoliucija. Tačiau jis pastebėjo, jog tarp Kirgizijos ir Rusijos esama ženklaus skirtumo: Rusijoje – taip pat labai blogas ir sunkus gyvenimas, bet Rusijoje revoliucijos nevyksta.

Rašytojas M. Veleris apgailestavo, jog šiandieninis gyvenimas toks sudėtingas, o valstybės politika tokia „atvira“, kad eilinis pilietis iš tiesų nieko nesupranta ir nė velnio nesusigaudo, kas iš tikrųjų dedasi jo panosėje. Kai žurnalistas užsimano išsiaiškinti kokio nors įvykio priežastis, jam tenka išlaužti sudėtingiausią seifo spyną, nes rakto tam paslapčių seifui atidaryti niekas neduoda ir neduos.

*   *   *

Perfrazuojant rašytojo M. Velerio žodžius, taip ir  neaišku, kodėl Lietuvos rusakalbiams būtent šiais, 2010-aisiais, metais prireikė Vilniuje rengti Antrojo pasaulinio karo veteranų eitynes. Ką tai galėtų reikšti: ar Rusija didina spaudimą Lietuvai, ar provakarietiška Lietuvos orientacija už kai kurias finansines Rusijos gėrybes iškeičiama į prorusišką? Beje, laidoje rašytojas kalbėjo ir apie Rusijos ir Ukrainos santykius, pabrėždamas, kad ekonominės Kremliaus dovanos, susilpnino provakarietiškas Kijevo ambicijas.

© 2010 „XXI amžius“