Vilniaus universiteto teatrą vienija bendrumo ir santarvės jausmai
Kęstutis PRANCKEVIČIUS
|
Vilniaus universiteto teatro vadovas
Rimantas Venckus (dešinėje) įsitikinęs,
kad teatras lavina kiekvieną apsišvietusį
žmogų, praplečia jo gyvenimo akiratį.
Greta germanistė Irena Tumavičiūtė
|
Tarp gausiai pastaraisiais metais užderėjusių jubiliejinių sukakčių Lietuvoje iškiliai minimos ir 440-osios Vilniaus universiteto teatro įkūrimo metinės. Šalies archyvuose išlikusi medžiaga byloja, kad 1570 metais buvo įsteigtas Vilniaus kolegijos (nuo 1579 metų Universiteto) mokyklinis teatras, gyvavęs daugiau nei porą amžių. Bibliotekos rankraščių skyriuje išsaugotuose dokumentuose minima, jog dar tų pačių metų spalio 18-ąją kolegijos studentai suvaidino pirmąjį spektaklį italų dramaturgo S. Tucci moralitė Herkulis.
|
Knyga per amžius
Benjaminas ŽULYS
|
Aukso altoriaus , spausdinto
graždankos rašmenimis, viršelis
|
Knyga visais laikais buvo tausojama, platinama, slepiama ir saugoma. Spaudos draudimo laikais, kai virš Lietuvos buvo iškilęs pražūtingas nutautinimo pavojus, knygnešiai, daraktoriai, vargo rateliai padėjo išsaugoti papročius, tradicijas, kultūrą, kalbą. Kiek jų žuvo kalėjimuose, tremtyse, kiek neteko sveikatos ir gyvasties. Jau tada žmonės suvokė, ką reiškia spaudos žodis, ką duoda knygų skaitymas. Ir kokia jų galia, tokiu užrašu Kauno kolegijos salėje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse sutiko lankytojus paroda Knyga per amžius. Renginio sumanytojas kolegijos Technologijų fakulteto Leidybos ir poligrafijos katedros dėstytojas žurnalistas Ričardas Venckus, o šią idėją padėjo įgyvendinti Bibliotekos ir savarankiškų studijų centro vadovė Saulė Jakštienė bei Kultūros centro vadovė Asta Valaitytė. Toji idėja apima ne vieną šimtmetį skaičiuojančią lietuviškos spaudą. Ją daug metų kaupė R. Venckus, dažnai atsisakydamas asmeninių ar malonumų, o savo lėšas skirdamas retoms knygoms, nuotraukoms, atvirukams. Šioje parodoje tik maža dalis iš daugiau nei 5000 jo turimų leidinių apie 300 eksponatų. Kai kurie jų itin išskirtini, retai kur aptinkami ar apskritai visuomenei nežinomi. Svarbiausia parodoje eksponuojamos ne tų leidinių kopijos, fotografuoti leidiniai, o originalai.
|