Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nusipelnęs Lietuvos architektūros mokslui

Profesorius, daktaras Jonas Minkevičius

Dešimtą kartą įteiktos Vyriausybės kultūros ir meno premijos už reikšmingus darbus Lietuvos kultūrai ir menui. Vienas iš premijos laureatų – architektas Jonas Minkevičius premiją gavo už aktyvią veiklą siekiant išsaugoti ir tęsti Lietuvos kultūrinį ir tautinį identitetą, išryškinantį architektūros ir dailės vertybes. J. Minkevičius gimė 1929 m. birželio 24 dieną Oškinių kaime, Kupiškio valsčiuje, Aukštaitijoje. Garbųjį architektą jo namuose kalbina Kazimieras Dobkevičius.

Papasakokite apie savo kelią į mokslą. Kas turėjo įtakos siekiant išsilavinimo, tikėjimo tiesų pažinimo.

Mano gyvenime vienas pačių svarbiausių žmonių yra filosofas kunigas Juozapas Čepėnas. Apvaizdos ranka su kunigu J. Čepėnu mane suvedė jau pačioje gyvenimo kelio pradžioje – per krikštą Kupiškio valsčiaus Antašavos bažnyčioje. 1935 metais, dar neturėdamas nė šešerių, su ašaromis įsiprašiau į mokyklą, nes jau buvau pramokęs rašto – mokytoja manęs nenorėjo priimti dėl per mažo gyvenimo „stažo“. Laimė, jeigu reikiamu metu šalia tavęs atsiranda tokie žmonės, kaip kunigas J. Čepėnas, kurie tvirta ranka kilsteli tave aukštyn. Į mažą, bet viskam atvirą vaikišką širdį reikia kuo anksčiau berti Dievo žodžio grūdą, kad žinotum, kuo sekti, ko siekti ir ko saugotis. „Leiskite mažutėlius pas mane“, – šiuos Kristaus žodžius itin uoliai pildė Antašavos klebonas, kas šeštadienį paprastomis kaimiškomis vežėčiomis, vienkinkiu arkliuku atvažiuodamas pačion tolimiausion savo parapijos Bikonių mokyklėlėn tikybos mokyti. Pamenu, mamytė sakydavo, kad jis yra „labai aukšto mokslo“ – tokio dar niekada nebuvo šioje atokioje  Panevėžio vyskupijos parapijoje. Kaimiečiai spėliojo, kodėl jį čionai atkėlė – ar dėl pasilpusios sveikatos, ar dėl kokių kitų, jiems nežinomų priežasčių, bet kone visi laikė, kad klebonas čia sėdi lyg ir ne savo vietoje – toks mokytas, toks neponiškas, paprastas ir negodus. Mokiniams klebonas buvo didžiulis autoritetas – nepalyginsi su piktoka, dažnai kampan klupdančia mokytoja. Klebonas neskubiai, aiškiai, paprastais žodžiais kalbėjo apie Dievą ir tikėjimą, iliustruodamas vaizdingais siužetais iš Šventojo Rašto. Visada užduodavo namų darbus iš vyskupo Kazimiero Paltaroko katekizmo ir perskaitytų tikybos knygelių. Mokykloje kunigas nevengė ir savotiško pedagoginio humoro. Kartą, prisimenu, vieną mergytę paklausė : „Ar žinai, kur yra Dievulis?“ – „Žinau, danguje“ – „O šitame kampe ar yra?“  Mokinukė žvilgtelėjo kertėn, pasvarstė ir nutarė, kad ne – šiame tamsiame klasės kampe Jam ne vieta. Keli klasiokai sukrizeno, bet klebonas nešoko bartis, tik šyptelėjęs gražiai paaiškino, kad Dievas yra visur ir viską mato. Argi gali vaikai tokias pamokas pamiršti? Antro  ar trečio skyriaus mokinukui atveždavo laikraščių, žurnalų. Godžiai juos skaitydamas ėmiau jausti, kad už mūsų nuošalaus kaimo veriasi naujas, kitoks, nežinomas pasaulis, su savo nepasiekiamais aukščiais ir horizontais, su savo sudėtingomis mintimis, masinančia dvasia ir patraukiančia galia.

Visi maži vaikai yra menininkai. Nuo pat mažens ir aš vis piešdavau. Nenustojau piešti ir lankydamas pradžios mokyklą. Pradžios mokyklos egzaminus išlaikiau penketais. Kunigas J. Čepėnas tuomet jau buvo iškeltas į Anykščius, bet vis dėlto nepametė manęs iš savo akiračio. Tą atmintiną vasarą kelyje sutikęs tėvą kun. J. Čepėnas primygtinai prisakė, tiesiog privertė pažadėti, kad nepaliks sūnaus kaime ir išleis mokytis. Per visus metus ir dešimtmečius, per visas okupacijų peripetijas nesumažėjo, nenublanko kunigo J. Čepėno asmenybė.

Kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimo ir mokslinio kelio vingiai?

Nuo 1943 metų aktyviai dalyvavau ateitininkų veikloje. 1948 metais įstojau į Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultetą. 1954 metais apsigyniau diplominį darbą. Visi absolventai liko dirbti Lietuvoje, o mane nutarė „auklėjimui“ pasiųsti dirbti į Stalingrado HES statybas... Tiesa, vėliau vietinė valdžia suprato, kad jiems reikia inžinieriaus statybininko, ir mane atšaukė į Lietuvą. Teko dirbti Kauno miesto vykdomajame komitete, o nuo 1960 metų – Lietuvos statybos ir architektūros moksliniame tyrimo institute. 1978–2001 metais buvau instituto Architektūros teorijos ir perspektyvinių problemų sektoriaus vedėjas. Nuo 1966 metų su kolegomis steigiau, organizavau Lietuvių liaudies buities muziejų. 1967–1975 metais dėsčiau Lietuvos dailės instituto Kauno skyriuje, 1970 metais įkūriau Interjero ir įrenginių katedrą. Dėl politinių motyvų neleista ginti  daktarinės disertacijos – buvau nepartinis, o tais laikais partija spręsdavo kam, ką ir už ką galima leisti ar drausti.

Vis dėlto apsigyniau daktaro disertaciją, nuo 1994 metų dėstau KTU.

Esate parašęs 24 knygas apie architektūrą („Lietuvių liaudies architektūra“, 1968 m.; „Architektūros kryptys užsienyje“, 1971 m.; „Interjeras ir monumentalioji dekoratyvinė dailė“ 1974 m.; „Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis“, 1993 m.; „Lietuvos bažnyčių menas“, 2003 m.).

Per tą laikotarpį teko patirti daugybę gyvenimo išbandymų, nepelnytų nuoskaudų, tačiau architektūra, menas manęs nepaleido iš savo akiračio.

Sakralinė Lietuvos architektūra – bažnyčios, koplyčios bei didelę istorinę ir meninę vertę turintys bažnytinės dailės kūriniai yra savita, reikšminga ne tik mūsų krašto, bet ir Europos kultūros paveldo dalis. Istorijos eigoje ne kartą nusiaubtos gaisrų, sugriautos per karus, apiplėštos užkariautojų bažnyčios patyrė daug skaudžių nuostolių. Šiuo metu Lietuvoje  yra du šimtai veikiančių bažnyčių, turinčių paminklo statusą. Sovietinės okupacijos metais Bažnyčia buvo persekiojama, todėl sakralinis menas nėra nuodugniai ištirtas. Tad ruošdamas leidinį „Lietuvos bažnyčių menas“ norėjau supažindinti žmones su žymiausiais bažnytinio meno paminklais, visiems, kurie domisi kultūra, daile, architektūra, atskleisti savitą, tačiau mažai žinomą Europos kultūros puslapį...

Lietuva paskutinė iš Europos šalių atsisakė pagonybės ir oficialiai kaip valstybinę religiją priėmė krikščionybę – Romos  katalikybę. Priežastis, kliudžiusias tapti krikščioniška šalimi, pripažino ir popiežius Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške Lietuvos vyskupams Krikšto 600 metų jubiliejaus proga: „Patekę tartum tarp dviejų varžtų – tarp Rytų, iš kur spaudė slaviškos tautos, ir Vakarų, iš kur veržėsi bauginantis Kryžiuočių ordinas, jūsų protėviai jau XIII a. pradžioje sukūrė nepriklausomą valstybę, ryžtingai gynė savo nepriklausomybę ir laisvę. Šios ypatingos politinės ir geografinės aplinkybės leidžia suprasti, kodėl lietuviai ilgą laiką priešinosi priimti kryžių iš tų, kurie ėjo su iškeltu kalaviju ir grasino juos pavergti“.

Apsikrikštijusi Lietuva įėjo į kultūrinio persiformavimo srovę, prasidėjusią to meto Europoje, į kultūrinę srovę, kupiną krikščioniškos dvasios ir atsivėrusią naujojo humanizmo poreikiams. Iš tikėjimo semtasi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams.

Jūs daug metų rengiate savo kūrybos – grafikos, akvarelės – parodas.

Teko apsilankyti daugiau kaip trisdešimtyje pasaulio valstybių, o savo įspūdžius įamžinti grafikoje, akvarelėse. Gauta Lietuvos Vyriausybės premija buvo tikrai netikėta. Ačiū, kad prisiminė tokį architektą, dar tebedirbantį Tėvynės labui.

Sveikiname su apdovanojimu. Sveikatos ir jėgų ateities darbams.

Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“