Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Katalikų ekspertai svarstė ekonominius klausimus

Mindaugas BUIKA

Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininkė amerikietė profesorė Merė Ana Glendon

Popiežių Benediktą XVI sveikina konferencijos dalyviai

Finansų sektoriaus svarba ir ribotumas

Analizuodama pasibaigusios Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesijos, nagrinėjusios globalinę ekonomikos krizę, išvadas, jos pirmininkė amerikietė profesorė Merė Ana Glendon perspėjo, kad mažas gimstamumas toliau didins finansinius sunkumus. Gegužės 5 dieną Vatikane surengtoje konferencijoje atsakydama į klausimą dėl popiežiaus Benedikto XVI kalboje akademikams iškeltos solidarumo tarp kartų svarbos, ji pripažino, kad menki gimstamumo rodikliai Vakarų pasaulyje ir tuo pačiu bendrasis gyventojų senėjimas kelia didžiulę įtampą socialiniam saugumui bei sveikatos apsaugai. Kai mokesčių mokėtojų skaičius nuolat mažėja, o valstybės išlaikytinių (pensininkų, neįgaliųjų) dalis nuolat didėja, iškyla rimtas išbandymas santykiams tarp kartų, kalbėjo M. Glendon. Dėl didėjančios naštos stiprės materialinis bei psichologinis spaudimas šeimoms, bet kažin ar mūsų dabartinė šeimos struktūra bus pajėgi ir norės atsiliepti į šį iššūkį, klausė Popiežiškosios akademijos vadovė. Iškyla rimtas pavojus toliau skatinti amoralios eutanazijos įteisinimą, kad seni, ligoti žmonės „savu noru“ pasitrauktų iš šio pasaulio, nes biudžetas deficitinis ir nėra lėšų jų išlaikymui. Bažnyčia nuolat įspėja dėl tokių tendencijų pavojingumo, ragindama ugdyti gyvybės kultūrą, bet ar šis balsas gali būti išgirstas sumaterialėjusioje visuomenėje…

Aptardama akademijos sesijoje darytus pranešimus profesorė M. Glendon atkreipė dėmesį, kad už dabartinę krizę atsakingos ir abejotinos ideologinės vertės permainos pačiame finansiniame sektoriuje. Šioje srityje vis labiau įsivyrauja asmeniniu godumu paremtos tendencijos siekti kuo didesnio ir greitesnio pelno per spekuliacines, daugiau azartinį lošimą primenančias monetarines operacijas, užuot pasirinkus įprastinį lėšų investavimo į realios ekonomikos gamybinę veiklą kelią.

Tokia pavojinga „finansializacija“ vis labiau pereina į visus žmonių tarpusavio santykius, netgi šeimas ir santuokos bendravimą, kuriame taip pat daug dalykų redukuojami tiesiog į komercinę plotmę. (Kartais netgi pats santuokos sudarymas darosi panašus į prekybinį sandėrį, iš anksto numatant tos „sutarties“ nutraukimo sąlygas.) Taip pat ir verslo bendrovėse bei korporacijose darbo santykiai įgyja tik piniginius bruožus, prarasdami žmonių ryšiams būdingą bendruomeniškumą. „Tokia pačios visuomeninės santvarkos „finansializacija“ ne tik susiaurina žmogiškojo asmens viziją, bet ir sukuria nestabilumą ekonomikoje“, – pažymėjo M. Glendon.

Ji taip pat atkreipė dėmesį į konferencijos pranešėjų teiginius, kad dabartinė ekonomikos krizė sunkiausias pasekmes atnešė vargingiems žmonėms ir neturtingoms šalims, nors jos ištakos yra turtingųjų visuomenių finansų sektoriuje. Taigi, labiausiai kenčia nekaltieji ir pažeidžiamieji, ir dėl to būtina suteikti jiems paramą. Deja, dabartinės krizės metu pirmiausiai lėšos skiriamos didžiųjų bankų gelbėjimui, į antrą planą nustūmus 2000 metų industrinių valstybių vadovų iškilmingus įsipareigojimus iki 2015 metų skurdą sumažinti du kartus.

„Vis dėlto dėmesio sutelkimas į finansų srities reformas neturi atitraukti nuo bazinės vystymosi skatinimo politikos ir investicijos į žmogiškąjį kapitalą – maitinimą, sveikatos apsaugą ir švietimą“, – pabrėžė M. Glendon. Dabar badaujančių skaičius pasaulyje pasiekė vieną milijardą, ir šios skaudžios problemos sprendimas tikrai žymiai mažiau kainuoja nei didžiulės sumos, skiriamos finansų sistemų stabilizavimui. O žmogiškųjų resursų gelbėjimas ir vystymas Trečiojo pasaulio šalyse strateginiu požiūriu ne mažiau svarbus, nes tai kelias į bendrąjį globalinės ekonomikos atsigavimą ir vystymą.

Socialinio mokymo tęstinumas ir naujovės

Be abejonės, finansų sistemos sutvarkymas taip pat yra neatidėliotinas ir reikšmingas – apie tai kalbėjo Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesijoje dalyvavę žymūs bankininkystės ekspertai Lukas Papademosas iš Europos Centrinio banko, Italijos centrinio banko valdytojas Marijus Dragis, Vatikano banko (Instituto per le Opere di Religione) pirmininkas Etorė Gotis Tedeskis, buvęs Vokietijos centrinio banko (Deutsche Bundesbank) valdytojas Hansas Tytmejeris ir kiti. Pažymėta, kad popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in Veritate“ paragino griežčiau reguliuoti tarptautinius finansus didesnio skaidrumo priemonėmis, kad būtų išvengta moralės principams priešingų veiksmų, kurie didele dalimi yra atsakingi už dabartinę krizę. Akademijos susitikime aptarta Graikijos krizė ir vis ryškėjantys jos bruožai visoje euro zonoje, kuriai dabar priklauso šešiolika Europos Sąjungos valstybių. Graikijos ir kitų panašioje situacijoje atsidūrusių šalių problemų sprendimui reikia solidarumo (taip pat ir atsakomybės), kad parama duotų realių vaisių. Kita vertus, svarstytina galimybė naujų Europos finansinių struktūrų kūrimui (pavyzdžiui, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės siūlo įkurti Europos valiutos fondą), kurios „geriau užtikrintų bendros žemyno valiutos (euro) stabilumo pagrindus“, – teigė M. Glendon savo apžvalgoje. Ji taip pat atkreipė dėmesį į Bažnyčios socialiniame mokyme akcentuojamą subsidiarumo principą, kurio reikšmė dar labiau išauga stiprinant valstybinę ir tarptautinę įtaką ekonomikos ir finansų reguliavimui. „Iš tikrųjų dabar atrodo, kad sprendimus priimanti valdžia vis labiau tolsta nuo savo piliečių ir tarp žmonių vis labiau įsivyrauja pojūtis, kad jų gyvenimui darančių įtaką ekonominių bei politinių jėgų jie nebegali kontroliuoti“, – kalbėjo profesorė. Totalitarinių režimų sąlygomis tai buvo suprantama, bet demokratinėje santvarkoje tokia „naujovė“ daugelį šokiruoja kaip nepriimtina. „Mes neturime leisti, kad valdžia perdėtai formuotų mūsų gyvenimo sąlygas, kartu išvengdama didesnio skaidrumo ir demokratinės kontrolės“.

Popiežiškosios akademijos vadovė pažymėjo, kad laikotarpiu tarp Jono Pauliaus II paskutinės 1991 metų socialinės enciklikos „Centesimus annus“ ir Benedikto XVI 2009 metų enciklikos „Caritas in Veritate“ paskelbimo Bažnyčios socialinė doktrina išlaiko savo tęstinumą, nors kai kurie aspektai ir pasikeitė. Jono Pauliaus II dokumentas, publikuotas netrukus po didžiųjų permainų Rytų Europoje (komunistinės valstybinio planavimo ekonomikos žlugimo), iškėlė laisvosios rinkos kūrybinę energiją, kartu pabrėždamas moralinių nuostatų disciplinos svarbą. Popiežius Benediktas XVI savo naujojoje enciklikoje išlaikydamas Bažnyčios moralinį visuomeninių procesų vertinimą atsižvelgė ir į ekonominiame gyvenime dabar išryškėjusių neoliberalistinių tendencijų žalą, kviesdamas stiprinti teisinį jos reguliavimą. Spaudos konferencijos pabaigoje profesorė M. Glendon pranešė apie Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos ateities planus. Ji sakė, kad būsimosios dvi plenarinės sesijos bus skirtos pasirengti paminėti popiežiaus Jono XXIII istorinės enciklikos „Pacem in Terris“ paskelbimo 50-ąsias metines. (Šis minėjimas turėtų įvykti 2013 metais.) Tame dokumente 2000 metais beatifikuotas Jonas XXIII palietė daug fundamentalių klausimų – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos svarbą ir „teisingo karo“ teoriją Rytų ir Vakarų karinių blokų branduolinio ginklavimosi akivaizdoje. Taip pat pirmą kartą buvo svarstomi sekuliarizmo, minties, sąžinės ir religijos laisvės klausimai, nacionalinio, regioninio ir tarptautinio valdymo problemos. Daugelis tų pranašiškai iškeltų dalykų liko aktualūs ir XXI amžiuje.

© 2010 „XXI amžius“