2010 m. gegužės 12 d.
Nr. 36
(1821)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Vilniaus universiteto teatrą vienija bendrumo ir santarvės jausmai

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Vilniaus universiteto teatro vadovas
Rimantas Venckus (dešinėje) įsitikinęs,
kad teatras lavina kiekvieną apsišvietusį
žmogų, praplečia jo gyvenimo akiratį.
Greta – germanistė Irena Tumavičiūtė

Scena iš V. Majakovskio „Misterija Buf“.
Vaidina (iš kairės): Vida Ališauskaitė,
Petras Navickas, Vytautas Gentvilas
ir Audronė Guigaitė

Tarp gausiai pastaraisiais metais užderėjusių jubiliejinių sukakčių Lietuvoje iškiliai minimos ir 440-osios Vilniaus universiteto teatro įkūrimo metinės. Šalies archyvuose išlikusi medžiaga byloja, kad 1570 metais buvo įsteigtas Vilniaus kolegijos (nuo 1579 metų – Universiteto) mokyklinis teatras, gyvavęs daugiau nei porą amžių. Bibliotekos rankraščių skyriuje išsaugotuose dokumentuose minima, jog dar tų pačių metų spalio 18-ąją kolegijos studentai suvaidino pirmąjį spektaklį – italų dramaturgo S. Tucci moralitė „Herkulis“.

Gražiam jubiliejui paminėti balandžio pabaigoje visą savaitę sostinėje vyko Vilniaus universiteto teatro programos renginiai, sukvietę gausų dalyvių bei Melpomenės gerbėjų būrį ne tik iš Lietuvos.

Įtakinga jėzuitų veikla

Vienas iš šio jubiliejinio renginio organizatorių – Vilniaus universiteto teatro vadovas ir Lietuvos  universitetų teatrų asociacijos pirmininkas režisierius Rimantas Venckus uždarydamas šventę pažymėjo, kad svarbu ne pats sukakties faktas, bet tos sukakties prasmė ir reikšmė. „Juk prieš 440 metų Lietuvoje, pagal Vakarų Europos pavyzdį, vadovaujant jėzuitams, gimė mokyklinis teatras su visais būdingais geriausiais renesansiniais, vėliau ir barokiniais šio reiškinio elementais. Šis teatras net du šimtmečius atliko teatrinės bei muzikinės kultūros plėtotojo ir skatintojo vaidmenį. Ypač reikšminga, kad Vilniaus universiteto teatro atsiradimas laikytinas Lietuvos teatro istorijos pradžia“, – teigė R. Venckus. Režisieriaus nuomone, universiteto teatrui svarbu ne tik statyti spektaklius ir juose dalyvauti – kur kas svarbiau teatro priemonėmis ugdyti jauną asmenybę, kad aukštojoje mokykloje gautų ne tik profesinį išsilavinimą, bet ir įgytų kultūrinę kompetenciją, padedančią giliau suvokti visuomenę supančią aplinką. R. Venckus, universiteto teatre triūsiantis dar nuo 1972 metų, pasidžiaugė, jog neatsitiktinai daugelis šiandien gerai žinomų kultūros, mokslo, politikos asmenybių yra susiję su Vilniaus universiteto teatru. Šiame teatre vaidino politikas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys, Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontienė, švietimo srities specialistas Petras Navickas, aktoriai Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis, televizijos žurnalistė Nijolė Baužytė ir daugelis kitų.

Paskutinio jubiliejinio renginio diskusijų vakarėlio „Ką man reiškia Universiteto teatras“ dalyviams buvo pristatyta neseniai Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga „Lietuvos jėzuitų teatras: XVI-XVIII a. dramų rinktinė“. Šią knygą parengusi prof. Eugenija Ulčinaitė pažymėjo, kad iš lotynų bei lenkų kalbos versdama dramų tekstus pastebėjo, kokie skirtingi tų dramų žanrai, parodantys autorių kūrybos literatūrinį meistriškumą, nenusileidžiantį net ir geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos dramaturgams. XVI amžiuje Europos šalyse ir Lietuvoje vyko intensyvi Katalikų Bažnyčios kova su protestantizmu. Jėzuitų ordinas buvo vienas pagrindinių ramsčių, padėjusių atsilaikyti prieš šią religinę bangą.

„Įdomiausia, kad jėzuitai savo uždavinį atliko labai novatoriškai – per švietimą bei mokslą, įjungdami į tą veiklą net ir teatrą... Jėzuitų švietimo sistemoje vizualumas, gyvo žodžio bei vaizdo jungtis buvo viena pagrindinių priemonių, galėjusių paveikti anuometinę visuomenę. Taigi, prieš 440 metų jėzuitų įkurtas teatras padėjo išeiti akademiniam jaunimui į miesto erdvę. Ten nebuvo vaidinama vien tik universiteto teatro salėje – jaunieji aktoriai su savo režisieriais vaidmenis atlikdavo tiesiog gatvėse, kiemuose ir aikštėse“, – pasakojo prof. E. Ulčinaitė.

Legendinis Vladas Limantas

Apie universiteto teatrą gyvais įspūdžiais dalydamasis ilgametis šio kolektyvo režisierius Leonas Ciunis pirmiausiai prisiminė amžinybėn iškeliavusius įvairių kartų aktorius ir kūrėjus – Kazimierą Kymantaitę, Henriką Kurauską, Raimundą Samulevičių, Valentiną Paškonį, Vytautą Šiaučiūną, Joną Lukoševičių ir kt. Jų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Kone porą dešimtmečių VU teatro šventovei tarnavęs temperamentingasis režisierius su meile prisimena šio teatro atkūrėją ir ilgametį vadovą Vladą Limantą. „Tai unikali ir įdomi asmenybė. Su V. Limanto pastatytais spektakliais, tokiais kaip Vydūno „Pasaulio gaisras“, Aldonos Liobytės „Kuršo bėglys“, 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo savita Kiemo teatro era, atgaivinusi mokyklinio teatro tradicijas ir suteikusi joms naujovišką, modernų turinį. Kam teko su Vladu dirbti ir pajausti jo reiklumą ir griežtumą, ne be pagrindo jį vadindavome „tvirta uola“. Jis sugebėjo net tais slogiais laikais „pramušti“ nuostabius, patriotine dvasia dvelkiančius vaidinimus, kurių nedrįsdavo statyti kiti teatrai. Gaila, kad dėl silpnos sveikatos ir garbaus amžiaus (kovo 5 dieną jam sukako 90 metų) mūsų legendinis režisierius negalėjo atvykti, tačiau jis visa širdimi yra su jumis visais ir siunčia nuoširdžiausius linkėjimus“, – paskelbė V. Limanto ištikimiausias bendražygis L. Ciunis. Beje, režisierius teigė jaučiąs pagarbą ir buvusiam universiteto rektoriui akad. Jonui Kubiliui, gerai žinojusiam ir jautusiam anų laikų dvasią.

Į tuos neramius ir slogius jaunystės laikus prisiminimais sugrįžusiai žinomai rašytojai ir pedagogei, Nacionalinės premijos laureatei Vandai Juknaitei atmintyje atgijo 7-ojo dešimtmečio pabaigos nerūpestingos studentiškos dienos ir, žinoma, pirmieji žingsniai Universiteto kiemo teatre. Nespėjus dar atvėsti tragiškiems „Prahos pavasario“ įvykiams, Vladas Limantas pastatė Vydūno „Pasaulio gaisrą“, taip pat A. Liobytės „Kuršo bėglį“. Šiais spektakliais buvo prikeltas misterijos žanras, be to, pasak V. Juknaitės, jie tapo savotišku visos Lietuvos teatro istorijos aukso fondu, atvėrusiu visiškai naują požiūrį ne tik į literatūros ir teatro santykį, bet ir modernios teatrinės erdvės įprasminimą. „Su nuostaba prisimenu savo pirmuosius vaidmenis Universiteto teatro scenoje. Vienas iš debiutų buvo A. Liobytės „Kuršo bėglyje“. Mano draugė Aldona Tubytė vaidino leliją, o aš – sultonaitę. Vajetau, kokia nuobodi ji man pasirodė! Neiškentusi režisieriui V. Limantui prasitariau, kad ta sultonaitė – visiškai tuščia... „Ne, ji visai ne tuščia, ji kupina tuštybės“, – pamokė mane V. Limantas... Prisimindama tą tolimą praeitį negaliu užmiršti ir kitų jaunystės įvykių, susijusių su mūsų teatru. Apie 1970-uosius Vilniaus akademinis dramos teatras ruošėsi išvalyti savo teatrinį garderobą. Jame buvo sukaupta daug įvairiausių senoviškų, antikvarinių drabužių, kurie labai tiko Universiteto teatrui. Tačiau mūsų teatro saugykloje neužteko vietos, tad dalį drabužių teko priglausti studentų bendrabutyje, Čiurlionio gatvėje. Bet ar pašėlęs studentiškas jaunimėlis sugebės išsaugoti tą turtą?...

Vieną pavasario savaitgalio vakarą su grupe draugų, apsivilkusių senoviškais drabužiais, išsirengėme kelionei į Vingio parką. O tąsyk tarybinė liaudis rengėsi rinkimams, regis, į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Mums, jaunimui, tokie dalykai visai nerūpėjo, buvome apolitiški, žinojome, kad bus ir taip balsuota 99,99 proc. Ką gi, su muzika ir linksmybėmis pasileidome... Nespėjus įsismaginti, žiūrim, kad aplink mus pradėjo suktis milicijos „voronokai“. Armonika grojusį teatro kolegą, žurnalistą Stepą Liktoravičių apsupę milicininkai čiupo už pakarpos ir nusivežė kažkur, o mus dar gerokai aptalžė „bananais“, – prisiminimais dalijosi V. Juknaitė.

Prasmingos Melpomenės pamokos

Gerokai jaunesnės kartos studentijos atstovą, vėliau tapusį nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėju, prof. Egidijų Šileikį likimas su universiteto teatru suvedė jau padvelkus „perestroikos“ bei Atgimimo vėjams.

„Galiu tik pasidžiaugti, kad mano studijos ir pirmoji pažintis su teatru sutapo su geležinės uždangos griūtimi. Gastroliuodami po užsienio šalis, pajutome laisvėjančio pasaulio pranašumus, žmonių vidinį susitelkimą, neapykantą melo ir blogio imperijai. Tuometiniame Alma mater teatre taip pat jautėmės lyg būtume viena šeima, nors mūsų gausiame būryje buvo susirinkę jaunimo iš įvairių fakultetų“, – ne tolimos praeities įspūdžiais dalijosi prof. E. Šileikis.

Būsimasis diplomuotas teisės specialistas bene labiausiai išgarsėjo režisieriaus Rimanto Venckaus pastatytame veikale „Hamleto sąvoka“. Būtent su šiuo spektakliu 1987–1990 metais buvo praskinti keliai į pirmuosius tarptautinius festivalius Gardine, Lježe, Paryžiuje ir kt. Egidijui tada pirmajam teko pagrindinis Hamleto vaidmuo. Gertrūdos vaidmenį atliko būsimoji radijo diktorė ir aktorė Violeta Mickevičiūtė.

Keletą metų vyresnės kartos universiteto teatro atstovas Arūnas Žemaitis pripažino, kad laikas, praleistas Melpomenės šventovėje, suteikė didžiulės kūrybinės, dvasinės stiprybės, o įgytos žinios ir patirtis labai pravertė gyvenime bei kasdienėje veikloje. Daugiau nei dešimtį metų Arūnas sėkmingai pluša verslo baruose, vadovauja garsiai „Ogmios“ firmai.

„Nuo teatro pasaulio nesu nutolęs, dažnai prisimenu šią meno sritį, išmokiusią mane kitaip mąstyti, pažvelgti į žmogų, jo sudėtingą gyvenimo kasdienybę. Atmintyje išliko ilgamečio mūsų teatro vadovo Vlado Limanto pamokančios sentencijos, ypač apie teatro žanrų teisingumą. Režisierius primindavo, jog egzistuoja keli pagrindiniai žanrai – tai komedija, drama ir tragedija. Jo teigimu, pats teisingausias žanras – komedija. Tragedijoje herojus dažniausiai išlieka menkutis, nuolat tūnantis kažkur apačioje, likimo šešėlyje. Ne ką geresnėje padėtyje jis jaučiasi ir dramoje... O štai komedijoje žmogus yra pakylėtas į aukštybes, jis gali pažvelgti į save iš šalies, pasijuokti, parodyti, koks yra įdomus ir juokingas... Taigi, esu be galo dėkingas šiai scenai ir akinančiai rampos šviesai, įkrovusiai manyje galingą ir gerą energiją. Tikiuosi, man jos užteks visam likusiam gyvenimui“, – atviravo A. Žemaitis.

Ugdė tautiškumą ir patriotizmą

Prieš 35-erius metus universiteto teatro scenos slenkstį pirmąsyk peržengęs žinomas politikas, diplomatas ir keliautojas, Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Kumža prisiminė, kad į šią meno sritį jį pastūmė anuomet Istorijos fakultete studijavęs Alfredas Bumblauskas. Būsimasis istorikas pakvietė drauge nueiti į Kiemo teatrą – ten kaip tik vyko stojamieji egzaminai į V. Limanto vadovaujamą teatrą. „Sėkmingai išlaikęs egzaminus jau kitą dieną gavau ir pirmąjį vaidmenį – stovėjau šios salės gale prie durų ir plėšiau bilietėlius į legenda tapusį spektaklį „Petro Navicko išpažintis“, kurį pastatė V. Limanto mokinys G. Kličius. Į teatrą tąsyk plūdo gausybė žiūrovų,  galop net bilietų nepakako. Be jų už durų likusi žmonių minia mane su Alfredu tiesiog parvertė ant žemės ir ėmė stichiškai plūsti į salę. Atsigavus nuo patirto šoko, su kolega pradėjome drebėti, kad už „pareigos nevykdymą“ teatro vadovas mus gali pašalinti... Bedrebinant kinkas, žiūrime, kad mūsų kišenės prikimštos rublių... Iš tiesų, tada savo kailiu patyriau, koks populiarus anais laikais buvo universiteto teatras, ypač „Petro Navicko išpažintis“, tikrąja ir perkeltine to žodžio prasme sudrebinusi universiteto sienas. Šiame vaidinime pirmąsyk išryškėjo ir būsimojo rašytojo Juozo Erlicko kūrybinis talentas“, – pasakojo A. Kumža.

Su nostalgija prisimindamas nepastebimai pralėkusias studentavimo dienas, A. Kumža neslėpė pasididžiavimo jausmo, kad anuomet jam teko laimė įkūnyti personažus ir keliuose kituose garsiuosiuose vaidinimuose – R.Venckaus „Herojų pašnekesiuose“, R. Granausko „Jaučio aukojime“... Bene ilgiausiai teatro gerbėjų atmintyje išliko V. Krėvės drama „Šarūnas“, kurią 1977 metais pastatė L. Ciunis. Algirdui čia teko atlikti Vaidilos vaidmenį. Nuostabiausia, kad spektakliai vyko istorinėje Trakų pilyje. Žiūrovai šiame vaidinime neabejotinai juto paslėptą tautos gyvybės dvasią, tyliąją rezistenciją. Drauge su jaunaisiais universiteto atlikėjais „Šarūne“ vaidino ir Lietuvos teatro legendiniai aktoriai – Kazimiera Kymantaitė ir Henrikas Kurauskas. Teatro kritikai, pasak A. Kumžos, šį spektaklį ne veltui įvertino kaip vieną reikšmingiausių ir originaliausių pastatymų Lietuvos teatro istorijoje.

Beveik tuo pačiu laikotarpiu Vilniaus universiteto teatre vaidinusiam žinomam publicistui, žurnalistikos studijų vadovui prof. Žygintui Pečiuliui visada miela prisiminti gražiausias jaunystės dienas, ne vienerius metus praleistas su aktyviais meno entuziastais, vėliau tapusiais garsiais politikais, teisės, ekonomikos specialistais, kultūros veikėjais. Daugiau nei prieš 30 metų Ž. Pečiuliui teko vaidinti ir R. Venckaus režisuotame pastatyme „Herojų pašnekesiai“. Pagal lietuvių autorių poetines dramas parengtas vaidinimas, tik per atkaklias pastangas įveikęs griežtus cenzūros gniaužtus, apkeliavo visą Lietuvą, buvo suvaidintas per šimtą kartų. Publikos atmintyje jis skambėjo kaip Laisvės ilgesio himnas.

Daugiau nei prieš 4 dešimtmečius mūsų senojoje Alma mater pradėjusi studijuoti Irena Tumavičiūtė, germanistė, gidė ir publicistė, pripažino, jog universiteto teatrui ji labiausiai dėkinga  už Lietuvą ir gimtąją kalbą. Dar kūdikystėje su tėveliais į atšiaurųjį Sibirą ištremtos lietuvaitės atmintyje žodis „Lietuva“ pirmą kartą užsifiksavo, kai ji ėjo 8-uosius metus – nugirdo mamą su pažįstama moterimi kalbant apie Stalino mirtį. Mergaitei įstrigo atmintyje jos mamos pasakymas „Tai gal dabar paleis į Lietuvą“. Antrą kartą žodį „Lietuva“ ji visiems laikams įsidėmėjo, išgirdusi trobelėje kaimynus dainuojant: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų Tėvynė, graži Lietuva“. Trečias kartas buvo romantiškiausias – būdama 10 ar 11 metukų, ji į Sibiro kaimelį atvažiavusį kunigą vedė pas senutę lietuvę, gyvenusią kaimo pakraštyje. Pakeliui Irena jo paklausė: „O Lietuva – ar tokia, kaip mūsų barakas, ar didesnė?“...

„Pirmiausia esu nuoširdžiai dėkinga  V. Limantui, L. Ciuniui ir S. Nosevičiūtei, kurie dar tais slogiais laikais, pergudraudami sovietinės cenzūros gniaužtus, sugebėjo pastatyti patriotine dvasia alsuojančius kūrinius, rengti poezijos spektaklius, kuriuos repetuodami ir diskutuodami patys pajusdavome stipresnius saitus su tėvyne. Jų pastangomis sustiprintą tautiškumo pojūtį, pareigą būti vydūniškais „sau žmonėmis“  ne tik skleidėme teatro scenose, kiemuose, daugelyje Lietuvos miestelių ir  kaimų, bet svarbiausia – patys stengėmės gyventi šiomis idėjomis“, – sakė I. Tumavičiūtė.

Nuo teatro į sudėtingąjį biochemijos pasaulį prieš daugelį metų pasukęs žinomas mokslininkas prof. Valdas Laurinavičius tikino, jog iki šiol širdyje nešiojasi gilų nostalgijos jausmą šiai meno šakai. 1967 metais iš Žemaitijos į Vilniaus universitetą studijuoti atvykęs jaunuolis drauge su keliais bendraminčiais pasinėrė į paslaptingus Melpomenės labirintus. Beveik penkerius metus teko vaidinti žiūrovų pamėgtuose spektakliuose – „Pasaulio gaisras“, „Kuršiukas“, „Paskendęs varpas“ ir daugelyje kitų. „Džiugu, kad šis teatras mane daug ko išmokė, tačiau labiausiai išmokė giliau mąstyti, savarankiškai galvoti, galų gale, įgijau be galo vertingos bendravimo su žmonėmis patirties. Svarbiausia teatre išmokta pamoka – neieškok gyvenime paprastų sprendimų. Ieškok giliau ir plačiau. Iš tų atsirinktų gyvenimo faktų privalai rasti tokį sprendimą, kuris tau yra netikėtas, kuriam pagrįsti reikia dar daug duomenų“, – savo patirtimi dalijosi prof. V. Laurinavičius.

Nemirtingasis Faustas

Televizijos žurnalistė ir laidų vedėja Gabija Vitkevičiūtė su gilia pagarba ir meile papasakojo apie romantiškas ir pakilias veiklos akimirkas, praleistas universiteto teatre. Šis teatras, pasak Gabijos, gyvenime išmokė daugybę svarbių dalykų, o svarbiausia – draugystės, tolerancijos, drąsos ir bendrumo jausmo. Būsimoji žurnalistikos žvaigždė į teatro judėjimą pasuko jau tuo metu, kai išėjus V. Limantui teatre įvyko esminių pokyčių. Pradėjus vadovauti režisierei Monikai Misiūnaitei buvo atsisakyta daugiašakės veiklos ir grandiozinių užmojų. Kiemo teatro jau nebeliko... Universiteto teatras pasuko labiau uždaro, kamerinio, psichologiškai niuansuoto teatrališkumo kryptimi. Naujoji vadovė netgi buvo užsibrėžusi tikslą iš kiekvieno studento padaryti profesionalų aktorių... „Nors profesionaliais mes ir netapome, bet mūsų sielose liko daug šviesių prisiminimų iš tų teatro laikų. Su nostalgija prisimenu vieną iš pagrindinių savo vaidinimų nemirtingoje J. W. Goethe’s dramoje „Faustas“, kur atlikau Margaritos vaidmenį. R. Venckaus režisuotas spektaklis, beje, vykdavo originalia vokiečių kalba. Vaidinimą globojo J. W. Goethe’s institutas. Be galo malonu, kad šis su studentų germanistų grupe suvaidintas intriguojantis spektaklis prieš 12 metų apkeliavo vos ne visą Saksonijos žemę. Be galo esu dėkinga savo dėstytojai Irenai Tumavičiūtei, kuri mane ir pastūmėjo tokiam atsakingam vaidmeniui. Iki šiol nepamiršiu jos žodžių – „Vaikai, vaikai, jūs neįsivaizduojate, kokį turtą gavote?! Juk visas „Faustas“ originalo kalba, kas gali būti puikiau?“ – pasakojo G. Vitkevičiūtė.

Intriguojančiais prisiminimais šventiniame vakare dalijosi aktorė Dalia Michelevičiūtė, žinomas literatūrologas, VU docentas Kęstutis Urba, žurnalistai Audronė Guigaitė ir Stepas Liktoravičius, kultūros darbuotoja Rolanda Šliažienė, kiti įvairiais laikais universiteto teatre vaidinę artistai.

Universiteto teatro atstovus su garbingu jubiliejumi pasveikinęs žinomas teatro kritikas  prof. Aleksandras Guobys ir su nuostaba prisiminė, kaip šis teatras per geležinės kontrolės institucijas sugebėjo  ne tik išlikti, bet ir puoselėti tautiškumo, patriotizmo daigus. Pagrindinis vaidmuo, anot profesoriaus, čia tenka būtent legendiniam režisieriui V. Limantui, pastačiusiam daug puikių spektaklių. „Anais laikais šis žmogus buvo užsimojęs Vilniaus universitete netgi įsteigti teatro studijas ir rengti aktorius. Daug kas susimąstys, o kam to reikėjo? Juk tam tikslui daugelį metų veikė ir tebeveikia Lietuvos konservatorija!.. Bet ten, kaip tikino V. Limantas, tais laikais nebuvo kūrybinės laisvės, klestėjo itin griežta cenzūra“, – priminė prof. A. Guobys.

Šventinio vakaro pabaigoje autoritetinga komisija, kurios sudėtyje buvo prof. A. Guobys, aktorė Regina Paliukaityte, režisieriai Alvyda Čepaitytė ir Leonas Ciunis visa savaitę stebėjo studentų spektaklius ir įteikė garbės diplomus keliasdešimčiai dabartinės kartos universiteto teatro puoselėtojų už įvairius vaidmenis, režisūros, scenos apipavidalinimo ir kitus atsakingus darbus. Po iškilių kalbų ir apdovanojimų teatro šeimos atstovai buvo pakviesti į šventinę vakaronę.

Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija