| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Apie pasaulinę konfederaciją Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos. Pradžia Nr. 46 Dr. Petras Ironis Jokubka
Napoleonas Napoleonas, kaip ir Hitleris, peržengė Rusijos sieną birželio mėnesį. Didelei kariuomenei pasiekti Maskvą užtruko pusantro mėnesio. Ką daryti ten įklimpus, nei Hitleris, nei Napoleonas nepagalvojo. Jie nepagalvojo nei apie transporto priemones, nei kokiais drabužiais kariai buvo apsirengę. Taip prasidėjo suplanuotų pergalių herojų žlugimas. Lietuvių priežodis sako: kas mėgsta pavojus, pavojuose ir žūsta. Dideli karo vadai turėjo tuos dalykus numatyti. Jie buvo pamiršę apie apkasų karą, o juk Hitleris galėjo pasimokyti iš Napoleono klaidų. Pralaimėjęs Rusijoje Napoleonas stengėsi atstatyti pašlijusią padėtį, bet ir jo užkariautos valstybės nesnaudė. 1814 m. kovo 9 dieną Austrijos, Anglijos, Prūsijos ir Rusijos vadai susitarė nesitarti su Napoleonu tada, kai jis bus nuverstas iš sosto. Tuo pačiu laiku jie pasiuntė kariuomenę paimti Paryžių. Napoleonas iš pradžių bandė priešintis, bet padėtis vis blogėjo. Paryžiuje susidarė opozicija Napoleonui. Ji suorganizavo savo vyriausybę su Talleyrand priešakyje, kuris pakvietė karalių Liudviką XVIII, kaip reprezentatyvųjį valdovą, grįžti į sostą. Napoleono saulėlydis Prancūzai, pavargę nuo nuolatinių karų, troško civilių ir politinių laisvių. Napoleonas su vis mažėjančia kariuomene dar bandė priešintis. Kai jis sužinojo, kad prestižinio dalinio vadas Marmontas perėjo į sąjungininkų pusę, sutiko nusileisti. Valdžios atsisakęs Napoleonas turėjo gyventi Viduržemio jūros Elbės saloje. Jam buvo paskirtos karališkos sąlygos: didžiulė alga ir 400 asmenų sargyba ir netgi išsaugotas imperatoriaus titulas. Bet kas galėjo būti patenkintas tokiomis sąlygomis, tik ne Napoleonas. Jis jautėsi kaip liūtas narve. Jis pyko, kad jo žmonai ir sūnui nebuvo leista gyventi drauge su juo. Prancūzų valdžia neišpildė pasižadėjimo teikti tas lengvatas, kurias buvo žadėję sąjungininkai. Jam grėsė skurdus gyvenimas. Šios sąlygos daug lėmė, kad jis ryžtųsi dar vienam pavojingam veiksmui grįžti į Prancūziją ir tęsti žūtbūtinę kovą. 1815 m. kovo 1 dieną su dalimi savo sargybos Napoleonas vėl atsirado Prancūzijoje. Prancūzai, nuvargę nuo daugybės jo išprovokuotų karų, grįžusįjį sutiko su nepasitikėjimu, o kariai vadą sutiko su viltimi, o kai kas netgi su džiaugsmu. Napoleonas greit surinko nemažą kariuomenę ir su ja 1815 m. birželio 16 dieną sumušė prūsus. Dvi dienas vėliau prie Waterloo anglų kariuomenė, vadovaujama generolo Wellingtono, kirto Napoleonui stiprų smūgį. Iš pradžių Napoleonas dar gynėsi, bet kai Wellingtonui į pagalbą atvyko Blucherio vadovaujama kariuomenė, jis pralaimėjo. Taip baigėsi genialaus karo vado ir politiko karjera. Po šio pralaimėjimo Napoleonas buvo ištremtas į Šv. Elenos salą. Ten jis išgyveno šešerius metus. 1821 m. gegužės 5 dieną, pakirstas skrandžio vėžio, mirė ir buvo palaidotas. Jo kūnas vėliau buvo pervežtas į Prancūziją ir iškilmingai perlaidotas. Napoleono būdo savybės Trumpai žvilgterėkime į Napoleono būdo savybes, dėl kurių jis pasiekė didelių laimėjimų ir kurios jį privedė prie žlugimo. Tenka pripažinti jo gabumus, stebėtiną atmintį. Ekspromtu jis galėjo diktuoti beveik tobulus įstatymus, kurie Prancūzijoje veikia net iki šių laikų. Jis turėjo tvirtą charakterį ir dvasinę jėgą daryti įtaką kitiems ir priversti juos paklusti. Kritiškoje mūšio padėtyje jis sugebėdavo susikoncentruoti ir duoti tinkamus įsakymus. Mokėjo išnaudoti politinę padėtį derybose ir gauti palankius rezultatus. Derybose jis išklausydavo savo patarėjų nuomones, bet darydavo savarankiškus sprendimus. Į Napoleoną panašus buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Tenka paminėti ir jo neigiamas ypatybes. Pabuvęs ilgesnį laiką diktatorium Napoleonas pradėjo iš aukšto žiūrėti į savo patarėjus. Pajutęs Europos tautų norą išsilaisvinti, nėjo su jų vadais į kompromisą. Jei jis ir nebūtų įklimpęs Rusijoje, jo imperija nebūtų galėjusi išsilaikyti ilgą laiką, nes dėl perdėto išdidumo jis atstumdavo kitų valstybių vadovus, išdidžius karalius. Romos imperija Aleksandras Didysis ir Napoleonas Bonapartas siekė nukariauti daugelį valstybių ir jas valdyti, tačiau ir jie susidūrė su milžiniškais sunkumais, kurių neįstengė nugalėti. Tai rodo, kad kelias jungti valstybes yra klaidingas, nes pavergtos valstybės anksčiau ar vėliau siekia išsilaisvinti. Taigi tokiu būdu sukurtos imperijos griūna. Romos imperija išsilaikė šimtmečius, bet irgi žlugo, nes neįsivedė demokratinės sistemos, kuri per rinkimus sugeba pašalinti neefektyvius valdovus ir išsirinkti naujus. Jei Roma būtų įsivedusi demokratinę rinkimų sistemą, gal ji būtų išsilaikiusi ir iki šių dienų. Romos valstybė išsivystė iš Romos miesto. Pagal padavimą, Romos miestą įkūrė Romulas 753 m. pr. Kristų, kai Palatino kalvoje apsigyveno pirmieji gyventojai tikriausiai amatininkai. Prie jų prisijungė pirkliai. Vėliau turėjo atsirasti baldų ir kitokių ūkio reikmenų dirbtuvės, kurios sutraukė daugiau darbininkių. Dirbtuvėms plečiantis prireikė policijos apsaugos, o vėliau ir kariuomenės. Gyventojų skaičiui augant ir vis daugiau jiems reikalaujant maisto ir ūkio reikmenų, Roma turėjo plėstis į provinciją. Vėlesniam plėtimuisi prireikė daug pastangų. Suorganizavę kariuomenės dalinius romėnai pradėjo Apeninų pusiasalio užkariavimą. Romėnų karai Italijoje Pirmieji Romos žingsniai link imperijos buvo Apeninų pusiasalio užėmimas. Prieš plėsdami savo teritoriją romėnai konsolidavosi viduje. 510 metais, nuvertę monarchinę Romos valdžią, metams vadovavimą perėmė du renkami konsulai. Jų patariamasis organas buvo senatas, sudarytas iš pagyvenusių žmonių, kurie čia buvo užėmę aukštus valdžios postus. Liaudies susirinkimas tada buvo ir aukščiausias įstatymų leidėjas. Decium viri dešimties vyrų kolegija surašė galiojančią teisę, kuri tapo romėnų teisės pagrindu. Plebėjai, kovodami už savo teises, išsireikalavo, kad vienas konsulas būtų plebėjas Ketvirtame dešimtmetyje prieš Kristų romėnai užėmė etruskų miestą Vejį, o visus jo gyventojus pardavė vergijon. Po to romėnai sumušė ekvus, o vėliau volskus. Taip romėnai užėmė Apeninų pusiasalį iki Tiberio upės. Po pergalių 387 m. pr. Kr. romėnai sulaukė smūgio nuo galų. Galai, tais pačiais metais sėkmingai nugalėję romėnus, užėmė Romą. Kapitolijus vis dėlto atlaikė jų puolimą. Nuo okupacijos romėnai atsipirko auksu. Po šio smūgio Roma greitai atsigavo ir sumušė plūstančias samnitų gaujas. Vėliau jie sumušė puolančius galus ir juos atstūmė iki Pado upės. Skaudų smūgį romėnai kirto Taranto miestui, kuris, susitaręs su Egipto karalium Piru, puolė romėnus. Mūšį Piras laimėjo, bet negalėjo Italijoje ilgai išsilaikyti dėl romėnų puldinėjimų ir persikėlė į Siciliją. Taip 264 m. (pr. Kr.) visa Italija iki Pado upės pateko į Romos rankas. Imperijos plėtimas Užėmę beveik visą Apeninų pusiasalį romėnai nukreipė savo dėmesį į Siciliją. Sicilijos sala, esanti greta Italijos, negalėjo pasilikti Romos mirtino priešo Kartaginos rankose ir kelti pavojų Italijai. Kartagina, jausdama Romos pavojų, taikos dėlei jai užleido Sicilijos salos dydį. Kai romėnai užėmė salą, prasidėjo karas su Kartagina, kuris tęsėsi net 23 metus. Po Sicilijos kapituliavimo romėnams atiteko Korsikos ir Sardinijos salos. Jas romėnai pavertė Romos provincijomis. Sicilijos salų žemės ūkis Romą aprūpindavo maistu. Romos kariai, užėmę daug teritorijų, pradėjo imti iš nukariautųjų kyšius ir skriausti žmones. Nežiūrint to, Roma žengė pirmyn. Viduržemio jūroj romėnai išgaudė piratus, konfiskavo jų laivus bei kitą nuosavybę. Vėliau, nugalėję keltus, užėmė šiaurinėj Italijos daly esančią Kartaginą ir užėmė jos valdytą Ispaniją. Įsitvirtinę Viduržemio jūros vakarinėje dalyje romėnai kreipė savo dėmesį į Rytus. Ten jie laimėjo karą prieš Makedoniją, 197 m. pr. Kr. užėmė Graikiją ir Tesaliją. Graikijai romėnai davė savivaldą. Tuo pasinaudojo Sirija ir ją užpuolė. Išdidūs romėnai įsižeidė ir atakavo sirus. Romėnai Siriją sumušė ir privertė jos valdomą Mažąją Aziją perleisti Romos sąjungininkui Pergamui. Po to ptolomėjai pripažino Romos autoritetą Egipte. Romai užsiėmus užkariavimais, Makedonijos karalius Pilypas panoro išnaudoti padėtį ir ėmė rengtis karui. Tai supykdė romėnus. 168 m. pr. Kr. jie atakavo. Makedonija pralaimėjo ir buvo padalyta į keturias dalis. 146 m. pr. Kr. romėnai sugriovė Kartaginą ir Korintą. Pompėjus 62 m. pr. Kr. prijungė prie Romos Britaniją ir Siriją. 58 m. pr. Kr. į Romos rankas pateko Galicijos sritys iki Reino. Augusto viešpatavimo laiku (nuo 6314 m. po Kr.) Romos imperija pasiekė Reino ir Dunojaus upes ir Krymą, Afrikoj Sacharos dykumą, Vakaruose siekė Atlanto vandenyną, o rytuose Armėnijos kalnus. Romos imperiją dar plėtė Trajanas (53117). Per ilgą savo viešpatavimo laiką prie Romos jis prijungė Armėniją, Mezopotamiją, Dakiją ir pietinę Arabijos dalį. Tuo metu Romos imperija pasiekė aukščiausią išsivystymo laipsnį. Jam mirus, deja, imperija susidūrė su sunkumais. Perėmęs sostą imperatorius Severas (193211) savo valdžią išlaikė su kariuomenės pagalba. Į svarbiausias vietas jis skyrė karininkus. Taip karininkai įsitvirtino valdžioje ir prasidėjo konfliktas su senatu. Kariuomenei įsigalėjus valdžioje, krašte kilo suirutė. Karininkai skyrė ir vertė imperatorius. Nuo 235 iki 385, per 50 valdymo metų, kariuomenė pakeitė net 26 imperatorius, iš kurių 25 jie nužudė. Išnaudodamos padėtį sujudo jų pavergtos tautos. Kovai prieš Romą sukilusios germanų tautos organizavo savo valstybes ir kūrė sąjungas. Įsikūrė gotų imperija. Palmyros ir Galicijos provincijos pasiskelbė nepriklausomomis. Imperatorius Decijus (249251) dėl visų nelaimių apkaltino krikščionis ir pradėjo juos persekioti. Vykstant nuolatiniams karams teko didinti mokesčius. Žmonės nepajėgdami jų mokėti nustojo remti valdžią. Kiti, palikę savo ūkius, traukėsi į Italiją. Jų vietą užėmė germanai. Augo kareivių savivalė. Kiekvienas kareivis siekė būti generolu. Taip kartais ir įvykdavo. Tą pašlijusią padėtį bandė stabilizuoti imperatorius Dioklecianas (284305). Jis siekė atstatyti imperatoriaus autoritetą ir jam tai iš dalies pavyko. Kad lengviau būtų valdyti, jis padalijo imperiją į keturias dalis ir pradėjo verbuoti į kariuomenę daugiau germanų. Diokleciano įpėdinis Konstantinas (306337) vėl sujungė imperijos dalis ir davė laisvę krikščionims. Konstantinui mirus, imperijos griuvimas tęsėsi. Germanai plačiu frontu veržėsi į pietus. Griuvo Dunojaus ir Reino upių gynyba. Peržengę šias upes germanai veržėsi prie Romos. Imperijos žlugimas Paskutinis suvienytos imperijos galva Teodosijus (379395), nepajėgdamas kontroliuoti visos imperijos, sumanė ją padalyti į dvi dalis. Valdyti rytinę dalį jis paskyrė savo sūnų Arkadijų, o vakarinę sūnų Honorijų. Rytinė Romos imperija Bizantija išsilaikė iki 1453 metų, ją nukariavo turkai. Vakarinę Romos imperijos dalį puolė germanų giminės. 402 metais puolė vestgotai, 405 metais alanai. Vestgotai 410 metais pasiekė Romą. Vėliau vestgotai kūrėsi Prancūzijoje ir Italijoje, vandalai Afrikoje, burgundai Savojoje. Nyderlandus, šiaurės Prancūziją ir šiaurės Vokietiją užėmė frankai, Šveicariją ir Elzasą alemanai. Vakarinė Romos imperijos dalis nustojo negzistuoti 476 metais.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |