|
Imperijos žlugimo priežastys
Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos.
Pradžia Nr. 46,
55
Dr. Petras Ironis Jokubka
Romos imperijai gyvuoti padėjo aukšta kariuomenės disciplina, vidaus tvarka, išvystyta teisė ir koncentruota valdžia. Kai drausmė kariuomenėje pašlijo, kai praturtėję romėnai įprato lėbauti ir pakriko jų moralė, prasidėjo Romos žlugimas. Tuo pasinaudojo nukariautos valstybės. Tarp jų piliečių kilo patriotizmas ir noras išsivaduoti. Europoje iškilo disciplinuoti vokiečiai, kurie stojo į romėnų kariuomenę, bet veikė savo tautų naudai. Taip Europai pradėjo vadovauti vokiečiai, vėliau prancūzai ir anglai.
Ką parodo Romos imperijos kilimas ir žlugimas? Imperija kilo dėl jos vadų gabumų, disciplinos ir patriotiškumo. Kai romėnų kariai ir vadai praturtėjo, tada ir prasidėjo lėbavimai. Jų disciplina nusmuko ir priartėjo bankrotas. Didžiausia klaida buvo ta, kad valstybės vadai nebuvo renkami, o buvo praktiškai nepakeičiami, tai yra iki gyvos galvos.
Jei dabar pasaulio politikai ruošia planus sukurti keturių žemynų Amerikos, Europos, Azijos ir Australijos valstybių konfederaciją, kyla klausimas, ar šios konfederacijos nelaukia toks pat likimas kaip Romos imperijos, kuri, išsilaikiusi daugiau kaip 1000 metų, žlugo. Reikia manyti, kad dabartiniai politikai daug ko pasimokė iš romėnų, anglų ir rusų ir nedarys tų pačių klaidų. Laisva valia susijungusios valstybės jaučiasi lygios su kitomis ir yra atsparios mažumos propagandai. Laisvai susijungę gyventojai siekia bendros gerovės ir ne taip greit pasiduoda klaidinančiai kitų politikai. Laisvai susijungę piliečiai jaučia pareigą dirbti ir kovoti vienas už vieną, o ir vienas už visus. Daugumą žmonių žavi laisvė išpažinti savo religiją ir papročius.
Europos federacija daro klaidą reikalaudama priimti įstatymus šimto procentų dauguma. Užtektų balsų daugumos.
Trumpai žvilgtelkim į Anglijos valstybę, kurios pavyzdys gali pasitarnauti organizuojant Pasaulinę konfederaciją. Britanija yra klasikinė Anglijos, Škotijos ir Velso sąjunga. Jos kartu užima Didžiosios Britanijos salą. Keli faktai iš Anglijos istorijos. Kalbant apie Angliją ir jos gyventojus, kyla klausimas, iš kur tie anglai ten atsirado. Seniausi salos gyventojai buvo ligurai. Devintame amžiuje pr. Kr. į salą atsikėlė keltai. Apie trečią amžių pr. Kr. čia atvyko ir daugiau europiečių iš Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos
Tada tarp kontinento ir Anglijos ėmė vystytis prekyba, auksas tapo atsiskaitymo priemone. Prekės daugiausia buvo gintaras ir dirbiniai iš vario, aukso bei sidabro.
43 m. po Kr. romėnai su didele kariuomene įsiveržė į Angliją. Per maždaug penkerius metus jie užėmė Angliją ir Škotiją. Velso valstybės gyventojai, įsitvirtinę kalnuose, laikėsi net 50 metų. Tuo laiku anglų tauta dar nebuvo susiformavusi. Romėnai valdė Angliją iki 383 metų. Tada romėnų kariuomenė pradėjo iš Anglijos trauktis. Penktame šimtmety jos nebeliko. Tie romėnai, kurie ten buvo gimę ir augę, pasiliko Britanijoje. Tamsiaplaukiai anglai net ir šiandien primena savo romėnišką kilmę.
Anglų protėviai anglosaksai pradėjo keltis į salą šeštame šimtmety. Nugalėję vietinius gyventojus, laikui bėgant su jais susimaišė ir suorganizavo aštuonias valstybes, kurios plėtėsi visoje saloje. Vėliau jos sudarė gana laisvą federaciją. Šalyje nesant pagrindinės kalbos iš germanų tarmių, vartojant raštą, pamažu išsivystė anglų kalba ir anglų tauta.
Aštuntame šimtmety anglosaksų rašytojas Bede rašė, kad anglosaksai į Britaniją atsikėlė iš Reino srities ir, įsitvirtinę pietinėj daly, slinko į centrinę Angliją.
Mesijos karalystė plėtėsi. Vienas iš jos gabiausių vadų Offe su savo kariuomene 749 m. užėmė Veseksą ir Londoną ir, konsolidavęs išsiplėtusią valstybę, ruošėsi naujiems užkariavimams, siekdamas suvienyti visą Angliją. Savo užimtą teritoriją Mersija apsupo pylimu.
Devintame šimtmetyje Angliją puldinėjo normanai. Kad pastotų jiems kelią, karalius Alfredas pradėjo statyti karo laivyną. Iš pradžių jis buvo per silpnas, kad sulaikytų priešą. Mažesnio masto puldinėjimus normanai pradėjo 870-aisiais. 878 metais jie okupavo Veseksą. Tačiau anglai greit atsigavo ir juos sumušė. Normanai pasitraukė į rytinę Anglijos dalį. Vėliau jie maišėsi su anglais ir įsiliejo į anglosaksų gretas. Kovojant su normanais iškilo karaliaus Edvardo autoritetas, kuris ėmė vadintis visos Anglijos valdovu.
Pusiau nutautėję normanai taikėsi prie anglų ir gavo autonomiją. Škotai taip pradėjo linkti į Anglijos pusę. Normanai, pralaimėję kontinente, XI a. pradžioje vėl atsigavo. Jų vadas Canuta 1015 metais įsikėlė į Angliją. Anglai, vadovaujami karaliaus Edmundo II, pastojo jiems kelią. Karą laimėjo normanai. Per taikos derybas anglai pasiliko valdyti Veseksą, o normanam atiteko likusi Anglijos dalis. Edmundui mirus, normanams atiteko ir Veseksas. Taip normanai įsigalėjo visoje Anglijoje. Užėmę Angliją normanai paskyrė savo žmones į svarbiausias valdžios vietas, bet administracija pasiliko anglų rankose. Canutai mirus į Anglijos sostą iš Normandijos grįžo Edvardas ir perėmė valdžią į savo rankas.
1065 metais normanai (vikingai), vadovaujami karo vado Viljamo, įsiveržė į Angliją ir sumušė anglų kariuomenę. Mūšyje krito anglų karo vadas Haroldas, bet kova tęsėsi ir normanai užėmė Londoną. Viljamas buvo karūnuotas Anglijos karaliumi. Taip baigėsi anglosaksų viešpatavimas Anglijoje.
Normanų viešpatavimas
Anglija prieš normanų (jie dar vadinami danais, vikingais) pergalę buvo aukštos kultūros šalis, turėjo išvystytą teisę ir finansų sistemą, gerai sutvarkytus mokesčius. Normanai, užėmę Angliją, paliko visa tai galioti. Tuo laiku Anglija progresavo. William I (Vilhelmas I) administracijoje paliko anglus tarnautojus. Normanų valdininkai įprato prie anglų tvarkos ir sistemos. Teismai pasiliko anglų rankose. Karo vadai už tarnybą buvo apdovanojami dvarais. Jie privalėjo turėti karišką aprangą, ginkluotę ir tinkamus arklius.
Anglijoje stiprėjo prancūzų įtaka. Vedybos tarp normanų ir anglų plėtė anglų tautą. Karalius William II (Vilhelmas 10561100) buvo gabus valdovas. Jam vadovaujant buvo suorganizuota teismų sistema, kuri valstybei davė efektyvią tvarką. Teismuose buvo įvesta prisiekusiųjų sistema. Karaliui Henrikui I 1135 metais mirus, jo vienintelė duktė Matilda, imperatoriaus Henriko V našlė, turėjo paveldėti sostą. Bet Henriko sesers sūnus Steponas suorganizavo kariuomenę ir įsiveržė į Angliją. Prasidėjęs karas baigėsi tik 1153 metais. Matilda, pralaimėjusi karą, paliko Angliją. 1154 metais karalius Steponas mirė. Sostą paveldėjo imperatorės Matildos sūnus Henrikas II.
Tuo laiku Anglija valdė Normandiją ir didesnę dalį Prancūzijos. Ji savo lenu pavertė Airiją ir Škotiją. Vėliau Anglija nugalėjo Velsą ir 1337 metais prasidėjo šimto metų karas su Prancūzija.
Iki šešiolikto šimtmečio Anglijoj vyko konsolidavimasis. Šešioliktame šimtmety, kada ispanai kūrėsi naujai atrastame Amerikos žemyne, juo susidomėjo ir anglai.
Anglai kuriasi Amerikoje
Religiniai ginčai skatino puritonus palikti Angliją ir ieškoti laimės naujai atrastame žemyne. Tuo laiku Anglija dar nebuvo pajėgi plačiai kariauti. Susidarius palankioms sąlygoms, jie nutarė pasinaudoti kompanijomis, kurios ieškojo naujų prekybos rinkų. Anglijos karalius davė teisę Londono Plymoutho prekybos kompanijoms organizuoti norinčius emigruoti asmenis ir juos nuvežti į Ameriką. Londono kompanija nedelsdama ėmėsi darbo. 1606 metais prieš Kalėdas ji paruošė tris laivus, kurie su 120 keleivių išplaukė į Ameriką, būsimą Virdžinijos koloniją. Imigrantams vadovavo kapitonas Jonas Smithas. Taip prasidėjo anglų kūrimasis Amerikoje. Jis tęsėsi iki 1776 m. liepos 4 dienos. Tada Jungtinės Amerikos Valstijos pasiskelbė nepriklausomomis.
Amerikos atsiskyrimas sudavė didelį smūgį Anglijai. Iš kitos pusės, tai buvo didelis skatinimas žengti ir toliau į neištirtą platų pasaulį.
Imperijos kūrimas
1707 metais Anglija susijungė su Škotija. 1713 metais buvo pasirašyta daug tarptautinių sutarčių. Anglija iš Prancūzijos gavo Naująją Škotiją ir Niufaundlendo salą, iš Ispanijos Gibraltarą. 1763 metais po Septynerių metų karo su Prancūzija Anglija gavo Kanadą, Floridą ir dar keletą salų. 1801 metais Anglija susijungė su Airija. Per 20 metų karą, kuris prasidėjo 1793 metais, Anglija išstūmė Prancūziją beveik iš visų kolonijų Amerikoje ir Azijoje. Iš Olandijos ji atėmė Malako ir Ceilono salas.
1805 metais Anglija organizavo valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Jos laivynas tada buvo galingiausias pasaulyje. 1812 metais Anglija su Rusija, Prūsija, Švedija ir Australija sudarė sutartį prieš Napoleoną, o 1815 metais jį galutinai sumušė.
Anglija, užėmusi kolonijas, jas ruošė nepriklausomam gyvenimui. 1833 metais savo kolonijose įvedė vergiją. 1841 metais Anglija išplėtė savo įtaką Egipte ir plėtė valdas Indijoje. Užėmusi Singapūrą gavo gerą uostą, reikalingą palaikant prekybinius ryšius su naujomis kolonijomis bei Kinija.
Anglijos bendrija
Mes siūlome kurti Pasaulinę konfederaciją iš valstybių, kurios yra Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos ir Australijos žemynuose. Peržvelkime tas Anglijos Commonveltho valstybes, kurios yra Europos, Šiaurės Amerikos, Azijos ir Australijos žemynuose.
Jamaika
Jamaikos sala yra į pietus nuo Kubos. Gyventojai: apie 1500000 negrų, apie 200000 metisų, apie 22000 indų ir tik apie 15000 baltųjų. Šalies sostinė Kingstonas. Nuo 1655 metų Anglijos kolonija. Žmonės daugiausia užsiima žemdirbyste: augina cukrines nendres ir kavos bei kakavos medžius. Gyventojai daugiausia neturtingi, smulkūs ūkininkai.
Esant tokiom sąlygom Jamaikos sala vargu ar kada nors galės patekti į organizuojamą Pasaulinę konfederaciją, nes turtingos valstybės negalės jos šelpti iki jos pasieks pirmųjų lygį.
Kanada
Kanada užima šiaurinės Amerikos šiaurinę dalį. Anglija tvirtinosi Kanadoje daugelį metų. Turi apie 20 mln. gyventojų: apie 48 proc. anglų, apie 30 proc. prancūzų. Likusieji imigrantai yra net 30 tautybių. Sostinė Otava. Apie 70 proc. gyventojų gyvena miestuose. Kanados provincijose Anglija kūrėsi: Montanoj 1670 m., Saskachewane 1670, Albertoj 1670, Nova Scotijoj 1713, New Brunwice 1713, Quebecke 1763, Princo Edvardo saloj 1763, Britų Kolumbijoj 1849, New Foundlande 1623 metais. Dominijos statusą Kanada gavo 1969 metais. Kanada atitinka NATO valstybių standartus. Jai įstoti į Pasaulinę federaciją nebūtų kliūčių.
Gibraltaras
Gibraltaro sąsiauris jungia Atlanto vandenyną su Viduržemio jūra. Sąsiauris yra apie 1420 km pločio ir apie 40 km ilgio. Gibraltaro uoste gyvena apie 20000 gyventojų. Anglijos kolonija jis tapo 1704 metais. Anglai čia yra įrengę uostą ir tvirtovę. Gibraltaras pasiliks Anglijos Commonwealthe visą laiką, o suorganizavus Pasaulinę konfederaciją taptų jos uostu.
Pakistanas
Rytinę Pakistano dalį Anglija okupavo 1633 metais, o vakarinę 1832. 1947 metais Pakistanui buvo suteiktos dominijos teisės. 1969 metais Pakistanas tapo nepriklausoma valstybe ir įsijungė į Commonwealth of Nations bloką. Pakistanas turi apie 90 mln. gyventojų, nors ir kontroliuoja gimimus. Valstybinė kalba anglų, tikyba musulmonų. Pakistanui patekti į organizuojamą Pasaulinę konfederaciją būtų sunkoka, nes dėl didelio gyventojų gimstamumo darbininkų atlyginimas gana žemas ir vargu ar kada pasieks europietišką lygį.
Tobagas ir Trinidado salos
Tobago ir Trinidado salos priklauso Vakarų Indijos salų grupei. Abi salos drauge turi daugiau kaip milijoną gyventojų. Jau 1763 metais anglai su Tobago sala palaikė prekybos ryšius, bet nuolatinai joje įsikūrė tik 1814 metais. Trinidado salą jie užėmė 1802 metais. Abiejose salose gyvena negrai, daugiausia smulkūs ūkininkai. Trinidado saloje išgaunama naftos, auginama arbata, kava ir kakava, gaminamas cukrus. Abi salos dominijos statusą gavo 1969 metais ir įstojo į Commonwealthą. Salų gyventojai yra neturtingi, tad jiems pasiekti NATO valstybių lygį vargu ar bus įmanoma, todėl patekti į Pasaulinę konfederaciją vilties beveik nėra.
Indija
Indijoje anglai kūrėsi per ilgą laiką nuo 1765 iki 1849 metų. Anglijai kelią į Indiją ruošė pusiau privati East Indija Co, kuri 1600 metais įsitvirtino Rytų Indijos krantuose. 1765 metais Anglija nukariavo Bengalijos provinciją, iš kurios pradėjo visos Indijos užkariavimą.
Indija, pasiekusi milijardinį gyventojų skaičių, lenktyniauja su Kinija. Čia nėra griežtos gimstamumo kontrolės, todėl ji gali pralenkti Kiniją. Nors Indijoj didelis luomų skirtumas, bet demokratija tvirtai įsigalėjusi.
Daugelyje sričių Indija dar labai atsilikusi. Indusų tikėjimo žmonės karves laiko šventomis ir nevalgo jų mėsos.
Religiniu atžvilgiu apie 85 proc. gyventojų priklauso induistų ir apie 10 mahometonų religijai. Apie 80 proc. gyventojų gyvena kaimuose. Tankiausiai gyvenamose vietose viename kvadratiniame kilometre gyvena net apie 1000 žmonių.
Indijoj didelis skirtumas tarp luomų. Vieni labai turtingi, o kiti skurdžiai. Į Pasaulinę federaciją, jei Indija neturės efektyvios gimimo kontrolės ir nekovos su ydingais papročiais, jai patekti bus labai sunku. Permesti savo gyventojų perteklių į kitas valstybes galimybės yra ribotos. Jei norėtų patekti į Pasaulinę konfederaciją, Indija turės griežtai reguliuoti gimstamumą. 1969 metais Indija gavo pilną nepriklausomybę ir įstojo į Commonwealthą kaip lygiateisė narė.
Folklando salynas
Šiame salyne anglai įsikūrė 1765 metais. Salynas yra į rytus nuo Magelano sąsiaurio, Pietų Amerikos pietuose. Jis susideda iš maždaug 200 salų ir salelių. Didžiausios salos yra Rytų ir Vakarų Folklandas. Turi apie 3000 gyventojų, daugiausia anglų. 1969 metais anglai suteikė salynui nepriklausomybę. Nuo to laiko salos priklauso Anglijos Commonwelthui.
Ar salynas įstos į organizuojamą Pasaulinę konfederaciją, daugiausiai priklausys ir nuo Anglijos.
Spaudai parengė
Stasys POVILAITIS
© 2010 XXI amžius
|