Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Džiaugiamės, nors reikėtų verkti

Gintaras Visockas

Buvęs savanorių viršila Mykolas Dūdonis

Šį savaitgalį užsukęs į Vilniaus centre esantį knygyną vitrinoje pastebėjau besipuikuojančią liūdnai pagarsėjusio sovietinio veikėjo Juozo Kuolelio knygą „Pro kalėjimo grotas“.

Knygos anotacijoje rašoma: „Gairių“ leidykla išleido Juozo Kuolelio knygą „Pro kalėjimo grotas“. Tai dokumentinio autobiografinio pobūdžio knyga apie lemtingus Lietuvai įvykius 1990-1991 m. bei vėliau sekusį teismo procesą, kuriame buvo teisiami vadinamieji „perversmininkai“.

Knygą nusipirkau ir jau beveik visą perverčiau.  Man buvo įdomu sužinoti J. Kuolelio argumentus ir kaip jis vertina tuos Lietuvos komunistus ir sovietinius veikėjus, kurie  sugebėjo laiku persiorientuoti, prisitaikyti prie naujų sąlygų – tapti prezidentais, milijonieriais, diplomatais. Nuoširdžiai ar bėdos verčiami jie pasikeitė – jau kita medalio pusė. Tad J. Kuolelio knyga nemaloni tiems buvusiems komunistams, kurie nuoširdžiai ar nenuoširdžiai, bet pačiu laiku pasuko nepriklausomos Lietuvos keliu. Dėstydamas savo stagnatišką poziciją J. Kuolelis norom nenorom pasako dėmesio vertų dalykų apie tuos, kurie, regis, labai nuoširdžiai atsiribojo nuo Kremliaus.

Labiausiai mane nustebino, kad J. Kuolelio memuarai buvo beveik visi išpirkti – man atiteko paskutinis egzempliorius. Knygyno darbuotojos patvirtino: J. Kuolelio prisiminimus perka. Vadinasi, knyga turi pasisekimą, ji skaitoma, analizuojama, vertinama. Juolab kad J. Kuolelio prisiminimai vargu ar sulauks didelio žiniasklaidos dėmesio. Žiniasklaida greičiausiai įsitikinusi, ir teisingai įsitikinusi, kad J. Kuolelio korta jau mušta. Jis – nereikšmingas, mažai kam įdomus. Bet juk laikraščių recenzijos ir nebūtinos, jei knyga noriai išperkama.

O dabar – apie patį svarbiausią dalyką. Žinia, kad ir J. Kuolelis parašė savo „tiesą“, nuliūdino. Iš pirmo žvilgsnio – nieko čia blogo. Gyvename demokratinėje šalyje, kiekvienas turi teisę išdėstyti  savo tiesą – net tokie kaip J. Kuolelis ar buvę KGB darbuotojai. Štai buvęs KGB veikėjas Ričardas Vaigauskas išleido prisiminimų knygą „Slaptajame protų kare“ ir nieko katastrofiško neatsitiko. Po šio veikalo pasirodymo Lietuvoje vargu ar padaugėjo KGB gerbėjų. Šiandieninis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas istorikas Arvydas Anušauskas labai taikliai apibūdino to veikalo vertę: „KGB darbuotojo R. Vaigausko selektyvi atmintis pereina į amneziją ten, kur tik būtų galima pakalbėti apie konkrečius KGB darbo metodus“.

Skaitydamas R. Vaigausko veikalą ir aš susidariau panašų įspūdį: R. Vaigauskas nieko konkretaus, svarbaus nepasako, o svarbiausia – nė nesiruošia atgailauti, atsiprašyti. Jis pasakoja apie savo buvusį darbą taip, tarsi kagėbisto triūsas būtų buvęs taurus, garbingas. Žinoma, tokia R. Vaigausko versija nepatikėjau, netikiu ir netikėsiu. Tačiau ar mūsų valstybinės įstaigos išsiaiškino, kokį poveikį, sakykim, R. Vaigausko memuarai padarė mūsų jaunimui? O kokį poveikį padarys J. Kuolelio veikalas? Gal aš neteisus, tvirtindamas, jog nieko blogo neatsitiko? Gal neigiamas poveikis vis dėlto padarytas? Juk lašas po lašo ir akmenį pratašo. Žiūrėk, prisiminimus išleido Algirdas Brazauskas, paskui – R. Vaigauskas, dabar – J. Kuolelis. Net neabejoju, ilgainiui Lietuvos knygynuose atsiras ir daugiau buvusių sovietinių lyderių, kagėbistų, stribų prisiminimų. Ir, kas keisčiausia, ši literatūra knygynų lentynose neužsiguli. Ją išperka.

Taigi demokratijos Lietuvoje – apstu. Tačiau ne pačios aukščiausios prabos. Lietuvoje nėra tikros demokratijos. Kitaip sakant, mes vis dar nemokame pasinaudoti demokratijos teikiamomis galimybėmis. Lietuviškoji demokratija gera tėra tam, kas turi įtakingų, pinigingų draugų arba pats užčiuopė aukso gyslą. Nes mūsų knygynuose nėra, pavyzdžiui, populiariai parašytų prisiminimų apie Pakaunės savanorių „maištą“, nors savanorių, dalyvavusių tuose įvykiuose ir suinteresuotų tokios knygos pasirodymu, dešimtys, jei ne šimtai. Nėra buvusio savanorių viršilos Mykolo Dūdonio išpažinties, nors būtent šis vyras išgelbėjo mus nuo ginkluoto susidūrimo su išeinančiais iš Lietuvos rusų daliniais.

Buvęs sovietinis veikėjas J. Kuolelis, ne vienerius metus praleidęs kalėjime, sugeba išleisti prisiminimų knygą, o štai buvusio partizano sūnus Bolis Kemeklis iš Panevėžio – ne. J. Kuolelis tvirtina, kad jį neteisingai persekioja nepriklausomos Lietuvos struktūros, o B. Kemeklis mano atvirkščiai: buvę tremtinių, politinių kalinių, buvusių miško brolių vaikai šiandien mulkinami nepriklausomoje Lietuvoje, nes dar nėra jokios nepriklausomos Lietuvos. Tėra nepriklausomybės fikcija, o tai reiškia, kad Lietuvą ir toliau nematomomis gijomis valdo buvusieji. J. Kuoleliui laimė nusišypsojo išleisti knygą todėl, kad jis turi bendraminčių, kurie jį parėmė ne vien žodžiais, bet ir pinigais. O B. Kemeklis remiamas tik liežuviu, tik pažadais. Štai ir visas skirtumas. Paradoksas, bet šiandieninėje Lietuvoje sunkiau gyventi ne J. Kuoleliui, nors jis ir sėdėjo kalėjime, bet B. Kemekliui, nors jis ir nesėdėjo kalėjime.

Ši problema jau ne sykį kelta: neturėdami patirties, žinių, gabumų mūsų patriotai ir visuomenininkai savo energiją dažnai eikvoja visai ne ten, kur derėtų. Užuot ieškoję lėšų aktualioms, svarbioms knygoms, užuot stengęsi įsitvirtinti interneto erdvėje, mes leidžiame pinigus mažai kam reikalingoms konferencijoms, kurios rengiamos brangiuose viešbučiuose, statome paminkliukus pamiškėse žuvusiems partizanams, kurių niekas nelanko, sodiname ąžuoliukus sostinės aikštėse, nors pamiršti jie nudžiūsta, leidžiame grynai mokslinius veikalus, su kuriais geriausiu atveju susipažįsta keliolika studentų ar dėstytojų. Kol mes šitaip bergždžiai eikvojame savo energiją, savo skurdžius pinigėlius, anoji pusė imasi tik tų dalykų, kurie būtini, svarbiausi, aktualiausi – padeda užimti strategiškai svarbias pozicijas žiniasklaidos sferose ir interneto erdvėse.

Žurnalistų, kurie norėtų imtis rimtų knygų rašymo, esama. Bet tokiai veiklai, žinoma, reikia lėšų. O lėšas, užuot skyrę leidybai, mūsiškiai visuomenininkai išdalina nuomai už viešbučių konferencijų sales, kelionėms, vaišėms. Verkiame kruvinomis ašaromis, kad nėra patriotinės, tautiškai, valstybiškai mąstančios žiniasklaidos, bet vos tik pasitaiko proga kur nors išleisti sukauptus varganus pinigėlius, juos būtinai atiduodame ne žiniasklaidai, pavyzdžiui, „XXI amžiui“, o firmoms, kurios prekiauja bandelėmis ir kava, autotransporto įmonėms, kurios mus atveža į paminklo statymo iškilmes, viešbučiui, kurio konferencijų salėje surengiama mokslinė konferencija. Štai kodėl pralaimime informacinį karą net tokiems autsaideriams kaip J. Kuolelis.

Paskutiniame žurnalo „IQ“ numeryje aptikau įdomų redaktoriaus Vladimiro Laučiaus straipsnį „Grybų karas“. Tame straipsnyje V. Laučius, be kita ko, rašo: „Tą dieną, kai Jungtinės Valstijos reaguodamos į Rugsėjo 11-osios teroristų išpuolius pradėjo operaciją Afganistane, Lietuvos sostinės televizija svarbiausias dienos žinias pradėjo siužetu apie grybais apsinuodijusius grybautojus (...). Ne pasaulinio masto konfliktai ar regioninės įtampos, ne geopolitinių žemėlapių perbraižymai, ne idėjų kova ir ne informaciniai karai, bet amžinas grybų karas pelno svarbiausią vaidmenį mūsų informacinėje padangėje“. Nors redaktorius V. Laučius čia greičiausiai turi omenyje kiek kitokius aspektus nei aš, vis dėlto ši citata, man regis, puikiai papildo mano poziciją.

Ir paskutinysis pavyzdys – Edvardo Buroko prisiminimų knyga apie Vorkutos lagerius. Reikalingas veikalas – reikia tokių darbų ir istorijai, ir ateinančioms kartoms. Bet šiandien svarbiau visai kiti dalykai. Mums reikia gilintis ne į praeities dalykus, kurie nutiko prieš pusę amžiaus, o į tai, kas atsitinka šiandien. Apibendrintai pasakysiu: mums derėtų atsakyti į klausimą, kas, kaip ir kodėl Breste nužudė saugumo karininką Vytautą Pociūną. Be knygos apie V. Pociūno žūtį beprasmės ir knygos apie Vorkutą. Mes beviltiškai vėluojame pačiuose svarbiausiuose baruose. Lyg ir pučiame, anot E. Buroko, prieš vėją, bet nuo to pūtimo Lietuvai – nė kiek ne lengviau. Valstybingumo priešininkai mums netrukdo išleisti knygų apie Vorkutos sukilimo pergales, nes jos jau nepavojingos. Jie trukdo mums išleisti rimtas knygas apie V. Pociūną, Pakaunės maištą, E. Kusaitės „terorizmą“ ar Medininkų skerdynes, nes toks demaskavimas jiems dar pavojingas.

Bėda ta, kad mes šito nesuvokiame, arba apsimetame, kad nesuvokiame. Todėl ir džiūgaujame nuveikę mažai reikšmingus darbus. Mes vis dar džiaugiamės, nors iš tiesų reikėtų verkti.

Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“