|
Lazdijus dar kausto baimė. Ar ilgam?
Tarp visuomeninių judėjimų paskutiniu metu geriausiai žinomas ir aktyvus yra Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ). Tiesa, jį iniciavęs ir jam vadovavęs advokatas Kęstutis Čilinskas su keliais bendraminčiais prieš porą mėnesių pakeitė kryptį, atplėšdamas nuo JDJ dalį narių ir įkurdamas kitą asociaciją. Tačiau likusieji JDJ nariai tęsia pradėtą darbą. Vienas tų darbų tai kova su Lietuvą kaustančia baime ir pasyvumu. Ta baimė ypač gaji provincijoje, rajonuose, kur sunku surasti demokratiškumo ir laisvės apraiškų.
Rugpjūčio 27 dieną Kauno jungtinis demokratinis judėjimas kartu su JDJ Vyties skyriumi toliau tęsia savo pradėtus darbus dėl viešo intereso, žmogaus teisių gynimo ir esminės pertvarkos mūsų valstybės teisėtvarkos sistemoje. Šį kartą važiavome į Lazdijus, kur vietiniai JDJ nariai Alma Šėperienė, Genutė Maževičienė ir Algirdas Tribė susidūrę su vietinės policijos, teismo ir prokuratūros savivale ir grubiais moralės ir įstatymų pažeidimais tapo grasinimų ir teroro objektais. Lazdijai tai vieta, kur greičiau kontrabanda nei aitvarai vietinės teisėtvarkos pareigūnams sukrauna pasakiškus turtus. Čia galioja nerašyta taisyklė: Kas turtingas, užima postą, tas savas ir visada teisus, o vietiniai teisėtvarkos įstaigų pareigūnai su apklausiamais ar tardomais eiliniais piliečiais elgiasi kaip panorėję.
Lazdijiečiai visa tai gerai žino ir stengiasi nenusikalsti, bet kai žmogaus žemėje pjaunami medžiai ir vietinis teismas nusprendžia, kad medžiai ne jo, nes žemės savininkas neturi medžių įsigijimo dokumentų, arba kai iš sklypo išvežama skalda, taip pat kaltas lieka skaldos savininkas, nes neturi skaldos nuosavybės dokumentų ir be jo žinios vaikščiojantis po sklypą vietinis policininkas fiksuoja tik savininko automobilio vėžes... Bet kai naktį pradeda byrėti ir nusikaltėlio senutės motinos langai, o vietinės prokuratūros darbuotojai į jį kreipiasi keturaukščiais rusiškais keiksmažodžiais, pasidaro aišku, kad nusikaltimas tikrai labai didelis ir bent jau Lazdijuose tikrai neapskundžiamas... Tuomet nusikaltėliui belieka nutilti ir susitaikyti, kaip būdavo visada Lazdijuose iki šiolei.
Bet štai po ilgų nuolaidžiavimo terorui ir savivalei metų pirmą kartą lazdijiečiai išvydo... protesto akciją-piketą prie rajono policijos, prokuratūros, teismo ir savivaldybės pastatų. Jungtinio demokratinio judėjimo atstovai, pamatę nuostabą ir sumišimą lazdijiečių veiduose, nutarė greitai neišsiskirstyti. Žmonės vieni kitiems pranešė apie Lazdijuose vykstantį stebuklą, ir visi važiavo savo akimis jo pamatyti... Tik retas kuris prie policijos pastato išdrįso mus prakalbinti ar ko nors paklausti, dažniausiai mums patiems tekdavo pradėti kalbą apie padėtį Lazdijuose. Dauguma žmonių bijojo net kalbėti, kai kurie, ypač jaunimas, pravažiuodami rodė palaikymo ir susižavėjimo ženklus.
Kodėl žmonės taip bijo, įsitikinome patys, pakalbinę budinčius policininkus ir Lazdijų policijos viršininko pavaduotoją. Kai tik sustojome piketuoti, buvom nufotografuoti iš visų pusių. Jų reakcija į mūsų pasirodymą policijos pastato viduje buvo labai nervinga. Keturi eiliniai budintys policininkai, paprašyti nukopijuoti mūsų pateiktą ir oficialiai užregistruotą dokumentą, iš karto nesuprato, ko mes iš jų norime. Kai pasakėme, kad iš vieno dokumento reikia padaryti du, tuomet suskubo teirautis vyresniųjų, ar taip galima...
Paskui pakalbinome pro šalį ėjusį Lazdijų rajono policijos viršininko pavaduotoją Virginijų Batulevičių, bet pareigūnas taip skubėjo, kad tik griežtai ir gan piktai pratarė: Parašėte raštą, gausite atsakymą ir jokių kalbų čia nereikia. Žiūrėjome pavymui į poną V. Batulevičių ir labai nustebome, kai pamatėme jį nervingai rūkantį ir vis piktai žvilgčiojantį iš už policijos pastato kampo į mūsų pusę. Vėliau sužinojome, kad su juo parūkyti darbo metu buvo išėję dar kokie 67 kolegos. Pasirodo, taip leisti darbo laiką yra geriau, negu kalbėtis su nusikaltėliais...
Apie porą valandų pastovėję prie rajono policijos ir prokuratūros pastato patraukėme prie Lazdijų apylinkės teismo. Ten irgi bendraujančių neatsirado, tad su JDJ atributika ir plakatais patraukėme pagrindine Lazdijų gatve link rajono savivaldybės. Ten sulaukėme didesnio lazdijiečių dėmesio: jaunesni priėję arčiau su mumis fotografavosi, vyresnės moterys verkdamos skundėsi, o iš už kampo staiga atsiradęs vyras žėrė provokacinius klausimus apie JDJ tikslus.
Pavargę nuo tokio aplinkinių dėmesio ir tiesiog ore tvyrančios įtampos savo žygį Lazdijuose pabaigėme pagrindinėje aikštėje, prie atstatyto paminklo Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Simboliška jie žuvo, kad mes gyventume laisvoje, nepriklausomoje, teisinėje, demokratinėje Lietuvoje, o mes dabar be šautuvų ir patrankų privalome vėl ginti mūsų visų laisvę nuo savų okupantų, t. y. savų valdininkų ir pareigūnų korupcijos, prievartos, smurto ir savivalės... Reikia tikėti, kad padedami Generalinės prokuratūros, kartu su bundančia, neabejinga visuomene pasieksime JDJ numatytus tikslus.
© 2010 XXI amžius
|