Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Benediktas XVI iškelia maldingų kelionių svarbą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina maldininkus prie didžiosios Šv. Jokūbo šventovės Santjage de Komposteloje

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Ispanijos sosto įpėdiniu princu Felipe ir jo žmona princese Leticija

Šventaisiais Šv. Jokūbo metais Santjage de Komposteloje apsilankė 10 milijonų maldininkų

Santjago de Kompostelos istoriškumas

Savo praėjusio vizito į Ispaniją metu popiežius Benediktas XVI pabrėžė Bažnyčios mokymo apie maldingų kelionių į didžiąsias krikščionybės šventoves dvasinę reikšmę. Progą tam suteikė jo paties lapkričio 6 dieną atlikta piligrimystė į labiausiai į vakarus nutolusią Europos vietovę – Santjagą de Kompostelą, kurioje yra vieno iš dvylikos Kristaus pirmųjų apaštalų – šv. Jokūbo Vyresniojo – kapas.

Tą atspindi ir pats šventovės pavadinimas, kuriai suteiktas šv. Jokūbo (ispaniškai Santiago) vardas, o Kompostela atitinka lotyniškąją „campusstellae“ frazę, su nuoroda į žvaigždės buvimo vietą, kurioje pagal tradiciją stebuklingai buvo perkelti Jeruzalėje kankinystę patyrusio apaštalo palaikai.         

823 metais Galicijos regione atradus šv. Jokūbo kapą tuometinis karalius Alfonsas čia liepė pastatyti bažnyčią, kurią patikėjo vienuoliams benediktinams. Šventovė buvo sugriauta 997 metais per Almanzoro vadovaujamos musulmonų (maurų) kariaunos antplūdį, bet atstatyta karaliaus Bermudo II nuo XII amžiaus tapo trečiuoju pagal reikšmę (po Jeruzalės ir Romos) piligrimysčių centru. Iki mūsų dienų yra išlikę senieji „Jokūbo keliai“, kuriais iš visos Europos keliauja maldininkai. Ypač piligrimysčių pagausėja tais metais, kai šv. Jokūbo liturginis minėjimas liepos 25 dieną sutampa su sekmadieniu. Taip atsitiko ir šiais metais. Tuos metus Ispanijos Bažnyčia skelbia šventaisiais Kompostelos metais. Kaip tik ta proga buvo pakviestas ir popiežius Benediktas XVI, kuris noriai sutiko atvykti kaip paprastas piligrimas.

Popiežiškosios piligrimystės liudijimas

„Šiais Kompostelos šventaisiais metais aš, kaip Petro įpėdinis, panorau atlikti piligrimystę į šventojo Jokūbo namus, kurie ruošiasi minėti savo konsekravimo 800-ąsias metines“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, iškilmingai pasitiktas monumentalioje katedroje, kurioje pasimeldė prie apaštalo kapo. Jis pažymėjo, kad piligrimystė į šventovę nėra įprasta turistinė kelionė, skirta susipažinti su vietiniais gamtos, meno ar istorijos turtais. Maldinga kelionė pirmiausia reiškia „išėjimą iš savęs, kad sutiktum Dievą, kur Jis apsireiškė ir kur Jo malonė skleidžiama su ypatingu spindesiu bei kur brandinami atsivertimo ir šventumo turtai tarp tų, kurie tiki“. Dėl to, pasak Popiežiaus, krikščionys išsirengia kelionėms į Šventąją Žemę, į Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo vietas, ir į Romą – apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystės miestą. Dėl to keliaujama ir į Kompostelą – vietą, kurioje svetingai priimami piligrimai iš viso pasaulio, atvykę sustiprinti savo dvasios apaštalo tikėjimo ir meilės liudijimu.

Benediktas XVI sakė, kad jis, kaip ir kiti piligrimai, tradiciškai apkabindamas šv. Jokūbo statulą, meldėsi už visus vaikus. Šiuo būdu Bažnyčia apkabina patį Dievą, o kartu, skleisdama Jo meilę, apkabina visus tikėjimo brolius ir seseris, suvokdama juos kaip dieviškumo atspindį ir panašumą, „kuris sudaro giliausią jų egzistencijos tiesą apie tikrosios laisvės ištakas“. Iš Kompostelos, dvasinės Galicijos širdies, Šventasis Tėvas dar kartą paragino Ispanijos ir viso pasaulio krikščionis stengtis, kad jų gyvenimas būtų apšviestas ta Kristaus tiesa, tuo pačiu „išpažįstant savo tikėjimą su būdingu džiugesiu, nuoseklumu ir paprastumu savo namuose, darbuose ir pilietiniuose įsipareigojimuose“.

Vėliau, aukodamas šv. Mišias Obradoiros aikštėje priešais Santjago katedrą, Šventasis Tėvas ypač akcentavo, kad tokios piligrimystės skatina naująją evangelizaciją perdėtai supasaulėjusioje Europoje. Pavadinęs tragiška situaciją, kai nuo XIX amžiaus kontinente stiprėjo įsitikinimas, jog „Dievas yra kažkoks žmogaus varžovas ir jo laisvės priešas“, popiežius Benediktas XVI nurodė, jog tai yra visiškai nepriimtinas tikrosios realybės iškraipymas. „Mes negalime gyventi tamsoje, be saulės šviesos. Kaip tad gali būti, kad Dievui, kuris yra kiekvienos minties šviesa, kiekvienos valios stiprybė ir kiekvienos širdies trauka, būtų paneigta teisė duoti šviesą, kuri išsklaido visas tamsybes?“ – klausė Šventasis Tėvas.

Raginimas atsiversti

Dievo balsas turi būti girdimas po Europos dangumi ir Jo žodis turi būti tariamas ne tuščiai, ne savanaudiškiems interesams. Jis turi būti kalbamas šventu būdu ir taip pat išgirstamas „kasdieniame gyvenime, darbų tyloje, broliškoje meilėje ir sunkumuose, kuriuos atneša kiekvieni metai“. Benediktas XVI pabrėžė, jog Europa vėl turi atsiverti Dievui, sutikti jį be baimės ir naudotis gaunamomis malonėmis, kurios skatina žmogiškąjį orumą visuose istoriniuose europinės civilizacijos pasiekimuose: „didžiuosiuose filosofijos, literatūros, kultūros ir socialiniuose darbuose, iš kurių gimė Europa“. Šiuo atžvilgiu Popiežius ypač atkreipė dėmesį į kryžiaus, „kuris yra aukščiausias meilės ženklas“, svarbą, tuo labiau kad Europoje, netgi per teismus, jį stengiamasi pašalinti iš viešosios erdvės. Šventasis Tėvas nurodė, kad Kristaus kryžius yra „mūsų istorijos sinonimas“, kadangi šia auka Išganytojas davė mums atpirkimą ir kartu pakvietė atleidimui bei susitaikinimui, kas yra blogio per gėrį įveikimo kelias. „Palaimintasis Kryžiau, visada šviesk Europos žemėse!“ – meldė popiežius Benediktas XVI.

Baigdamas homiliją, jis dar kartą priminė, kad tikrasis Dievo šlovinimas negali būti atsietas nuo rūpinimosi Jo sūnumis ir dukterimis, ypač silpniausiais ir vargingiausiais. Todėl Europa su savaisiais mokslo ir technologijos, civilizacijos ir kultūros pasiekimais, būdama atvira antgamtiškumui, turi rodyti brolišką meilę kitiems (ypač Afrikos) kontinentams, neturtingoms tautoms. „Tegul šventasis Jokūbas, Viešpaties bendrininkas, suteikia gausių palaiminimų Galicijai, kitiems Ispanijos, visos Europos ir užjūrio žmonėms, kur Apaštalas yra krikščioniškojo tapatumo ženklas ir skatina Kristaus skelbimą“, – linkėjo Šventasis Tėvas.

Jau po vizito Ispanijoje, lapkričio 10 dienos bendrojoje audiencijoje dalydamasis savosios piligrimystės įspūdžiais, jis reiškė viltį, kad Santjage de Komposteloje išsakyti linkėjimai prisidės prie vaisingo dialogo tarp tikėjimo ir proto stiprinimo, tarp politikos ir religijos bei tarp ekonomikos ir etikos. Tokiu būdu Europa, išlaikydama ir stiprindama atvirumą antgamtei, likdama ištikima savo krikščioniškoms šaknims, „gebės pilnai atsiliepti į savo pašaukimą ir misiją pasaulyje“.

Nuotraukos iš „L’osservatore Romano“

© 2010 „XXI amžius“