Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Karalius ant kryžiaus

Kun. Vytenis Vaškelis

Iš pirmo žvilgsnio liturginių metų pabaiga stebina netikėtumu. Švęsdami Kristaus, Visatos Valdovo šventę, Jį išvystame ne sėdintį Tėvo dešinėje – Dangaus majestote – ir besigėrintį savo atliktu niekieno nepranokstamu darbu – Atpirkimu, bet matome Jį tokį bejėgiškai silpną ir merdintį, kad, atrodo, viskas baigta: Jėzus netrukus mirs ir Jo kilniausioji žmonijos gelbėjimo misija patirs krachą. Kaip šito laukė žydų seniūnai, kurie tyčiojosi iš Viešpaties: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei Jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ (Lk 23, 35).

Gali kilti mintis, kad anuomet dalies žydų ir romėnų kareivių begėdiškumas buvo pasiekęs viršutinę ribą. Tačiau nemanykime, kad dėl Jėzaus mirties yra kalti tik Jo egzekucijos dalyviai. Nors Dievas, pasinaudojęs vidiniu žmonių aklumu, leido jiems žiauriai atimti savo vienatinio Sūnaus gyvybę, idant visų žmonių gyvybės būtų išgelbėtos, tačiau žmonės, nesiliaudami laužyti Dekalogo įsakymus ir sąmoningai atmetantys juos gelbėjančią meilę, užsitraukia asmeninę atsakomybę.

Katekizme įtikinamai rašoma, kad dėl Kristaus kančios ir mirties kalti visi, kurie ir toliau daro piktadarybes: „Kadangi mūsų nuodėmės privertė Viešpatį Kristų mirti ant kryžiaus, tai tikrai tie, kurie paskendę ištvirkime ir nusikaltimuose, iš naujo sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Žyd 6, 6). Tokiu atveju mūsų kaltė gali atrodyti dar didesnė negu žydų, nes jie, kaip sako Apaštalas, „jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8). Tuo tarpu mes skelbiamės pažįstą Dievą, o darbais Jo išsiginame, vadinasi, tarsi žudome Jį savo rankomis.

Ne demonai Jį nukryžiavo. Tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.

Kai Jėzus priešpaskutinę gyvenimo akimirką ištarė: „Atlikta!“ (Jn 19, 20), šis žodis įgavo ontologinę Išganymo reikšmę: po Kristaus mirties ir prisikėlimo iki pamatų sugriuvo piktojo viešpatystės karalija, nuodėmė prarado mirtinų nuodų geluonį ir pati mirtis tapo tarsi kosmodromo aikštele (tiesa, egzistencinio jaukumo jai trūksta ir visada truks), iš kurios kylama į nemarybės Bekraštybę. Ar ji bus mums dieviško gerumo dovana, ar pavirs „negęstančios ugnies“ kaitra, tai grynai priklauso nuo mūsų geros valios. Jei jos trūksta, turėtume atvirai savęs klausti: „Kur mes einame ir ką tikimės pasiekti?..“

Jei Jėzaus artimybėje neužkietiname savo širdžių ir sakome: „Viešpatie, teišsipildo mumyse Tavo pažadas: ‚Vis artyn mus trauk prie Savęs‘ (Jn 12, 32), idant į Tave įsižiūrėtume ir dar labiau Tave įsimylėtume“, tada mes savo tikėjimo darbų adatomis siuvame drabužius, kurių išskirtinė detalė – dailiai išsiuvinėtas žodis „ATLIKTA“ taps ištikimo Kristaus sekėjo vieninteliu dokumentu, suteikiančiu privilegiją amžinai būti arti Jo.  

Tačiau nors mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas galutinai būsime (1 Jn 3, 1–2). Todėl liturginių metų pabaiga apvainikuojama ant kryžiaus kenčiančio Kristaus paveikslu, kuris mums visada teprimena, kokia didžia kaina mes esame išgelbėti, kad nepailstume ir nesuglebtume dvasia (Žyd 12, 3). Jo besąlygiškos meilės kančia yra tikintiesiems pamoka, kad su kiekvienos nuodėmės klasta turime drąsiai ir kantriai grumtis iki galo (Žyd 12, 4), nes tik laikų pabaigoje sulauksime galutinio Atpirkimo derliaus – dieviškojo įsūnijimo ir mūsų kūno žėruojančio perkeitimo (Rom 8, 23).

Jėzaus kryžius mus moko savo egzistenciją grįsti viltinga ateitimi. Turime  kasdien apsispręsti rinktis prasmingą gyvenimą laikinybėje, idant mūsų pasirinkimai pirmiausia mums patiems liudytų, jog esame tiesos kelyje, kuris veda į Dievą. Tai nelengvos tarnystės kelias, kviečiantis dėl Kristaus prarasti save.

Benediktas XVI rašė: „Kas įsitvėręs savęs ir trokšta gyvenimą pasiglemžti sau, tas gyvendamas palieka gyvenimą nuošalyje. Tik savęs praradimas yra kelias į save ir gyvenimas. Juo narsiau žmonės išdrįsdavo save prarasti, visiškai save atiduoti, juo geriau jie išmokdavo užmiršti save, juo didesnis ir turtingesnis tapdavo jų gyvenimas – nesvarbu, ką turėtume prieš akis: Pranciškų Asyžietį, Teresę Avilietę, Vincentą Paulietį, Arso kleboną ar Maksimilijoną Kolbę; visi jie – sektini pavyzdžiai, rodantys kelią į gyvenimą, nes rodantys Kristų. Iš jų galima mokytis rinktis Dievą, rinktis Kristų ir per tai rinktis gyvenimą“.   

 Didžiausiame praradime slypi didžiausio atradimo dovana. Jėzus dėl mūsų prarado save: gyvenimą ir gyvybę. Tai – neįkainojamos vertybės. Tačiau Jis, būdamas toliaregis, matė už šio gyvenimo slypinčius dalykus... Jis matė savo Tėvo Širdį, iš kurios sklido šviesa, ištirpdanti paskutinius Jėzaus žmogiško apleistumo ant kryžiaus šešėlius. Jis matė, kad tik Jo atperkamoji auka visiems žmonėms galės suteikti šansą išvengti tikrosios mirties – pasirinkti Gyvenimą.

Koks kilnus dieviškos Karalystės Karaliaus pažadas, padovanotas buvusiam nusikaltėliui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Tokio Karaliaus dar niekas neregėjo: Jėzus iki pat pasaulio pabaigos karaliauja visų ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kančioje ir jo bejėgiškume! Reikia tik vieno dalyko – kviesti Jį pas save ir būti su Juo.

© 2010 „XXI amžius“