|
Ar išdrįs kas pasakyti, kad karalius nuogas?
Andrius Navickas
Lapkričio 20 dieną vyks Lietuvos krikščionių demokratų-Tėvynės sąjungos konferencija. Joje nebus renkama vadovybė, daromi kiti radikalūs sprendimai. Svarbiausi konferencijos tikslai, kaip suprantu, sudėlioti pasirengimo Savivaldos rinkimams detales ir diskutuoti apie per dvejus metus nuveiktus partijos darbus. Bus pristatytas gana ilgas dokumentas, kuriame tvirtinama, kad krizė sėkmingai įveikta, jog partijai pavyko labai daug ką padaryti ir būtina žvelgti į tai, kas padaryta, o ne į tai, kas nepadaryta, esą reikia ne saviniekos, bet puikybės.
Pastarosios parengtame dokumente tikrai netrūksta. Psichologai pasakytų, tipiška reakcija kuo daugiau kritikos girdisi, tuo žmogus tampa jai kurtesnis ir susikuria sau patogią išeitį: jei kritikuoja, vadinasi, bijo. Jei bijo, vadinasi, aš stiprus. Jei esu stiprus, vadinasi, viską galiu. Jei viską galiu, tai nėra ko klausyti kritikų.
Jei tokio pobūdžio dokumentas būtų konferencijoje patvirtintas, tai, mano įsitikinimu, būtų patvirtinimas, kad ši politinė organizacija nusprendė vadovautis principu: jei faktai prieštarauja mano interesams, tuo blogiau faktams. Partijos vadovybė, regis, nusprendė, jei bus išleistas iš butelio savikritikos džinas, jei leisime partiečiams nusiimti rožinius akinius, prasidės nevaldomas chaosas. Todėl, jei norime gerai pasirodyti Savivaldos rinkimuose, turime sau ir kitiems taikyti politinę hipnozę ir įteigti, kad krizė baigiasi, o gyvenimas gerėja.
Didžiausia problema realūs žmonės. Ypač iš provincijos, kurie kasdien mato skurdą, dar sustiprėjusią politinę neteisybę ir didžiulį žmonių nusivylimą. Kaip suderinti tai, ką jie mato ir girdi savo aplinkoje, su tuo, ką kalba ir apie ką rašo partijos vadovybė?
Pagunda pasiduoti politinei hipnozei didelė galbūt tai leistų daugiau pasiekti per Savivaldos rinkimus, galbūt iš tiesų netrukus gyvenimas Lietuvoje pradės gerokai gerėti, ir rinkėjai vėl pamils A. Kubilių ir jo bičiulius. Kita vertus, sąžinė nerimsta, jog žvelgiant į pasaulį pro siūlomus rožinius akinius, išduodami tie žmonės, kuriems šiandien labai sunku ir kuriuos dar labiau skaudina valdančiųjų kalbos apie sėkmę ir gerovę. Kova tarp valdžios geismo ir sąžinės sudėtinga. Nūdienos Lietuvoje dažniausiai nugali valdžios geismas, tačiau jo pergalė nėra garantuota ji priklauso nuo kiekvieno žmogaus apsisprendimo.
Nemanau, kad šeštadienį vyksianti konferencija taps istoriniu politiniu įvykiu Lietuvoje. Tačiau ji bus svarbus lakmuso popierėlis, ar partinė sistema Lietuvoje dar turi bent kiek vidinių resursų pokyčiams, ar jau peržengta kritinė riba, po kurios telieka laukti ilgos agonijos. Esminis klausimas ar atsiras žmonių, sugebančių garsiai ir įtaigiai konferencijos metu pasakyti, kad karalius nuogas, kad visi tie puošnūs rūbai (sėkmingi darbai), apie kuriuos kalba LKD-TS vadovybė, tėra rinkodaros triukas. Pagaliau, kad A. Kubilius šiandien yra tapęs ne šios partijos sėkmės garantu, bet jos gyvybingumo nykimo priežastimi, dėl kurios daugumai Lietuvos žmonių technokratinė ir nomenklatūrinė LKD-TS tapo visai svetima.
Jei šioje konferencijoje neprasidės diskusija apie tai, jog LKD-TS gali būti kitokia, gali būti vertybinė, o ne tik galios liguistai trokštanti organizacija teks pripažinti, jog kalbos apie galimą šios partijos atgimimą, deja, neturi jokio pagrindo.
Bernardinai.lt
© 2010 XXI amžius
|