|
Dešiniųjų vertybių duobkasiai ar solidi partija
Gintaras Visockas
Nors iki parlamento rinkimų dar likę dveji metai, tikriausiai jau šiandien daugeliui politinių jėgų rūpi būsimųjų Seimo rinkimų rezultatai. O tie, kurie nori laimėti 2012-ųjų politinėse batalijose, jau dabar, matyt, intensyviai skaičiuoja savo galimybes bei intensyviai svarsto, kokia politinė jėga būsimajame Seime gali iškovoti daugumą. Diskutuodami dėl šiandieninių parlamentinių partijų galimybių išsilaikyti valdžioje, politikai neišvengiamai analizuoja, kokia ateitis laukia dabartinių daugumiečių konservatorių su krikščionimis demokratais. Todėl prieš keletą dienų susidomėjęs stebėjau per LRT rodytą Ritos Miliūtės debatų laidą Teisė žinoti. Joje apie Lietuvos dešiniąsias partijas ir jų likimą diskutavo parlamentarai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Eligijus Masiulis, Algis Čaplikas ir žurnalistai, leidėjai: Algimantas Šindeikis, Vladimiras Laučius bei Valentinas Mitė.
Kas labiausiai įsiminė? Man regis, ir viena, ir kita pusė pateikė įdomių, konkrečių, svarių argumentų. Tačiau pradėti norėčiau nuo nedidelės smulkmenos, kuri man vis dėlto atrodo esanti reikšminga. Omenyje turiu Seimo narės V. Aleknaitės-Abramikienės netaktą. Ginčydamasi su konservatorius nūnai vis aštriau kritikuojančiu žurnalistu Vladimiru Laučiumi ji leido sau pareikšti, kad žurnalistas šiandien turįs asmeninių problemų, todėl tendencingai pykstąs ant dešiniųjų. Išties V. Laučius jau nebevadovauja žurnalui IQ ir iš šio žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pareigų pasitraukė ne savo noru. O sprendžiant iš kai kurių viešų šaltinių, galima įtarti, jog vyriausiojo redaktoriaus kėdės V. Laučius neteko būtent dėl konservatorių intrigų primityvaus keršto už kritiką. Tad parlamentarės piktdžiugiška replika apie asmenines problemas man pasirodė itin ne vietoj ir itin netaktiška.
Be abejo, netekti pareigų menkas malonumas. Ypač kai esi priverstas pasitraukti iš solidaus leidinio. Bet ar V. Laučius kritikuoja konservatorius tik dėl to, kad neteko žurnalo vadovo posto? Ar konservatoriai nenusipelno kritikos? Ir, galų gale, kodėl konservatorių-krikščionių demokratų partijai priklausanti V. Aleknaitė-Abramikienė leidžia sau viešai džiūgauti, kad įtakingo posto neteko būtent jos partijai nepalankus žurnalistas? Toliaregiškas politikas elgtųsi kitaip: stengtųsi nuoširdžiai įsiklausyti į reiškiamas pastabas. O labai įžvalgus politikas stengtųsi ... dar ir patraukti savo pusėn kritiškai nusiteikusį žiniasklaidos atstovą. Bet konservatorių-krikščionių demokratų nesugebėjimas dalykiškai bendrauti su žiniasklaida visiems seniai žinomas. Ir greičiausiai amžinas. Kaip sakoma: kuprotą tik karstas ištiesins.
Primityvaus akibrokšto parlamentarė V. Aleknaitė-Abramikienė pateikė ir vertingų įžvalgų. Ji tvirtino (tikiuosi, nuoširdžiai), kad šiandien visai nesvarbu, kiek konservatorių dirbs būsimajame Seime. Pasak jo, mes išsigelbėjome iš finansinės katastrofos, o ginčijamės dėl švarkelio, kurį nešiojame, spalvų. Parlamentarė akcentavo, kad įtakingi užsienio leidiniai giria šiandieninės Vyriausybės pastangas gelbėti Lietuvą nuo finansinio kracho. Pasak V. Aleknaitės-Abramikienės, pasaulyje pripažinti ekonomistai bei mokslininkai giria Baltijos valstybes už tai, kad joms pavyko išvengti nacionalinių valiutų devalvacijos. Nes nacionalinės valiutos devalvavimas būtų atnešęs sunkiai prognozuojamas socialines pasekmes. Tačiau šią problemą pavyko likviduoti tik ryžtingais, nors nepopuliariais sprendimais.
V. Aleknaitės-Abramikienės žodžiais tariant, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo vykdyti daug ir iki šiol ilgai atidėliotų projektų: uždaroma Ignalinos atominė elektrinė; rūpinamasi alternatyviais energetiniais resursais... Pasak parlamentarės, tik dabar, valdžioje esant konservatoriams, prasideda reali kova su kontrabanda, korupcija. Pasiekti konkretūs rezultatai: korupcijos lygis Lietuvoje jau atitinka europietiškus standartus. Tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Transparency International, mus jau laiko šalimi, kuri gali įveikti korupciją. Ar tai ne laimėjimas?
Pasak parlamentarės, kažkodėl įsikalama sau į galvą, kad konservatoriai nėra dešinieji, nes jie, matot, pakėlė mokesčius. Ji prisiminė Didžiosios Britanijos pavyzdį: ar dabartinis premjeras Kameronas, taip pat pakėlęs mokesčius, nėra dešinysis? O tie premjerai, kurie kels mokesčius Airijoje ar Japonijoje, irgi nebus dešinieji? A. Kubiliaus uždavinys veikti konkrečioje ekonominėje situacijoje, o ne dairytis į praėjusio amžiaus apibrėžimus, kas yra tikras dešinysis ir kuo jis privalo skirtis nuo tikro kairiojo. Parlamentarės teigimu, konservatoriai nesivadovauja klišėmis. Pragmatizmas dabar tikrai dominuoja Europoje. Tad kodėl premjeras A. Kubilius negali žvelgti į realias, konkrečias šių dienų tendencijas?
Šiandien A. Kubilių dergia visi, kas tik netingi. Kai kas jį net vadino pamišėliu, kai buvo užsiminta, kad apie šio Ministro Pirmininko darbus bus palankiai rašoma ekonomistų vadovėliuose. Oponentai šaipėsi, esą apie A. Kubilių bus rašoma vadovėliuose, bet tik negatyviai, nepalankiai. Bet, V. Aleknaitės-Abramikienės pastebėjimu, kai kurie pasaulyje pripažinti ekonomistai jau analizuoja A. Kubiliaus veiksmus ir teigia, jog jis nepadarė klaidų. Užsienio ekspertai pastebi, kad Lietuva sugebėjo suvaldyti gresiantį ekonominį chaosą, ir tie, kurie buvo paskutiniai, artimiausiu metu taps pirmieji. Lietuva jau pateikiama kaip puikus pavyzdys išlaidiesiems pietiečiams. Parlamentarei V. Aleknaitei-Abramikienei pasirodė nesuprantamas nusiteikimas visur ir visada užsiimti savinieka bei akivaizdus nemokėjimas pasididžiuoti pasiektais laimėjimais.
Atsiliepdamas į tokius parlamentarės žodžius žurnalistas V. Laučius pareiškė, kad tai tik Vyriausybės spaudos tarnybos sukurti pasigyrimai, ir nieko daugiau. Žurnalisto manymu, jei ir toliau tęsis tokia padėtis, tai kitame Seime bus vos keletas konservatorių. Lietuvai reikia naujos dešinės, nes dabartinė dešinė pati sau kasa gilią duobę, tuo pačiu kasdama duobę ir Lietuvai. V. Laučius įsitikinęs, jog atėję į valdžią konservatoriai sukūrė ne finansinį stabilumą, bet mokesčių chaosą, nesugebėjo pažaboti monopolijų. Žodžiu, Lietuvai reikalinga nauja dešinė, nes šiandieninė dešinė tapo per daug ciniška, veidmainiška ir prisitaikėliška. Vaizdžiai tariant, dabartinė A. Kubiliaus Vyriausybė dešinumo duobkasė. Žurnalisto V. Laučiaus žiniomis, pastaruoju metu atliktos gyventojų apklausos byloja, jog net 84 proc. respondentų mano, kad A. Kubiliaus sprendimai neigiamai paveikė jų gyvenimą ir vos du proc. apklaustųjų patenkinti šiandieninės Vyriausybės darbais, juos vertina teigiamai.
Pasak žurnalisto, Lietuvoje ilgokai vyravo nuostata, kad dešinieji yra patriotai, nusiteikę ginti Lietuvą, o kairėje buvę komunistai, kuriais nėra ko pasitikėti, nes jie gali mus parduoti Rusijai ar dar kam nors. Ši inercija išlieka ir šiandien. O iš tikrųjų dešinė persipynė su kaire. Tie, kurie balsuoja už socialdemokratus, vadovaujasi visai ne tais motyvais, kuriais reikėtų vadovautis, simpatizuojant kairiesiems. O tie, kurie per rinkimus balsuoja už konservatorius, irgi dažnai klysta, manydami, kad konservatoriai išpildys jų lūkesčius. Pavyzdžiui, už konservatorius neturėtų balsuoti pensininkai, nes pensininkų interesai smarkiai skiriasi nuo konservatorių programose įrašytų nuostatų.
Pasak žurnalisto V. Laučiaus, Tėvynės sąjunga jau nepanaši į partiją. Ji greičiau panaši į košę, kur susimaišė daug pažiūrų: tautininkai, krikdemai, tremtiniai, politiniai kaliniai... Dabartinė TS sulipdyta iš įvairių smulkių partijėlių, įskaitant ir Vidmanto Žiemelio, ir Sauliaus Pečeliūno partijas. Ir vargu ar iš šio chaoso įmanoma išvirti skanią košę...
Paklaustas, ar Lietuva turi dešiniųjų partijų, leidėjas Algimantas Šindeikis pabrėžė į tokius klausimus visuomet atsakąs su didele ironijos doze: tikrieji Lietuvos dešinieji buvo tie ekskomunistai, kurie Nepriklausomybės pradžioje sėkmingai privatizavo įmones, žemes, viešbučius ir tapo itin turtingi žmonės. O visi likusieji kairieji, atstovaujantys pensininkų ir valstybės tarnautojų interesams. Didžiausia Lietuvos bėda ta, kad Lietuvoje nėra jėgų, kurios nuoširdžiai gintų privačiame sektoriuje dirbančiųjų interesus. Valstybės, kurioje mokesčius galima kardinaliai pakeisti per vieną naktį, negalima laikyti normalia valstybe. Toji mokesčių keitimo naktis akivaizdžiai parodė Lietuvos politikų požiūrį į lietuvius, kurie steigia individualias, personalines įmones, uždarąsias akcines bendroves ir patys kuria nuosavą verslą stengiasi išgyventi iš to, ką užsidirba savo rankomis. Taigi A. Šindeikis šiandien Lietuvoje nematąs dešiniųjų. Lietuvos politinėje arenoje veikia, jo manymu, tik kairieji nuo ryškiai raudonų iki blankesnių.
Parlamentaras E. Masiulis tvirtino, kad 2008-ųjų situacija buvo ypatinga. Ir neįprasta, ir sudėtinga. Gal tos nakties sprendimai ir nesutapo su tradicinėmis dešiniųjų vertybėmis, bet juk reikėjo mažinti biudžeto išlaidas. Reikėjo mažinti kardinaliai. Galų gale taip elgėsi visa Europa. Ir tos drastiškos priemonės padėjo išsaugoti valstybės finansinį stabilumą, išsaugoti bankus, solidų litą. Bet tai dar nereiškia, kad būtent drastiškai pasielgę Lietuvos dešinieji prarado savo deklaruojamas vertybes arba nuo jų nusisuko.
Replikuodamas žurnalistas A. Šindeikis pabrėžė, kad dešiniųjų pakelti mokesčiai puikiai parodė, ant kieno pečių užkraunama didžiausia mokesčių našta. Tas mokesčių pakėlimas neproporcingas. Tiems, kurie patys užsidirba duonai ir nesiruošia prašyti iš valdžios jokių pašalpų, buvo smogta skaudžiausiai. Taigi lietuvių verslininkų, atstovaujančių smulkiajam ir viduriniam verslui, nuolat mažėja, o valdininkų nė velnio.
Parlamentaras Algis Čaplikas apgailestavo, kad politikams šiandien kaip niekad sunku į spaudą pramušti dėmesio vertus pasiūlymus ir projektus, nes televizijos ekranuose bei pagrindinių leidinių pirmuosiuose puslapiuose dominuoja... šokėjai. Ne tie politikai, kurie siūlo konkrečias išeitis, bet tie, kurie moka pašokti arba padainuoti.
Žurnalistas Valentinas Mitė pateikė iškalbingą pavyzdį. Jis sutinkąs su liberalų nuostata, kad alkanam reikia duoti ne žuvį, o meškerę, kad alkanasis pats pasigautų sau maisto. Priešingu atveju sykį nemokamai gavęs žuvį, jis norės dykai gauti ir kitą kartą. Tačiau Lietuvos žmonėms kažkodėl liepta žuvauti tvenkinyje, kuriame nėra žuvų. Jo manymu, Lietuva primena tuščią tvenkinį, kuriame žvejok nežvejojęs, o žuvies vis tiek nepagausi. Nei didelės, nei mažos. Jis pabrėžė, kad keldami mokesčius mes išties gelbėjome savo finansus, bet kartu gelbėjome ir skandinaviškųjų bankų stabilumą. Ir dar nežinia, kas daugiau naudos turėjo iš tokio stabilumo. Taigi neatmestina versija, kad galbūt daugiau gelbėjome skandinaviškus bankus nei savo pinigines. Švedijos, Danijos ir Norvegijos bankų bankrotai nebūtų teigiamai paveikę Lietuvos ekonomikos, tačiau kad šie bankai nebankrutavo didelis ir diržus skaudžiai susiveržusių lietuvių nuopelnas.
Pasak žurnalisto V. Mitės, Lietuva vis dar energetiškai priklausoma nuo Rusijos. Bet čia nėra nei kairiųjų, nei dešiniųjų kaltės. Nes tiesiog kol kas dar neturime alternatyvų. Premjeras A. Kubilius ieško išeičių. Bet ar Baltarusija, su kuria premjeras užmezgė kontaktus, išeitis? Baltarusija bent kol kas nėra nei rimta, nei patikima valstybė.
Kova su kontrabanda turi, pasak žurnalisto V. Mitės, ir tamsiąją, ir šviesiąją puses. Šios grumtynės tautą stumia į šešėlinę ekonomiką. Nes nepasiūloma alternatyva. Be to, esama ir daugiau keistų paradoksų. Lietuva žemės ūkio kraštas, o maisto produktai Lietuvoje nesiliauja brangti. Kaip paaiškinti šitą fenomeną? A. Kubilius giriasi, kad įsileisdami aukštųjų technologijų firmas sukursime daug darbo vietų. Daug darbo vietų tikrai nesukursime, nes aukštosioms technologijoms nereikia daug darbuotojų. O štai Slovakijoje išties padaugės darbo vietų, nes ten kuriasi automobilių gamyklos, kurios gamina atskiras detales užsienio automobilių gigantams. Taigi Lietuvoje padaugės darbo vietų keliomis dešimtimis ar šimtais, o Slovakijoje tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių.
Be to, ir biurokratų kiekio mažinimas ne išeitis, ne panacėja. Visi pašūkavimai apie biurokratų mažinimą primena populistinius šūkius, o ne realios naudos paieškas. Mat jokia valstybė negali išsiversti be biurokratų. Biurokratai reikalingi. Ir šiuo atveju svarbiau ne jų gausa, o jų veiklos efektyvumas. Bet dabartinė Vyriausybė viską daro mechaniškai, pamiršdama pasidomėti, o koks bus galutinis rezultatas.
Tad klausimas, kuo iš tikrųjų derėtų laikyti šiandieninius konservatorius dešiniųjų vertybių duobkasiais ar solidžia, perspektyvia partija, lieka be konkretaus atsakymo.
© 2010 XXI amžius
|