|
Pagerbkime laisvės kovotojus
Prieš metus amžinybėn iškeliavo Lietuvos patriotė, Laisvės kovotoja Bronė Valaitytė. Amžinajam poilsiui buvusią sovietinių lagerių kankinę priglaudė gimtoji Zanavykijos lygumų žemelė. Visą savo gyvenimą nepailstamai kovojusi už Dievą ir Tėvynę, ji buvo kukliai palydėta savo sesers ir jos šeimos bei negausaus artimiausių bendražygių būrelio...
Bronė Valaitytė gimė 1925 m. gegužės 24 dieną Šunkarių kaime, Lukšių valsčiuje (Šakių apskrityje), ūkininkų Jeronimo Valaičio ir Agotos Antanaitytės-Valaitienės šeimoje. Joje užaugo trys broliai ir sesuo. Bronė buvo antras vaikas Valaičių šeimynoje. Mokėsi Švediškių kaimo pradžios mokykloje, vėliau Lukšiuose baigė šešis pradžios mokyklos skyrius ir liko dirbti tėvų ūkyje. Bronė labai mylėjo savo tėviškę, jos gamtą, džiaugėsi nuostabiais jaunystės metais.
Sovietams okupavus Lietuvą nuo 1945 iki 1947 metų B. Valaitytė aktyviai dalyvavo rezistencinėje kovoje. Ji buvo Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės partizanų ryšininkė ir rėmėja, slapyvardžiu Birutė. Rinktinės vadas buvo Pranas Runas-Šarūnas. Į kovą už Lietuvos laisvę įsijungė ir Bronės tėvas su trimis broliais: Pranu-Nevėžiu (g. 1921 m.), Antanu-Briedžiu (g. 1927 m.) ir Vytautu-Nemunėliu (g. 1930 m.). Deja, visi broliai žuvo... Tėvelis Jeronimas po ilgų lagerio kančių grįžo į Lietuvą. Jauniausia sesuo Teresė su motina tais neramiais laikais slapstėsi pas gerus žmones.
Už dalyvavimą Laisvės kovose bolševikinė valdžia Bronę ilgiems metams ištrėmė į tolimąją Kazachijos žemę. Steplago lageriuose jai teko patirti sunkias kančias ir pažeminimus. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis B.Valaitytė nesilenkė okupantams bei jų pakalikams, neišdavė kovos bendražygių.
Man pačiai teko artimiau pažinti šią kuklią, drąsią ir ištvermingą moterį. Ji buvo iš tų, kuri ir juodžiausiais stalininio teroro laikais nepabūgo pasipriešinti okupantams, uoliai kovojo su melu ir smurtu, viešai skelbė okupacinės santvarkos nusikaltimus mūsų tautai. Ne vienas iš mūsų dar gyvų likusių liudininkų galime patvirtinti, jog Bronelė degė tėvynės meile, giliu dvasiniu tikėjimu, vylėsi, kad Lietuva atgaus Nepriklausomybę.
Prieš metus, amžinybėn palydint B. Valaitytę, širdyje teko pajusti ir tam tikrą gėlą o kur tą dieną buvo ir daugiau bendražygių, valdžios atstovų?... 2011-uosius numatyta pavadinti Lietuvių tautos kančių ir netekčių atminimo metais. Galbūt tai yra prasmingas užmojis, tačiau kodėl per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvos širdyje Vilniaus mieste, Lukiškių aikštėje neiškilo ilgai žadėtas didingas paminklas Laisvės kovotojams? Ar toks paminklas, kuris įprasmintų tūkstančius Laisvės kovotojų, tarp jų ir Bronės Valaitytės, atminimą, iš viso atsiras, o gal visa tai taip ir liks tuščiais valdžios pažadais?..
Julija AMBRASIENĖ,
buvusi tremtinė, Lietuvos Laisvės kovų dalyvių sąjungos (LLKDS) pirmininkė
© 2010 XXI amžius
|