Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Bendruomenėse

Pašventino medžiotojų vėliavą

Vytautas ŠATEIKIS

Medžiotojai su kun. Eduardu Steponavičiumi ir pašventinta vėliava prie Vaitimėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios

Ankstyvą lapkričio 6-osios šeštadienio rytą į Vaitimėnų (Tauragės r.) Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią rinkosi medžiotojai. Šioje bažnytėlėje, pastatytoje 1935 metais, buvo aukojamos šv. Mišios Huberto, medžiotojų globėjo ir užtarėjo pas Dievą, garbei. Šį šventinį susitikimą organizavo vietos medžiotojų būrelio „Medelynas“ pirmininkas Vladas Girskis. Jo rūpesčiu prižiūrima ir tvarkoma ši jauki bažnytėlė. Šv. Mišias aukoti svečio teisėmis buvo pakviestas Upynos (Šilalės dekanatas) klebonas kun. Eduardas Steponavičius. Klebonas šv. Mišių pradžioje pakvietė prisiminti mirusius „Medelyno“ medžiotojų būrelio narius. Pamoksle klebonas papasakojo apie šv. Hubertą: „Gimė Hubertas kilmingoje šeimoje 655 metais. Frankų valstybėje, dabartinėje Belgų teritorijoje. Jo vardas reiškia „garsėjąs išmintim“. Nuo mažens su tėvu vykdavo į medžiokles, o būdamas 14 metų išgelbėjo savo tėvą. Po vedybų gyveno tipišką aristokrato gyvenimą, tačiau po žmonos mirties pateko į blogų draugų riterių draugiją, kuri ieškojo džiaugsmo lėbavimuose ir žiauriose laukinėse medžioklėse. Tai tęsėsi iki 695 metų. Tada, pasak legendos, atsitiko tai, kas pakeitė Huberto gyvenimą iš esmės. Sykį, šventadienį, Hubertas kartu su draugais išjojo į Ardėnus – kalnuotą miškų ir pievų kraštą medžioti elnių. Riterių kavalkadai akimirką pasirodė didžiulis elnias. Hubertas nujojo paskui žvėrį. Persekiojimas tęsėsi ne vieną valandą, bet elnias nerodė jokių nuovargio ženklų. Staiga žvėris sustojo. It įbestas sustojo ir Huberto žirgas, tarsi suakmenėjo jį lydintys šunys. Medžiotojas išvydo tarp dešimtašakių elnio ragų vainiko švytintį kryžių. Elnias prakalbo žmogaus balsu: „Hubertai! Hubertai! Kodėl drumsti žvėrių ramybę šventą dieną? Kodėl nesirūpini savo sielos išganymu?“ Hubertas nulipo nuo arklio, atsiklaupė ir paklausė: „Ką man daryti?“ Elnias atsakė: „Važiuok į Mastrichtą pas mano tarną Lambertą. Jis pasakys, kaip toliau tau elgtis“. Šis įvykis taip pakeitė Huberto gyvenimą, kad jis atsisakė tarnybos dvare, įstojo į vienuolyną ir 700 metais buvo konsekruotas vyskupu. Pagarsėjo kaip uolus krikščionybės skelbėjas ir jam dar gyvam esant imtas vadinti Ardėnų apaštalu. Mirė 727 metais, jis yra Lježo (vyskupijos centro, kur vyskupavo), medžiotojų, miškininkų, medžioklinių šunų globėjas. Dėl šakotų elnio su kryžiumi ragų globoja ir metalo apdirbėjus. Jo prašoma išgydyti nuo pasiutligės, vadinamos „šv. Huberto liga“, ir apsaugoti nuo pasiutusių šunų bei nuodingų gyvačių įkandimo. Krikščioniškame mene vaizduojamas dvejopai: kaip vyskupas, bet dažniausiai kaip medžiotojas, klūpantis prieš elnią su kryžiumi tarpuragėje.“