| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lapkričio 23-oji Lietuvos kariuomenės diena Kariuomenė pasirengusi vykdyti savo uždavinius
Šiais metais minimos 92-osios atkurtos Lietuvos kariuomenės metinės. 1918 m. lapkričio 23-oji laikoma oficialia Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena, nes tuometinis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos. Apie Lietuvos kariuomenės aktualijas ir jos veiklą kalbamės su Lietuvos kariuomenės vadu generolu majoru Arvydu Pociumi.
Kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuvos kariuomenė šiandien ir kokia ji yra? Šiuo metu kariuomenėje tarnauja per 12 tūkstančių karių ir daugiau kaip du tūkstančiai civilių. Būtinuose kariniuose mokymuose šiemet tarnybą atliks per 400 karių ir daugiau kaip pusė jų liks tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Kariuomenė vykdo jai pavestas užduotis taupydama resursus, o mokesčių mokėtojų skiriamas lėšas stengiasi išnaudoti efektyviai, siekdama geriausio rezultato. Šiandieninės visuomenės apklausos rodo, kad tiek Krašto apsauga, tiek ir Lietuvos kariuomene mūsų visuomenė pasitiki. Krašto apsauga pasitiki daugiau nei 50 proc. gyventojų. Džiaugiuosi, kad Lietuvos kariuomenės veikla mūsų šalyje vertinama aukščiausiu balu. Esu dėkingas Lietuvos kariams, nes jų didžiausias nuopelnas. Esame pilnaverčiai NATO nariai dalyvaujame Aljanso karinėse operacijose Afganistane ir Irake, pratybose Lietuvoje ir už jos ribų bei kitoje karinėje veikloje. Be to, NATO šalys labai gerai įvertino Lietuvos karius už indėlį į globalaus saugumo kūrimą ir jiems paskirtų užduočių vykdymą. Sunkmečiu puikiai suprantame, kad solidarizuojasi visa šalis, todėl visi surėmę pečius turime stengtis balansuoti tarp to, ko Lietuvos kariuomenei reikia užduočių vykdymui užtikrinti, ir to, ką tam tikslui gali skirti valstybė. Ieškome sprendimų, kad būtų užtikrinti pagrindiniai dalykai krašto gynyba, kovinis kariuomenės parengimas, pagalba valstybės ir savivaldybių institucijoms bei dalyvavimas tarptautinėse operacijose. Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinė Lietuvos kariuomenės investicija yra šiuolaikiškas, išsilavinęs, gerai parengtas, motyvuotas ir patriotiškas karys Lietuvos pilietis. Tam skiriame didžiausią dėmesį. Taigi apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad į ateitį žvelgiame optimistiškai, į savo pareigą žiūrime su didele atsakomybe, esame patriotai ir tikime, kad ateis ir geri laikai bet tik jei patys to norėsime. Tikriausiai galima būtų sakyti, kad per pastaruosius metus Lietuvos kariuomenei pavyko susidoroti su finansine krize? Kokius sprendimus darėte, kad kariuomenės uždaviniai nenukentėtų. Ar neteko imtis drastiškų priemonių? Lietuvos kariuomenė solidariai su visomis institucijomis taupė lėšas karių mokymui naudojome sandėliuose esančius sukauptus šaudmenis, mažinome komandiruotes, turėjome atleisti dalį personalo ir optimizuoti karines struktūras, atsisakėme logistinės paramos įvairiems renginiams ir sau nebūdingų funkcijų. Esu dėkingas kariams ir darbuotojams, kurie pernai ėjo nemokamų atostogų ir taip sutaupė daugiau kaip 5 milijonus litų. Žinoma, karių atlyginimai irgi neišvengė mažinimo 15 procentų sumažėjo visiems. Pavyzdžiui, kariai savanoriai atsisakė savo atlyginimo dalies, kad už sutaupytas lėšas galėtume apmokyti juos visus, o ne dalį. Visi taupėme, kad nenukentėtų mūsų pagrindiniai uždaviniai. Deja, realybė tokia, kad skausmingi sprendimai palietė Karo prievolės administravimo tarnybos karius, kurių skaičius buvo sumažintas ir dėl to turėjome didelę dalį jų atleisti. Kokie atrankos kriterijai buvo taikomi sprendžiant Karo prievolės administravimo tarnybos karių likimą dėl tarnybos kariuomenėje ir kiek buvo svarbi karinė patirtis? Atleidimas iš KPAT buvo reorganizacijos pasekmė. Keičiant karo prievolės organizavimo tvarką ir prisitaikant prie sustabdyto šaukimo į tarnybą reikėjo daryti ir nemalonius sprendimus atleisti perteklinį personalą. Pagrindinis kriterijus dėl išlikimo buvo karinė patirtis. Tai nulėmė, jog atleisti teko tuos, kurie ilgus metus tarnavo KPAT, tačiau neturėjo pakankamai patirties kitose karinėse srityse. Kariuomenė yra suinteresuota turėti plataus profilio specialistus, tuo labiau kad per tiek metų viskas pasikeitė. Kariai, kurie liko tarnauti po Karo prievolės administravimo tarnybos reformos, laimėjo konkurencinėje kovoje, nes buvo baigę įvairius kursus, gerai mokėjo užsienio kalbas, dalyvavo mokymuose arba tarnavo ir kituose kariniuose daliniuose. Ar kitų metų biudžetas bus toks pats krizinis? Gal vis dėlto bus galima šiek tiek atsikvėpti ir imtis karinių pajėgų modernizavimo? Žinoma, kariuomenės modernizavimas vyksta nuolatos, tačiau ateinančiais metais pakankamai lėšų tam nebus. Nors ir pirksime automatinius ginklus G-36 bei vykdysime kitus tęstinius projektus, tačiau minimaliai. Kitų metų kariuomenės biudžetas dar nesiekia minimalaus poreikio, todėl kaip ir iki šiol aktyviai ieškosime optimalių sprendimų, o kariuomenė, net ir nepakankamai finansuojama, vis tiek vykdys savo užduotis. Ar bus rengiamas mobilizacinis rezervas? Savo kadencijos pradžioje sakiau, kad pirmiausia suskaičiuosime jau parengtą mobilizacinį rezervą šiuo metu jau turime per 70 tūkstančių parengtų karių. Tam, kad šalis būtų apginama, turi būti ir pakankamas mobilizacinio rezervo karių skaičius, turi vykti rezervininkų mokymai. Kitiems metams esame numatę savanoriškumo principu pašaukti iki 600 karių į būtinuosius karinius mokymus. Kaip ir šiemet, geriausiems pasiūlysime profesinę karo tarnybą, o kitus įtrauksime į mobilizacinio rezervo sąrašus. Šiais metais kariais profesionalais tapo apie pusę visų atlikusių tarnybą, tikimės tokios proporcijos ir kitais metais. Tam, kad parengtume karį valstybės gynybai, reikia į jį investuoti. Vien gerų norų neužtenka, nes kariui parengti reikalingas mokymo procesas, kuris brangiai kainuoja, bet patriotizmas ir gera valia, dvasinis ir fizinis pasirengimas taip pat yra svarbu. Piliečius, kurie nori prisidėti prie valstybės gynybos (nebūtinai tarnaujant reguliariose pajėgose), tokią prievolę kviečiu atlikti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tuo pačiu galima dirbti savo mėgiamą darbą, o tam tikromis dienomis, daugiausia savaitgaliais dalyvauti kariniuose mokymuose, kur piliečiai yra supažindinami su ginkluote, karine taktika ir išmokomi gintis. Tai vienas iš karinio mobilizacinio rezervo rengimo būdų. Noriu pabrėžti, kad bendros šalies gynybos organizavimas jungiant reguliariosios kariuomenės vienetus, Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir turimą mobilizacinį rezervą yra vienas pagrindinių uždavinių. O kaip dėl šiuo metu vykstančios karinės operacijos Afganistane? Šie metai mūsų kariams buvo ypač įtempti pakelės bombos, savižudžio ataka, karių sužeidimai... Kokie pokyčiai vyksta Goro provincijoje? Kariuomenės dienos proga norėtųsi kalbėti vien tik apie gerus dalykus, tačiau nereikia užmiršti, kad kario tarnyba yra tiesiogiai susijusi su grėsme kario gyvybei ir sveikatai. Šie metai buvo ypač įtempti. Esu dėkingas kariams už tai, kad savo pareigas atliko gerai ir pavyzdingai jiems tai buvo patirtis, suteikusi galimybę dar kartą permąstyti savo veiksmus ir tobulinti įgūdžius. Koalicinės pajėgos atlieka kovos veiksmus kitose Afganistano provincijose, o sukilėliai jau nebeatlaiko tokio spaudimo ir renkasi ramesnes provincijas. Tokia galimybė yra viena iš kelių galimų šiuo metu svarstomų dėl situacijos Goro provincijoje. Galiu pasakyti, kad padėtį Goro provincijoje kontroliuojame. Kartu su koalicinėmis pajėgomis Goro provincijoje pradėjo veikti Policijos operacinė mokymo ir sąveikos grupė. Joje tarnybą atlieka 20 specialistų JAV ir Lietuvos kariai bei du Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Pagrindinė jų užduotis mokyti, patarti ir kitomis priemonėmis paremti Afganistano nacionalinės policijos pajėgų pasirengimą tinkamai vykdyti jiems keliamas užduotis. Taip pat gavome žinių, kad Goro provincijoje yra planuojamas dislokuoti Afganistano nacionalinės kariuomenės vienetas, kuris kartu veiktų su mūsų kariais ir padėtų užtikrinti provincijos saugumą. Tačiau kada tai galėtų įvykti, kol kas patvirtinimo neturime. Dar vienas labai svarbus ateities pokytis greitai pradės veikti Oro pajėgų mokymo grupė, kurioje Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų kariai mokys vietos lakūnus skraidyti sraigtasparniais Mi-17. Tai taps nauju iššūkiu mums, tačiau kartu su kolegomis iš kitų valstybių, manau, susidorosime su šia užduotimi. NATO veikla Baltijos regione tampa vis labiau matoma. Lietuva dalyvauja ne tik operacijoje Afganistane, tačiau ir karinėse NATO šalių pratybose. Kas svarbaus šiame kontekste įvyko šiais metais? Karinės pratybos su kitomis NATO šalimis mums yra svarbios dėl patirties, nes kariai ne tik treniruojasi, kaip veikti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis, bet tobulina NATO procedūrų žinias, sąveikos su kitų valstybių kariais įgūdžius. Palyginti su 2009 metais, kai pratybose su NATO šalimis dalyvavo sausumos, oro ir jūrų pajėgos, šiais metais įsijungė ir Lietuvos kariuomenės Jungtinis štabas bei Logistikos valdyba. Norėčiau išskirti keletą pagrindinių tarptautinių karinių pratybų, kurios mūsų kariams buvo labai naudingos: Baltijos šeimininkas, kuriose trys Baltijos šalys mokėsi priimti karinę paramą iš NATO, Kardo kirtis bendros JAV ir Baltijos šalių karinės pratybos, kuriose dalyvavo mūsų kariai savanoriai, Atvira dvasia tarptautinės sprogmenų paieškos pratybos Baltijos jūroje, kuriose dalyvavo 11 šalių, Šakalo akmuo tarptautinės Specialiųjų operacijų pratybos, Baltijos regiono oro pajėgų treniruotė, kurios metu Lietuvoje buvo atskridęs NATO ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės sistemos lėktuvas (AWACS). Taigi NATO ir jos šalys šiomis pratybomis pademonstravo įsipareigojimus kolektyviniam saugumui, sąjungininkų solidarumą ir pasitikėjimą. O kitais metais planuojame vykdyti dideles karines pratybas Gintarinė viltis ir Baltijos šeimininkas, kuriomis tobulinsime sąveiką su NATO šalimis ir jos partnerėmis Lietuvos teritorijoje. Šiemet buvo siūlomi Karo prievolės įstatymo pakeitimai. Daugeliui atrodo, kad yra bandoma sugrįžti prie šauktinių kariuomenės. Ar galėtumėte šią situaciją paaiškinti? Žinoma, sklando įvairių gandų. Mūsų pagrindinis tikslas mobilizacinio rezervo rengimas. Jau esu ne kartą minėjęs ir, tikriausiai, dar daug kartų teks tą daryti, kad kariuomenė be mobilizacinio rezervo, be tautos valios šalies neapgins. Tam reikalingi piliečiai, kurie būtų paruošti gintis. O kad juos paruoštume, reikia, kad jie ateitų į bazinius karinius mokymus ar į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Atėjusius vyrus ir moteris išmokysime karinės taktikos, kaip elgtis su ginklais, suteiksime kitų karinių žinių ir tada, kai jie bus laikomi atlikę karinę tarnybą, juos perves į mobilizacinio rezervo sąrašus. Šis mobilizacinis rezervas būtų pašauktas į tarnybą tik karo ar krizės atveju. Reikia neužmiršti, kad karinį rezervą reikia nuolat mokyti. Norėčiau duoti tokį pavyzdį. Tarkime, jūs išmokstate kelis kovinius pratimus ir to užtenka, kad apsigintumėte. Po kelerių metų ramaus gyvenimo kažkas jus užpuola ir... jūs prisimenate, kad kažkada mokėjote gintis, o dabar tiesiog primiršote tą techniką. Taip ir su mobilizaciniu rezervu. Taigi, noriu pasakyti Karo prievolės įstatymo pakeitimai nereiškia šauktinių kariuomenės sugrąžinimo jie skirti užtikrinti mobilizacinio rezervo kūrimą ir sudaryti sąlygas tautai rengtis savo šalies gynybai. Interviu parengė kapitonas Tomas Balkus
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |