2010 m. lapkričio 26 d.
Nr. 86
(1871)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Pagerbti ir įprasminti rezistencijos signatarų siekiai

Laima MACYTĖ

Miknių-Petrėčių sodyba, kurioje
buvo Lietuvos partizanų
Vyriausiosios vadovybės vadavietė

Politinis kalinys dim. kpt. Steponas
Grybauskas ir kiti Laisvės kovotojai

Prie Memorialo Lietuvos Laisvės
Deklaracijos Signatarams –
valstybės vadovai ir svečiai

Renginyje dalyvavo Laisvės
kovotojai, Bažnyčios atstovai
ir gausus būrys karių bei jaunimo

Ekspozicija bunkeryje

Lapkričio 22 dieną, Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse, Minaičiuose (Radviliškio r.), Miknių-Petrėčių sodyboje atidengtas ir pristatytas visuomenei Lietuvos partizanų Vyriausiosios vadovybės vadavietės bunkeris-memorialas, kuriame buvo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija.

Istoriją prisimenant

Radviliškio krašto vardas XX amžiaus istorijoje su pagarba minimas net du kartus: 1919 metais jaunutė, dar tik besikurianti Lietuvos kariuomenė lapkričio 21-22 dienomis Radviliškio kautynėse nugalėjo tvirtą, puikiai ginkluotą bermontininkų armiją, kuri po pralaimėjimo buvo priversta trauktis iš Lietuvos (nuo galutinio šio priešo sutriuškinimo plėšikus išgelbėjo Antantės misija).

Po beveik trisdešimties metų, 1949 m. vasario pirmosiomis dienomis, į Radviliškio rajono Pašušvio parapijos Balandiškio kaimo Lietuvos kariuomenės savanorio-kūrėjo Stanislovo Sajaus sodybą rinkosi Lietuvos partizanų vadai. Okupuoto krašto gynėjų vadai suprato, kad ši kova – telikus apie porą tūkstančių partizanų iš rezistencijos pradžioje buvusių 30 tūkstančių gynėjų, praktiškai yra pralaimėta. Jie susirinko į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą įprasminti ir įteisinti rezistencinę kovą nuo 1944-ųjų metų antrosios pusės. Kilus abejonėms, kad Sajų sodyboje likti nesaugu, Lietuvos partizanų apygardų vadai persikėlė į Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkerį, buvusį maždaug už penkių kilometrų nuo Sajų sodybos, iškastą dar 1948 metų rudenį, po Stanislovo Mikniaus klėtimi. Aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, posėdžiavę vasario 2-22 dienomis, įkūrė ginkluoto pasipriešinimo organizaciją Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdį: sudarė šio sąjūdžio vadovybę, parengė politinę ginkluoto pasipriešinimo programą ir taktiką, patvirtino LLKS statutą. Svarbiausia, kad 1949 m. vasario 16-ąją aštuoni Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio Tarybos nariai: Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila pasirašė Nepriklausomybės Deklaraciją.

Lietuvos Seimas, paskelbęs 2009-uosius metus Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio metais, įvertino 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui. Dar 1999 metais buvo priimtas nutarimas, kuriuo nustatytas šios Deklaracijos statusas Lietuvos teisės sistemoje ir pripažinta, kad 1949 metais Signatarų pasirašyta Deklaracija yra reikšmingas Lietuvos valstybės tęstinumui teisės aktas.

Memorialo atidengimo iškilmės

Šioje istorinėje vietoje atidengtas atminties įamžinimo memorialas: atkastas istorinis Lietuvos partizanų Vyriausiosios vadovybės bunkeris su virš jo atstatyta klėtimi ir paminklas Lietuvos Laisvės Deklaracijos signatarams.

1944–1953 metų Lietuvos laisvės kovotojus, jų siekius, darbus ir viltis, atidengiant memorialą, pagerbė prezidentė Dalia Grybauskaitė, Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, atkurto Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis, svečiai iš Latvijos, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, Lietuvos karinių oro pajėgų orkestras, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos choras „Kariūnas“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus choras „Versmė“, rajono gyventojai ir žmonės iš visos Lietuvos. Buvo labai smagu matyti nemažai jaunimo, įvairių visuomeninių organizacijų atstovų, kovų veteranų, garbių svečių iš visos Respublikos.

Labai simboliška, kad Prezidentė į memorialo atidengimo iškilmes atvyko apžiūrėjusi parodą „Lietuvos laisvės kovose naudoti ginklai“ Radviliškio kultūros centre. Memorialo atidengimo ceremonijoje ji sakė, kad atgimusi Lietuvos kovų istorija Radviliškio rajone primena labai svarbius istorinius įvykius visai Lietuvai. Tai pilietiškumo ir patriotizmo pavyzdys ne tik jaunimui, bet ir mums visiems. „Jų idealizmas ir tikėjimas, kad gali būti kitaip, tegul tampa gairėmis ir mums, kuriantiems šiandienos Lietuvą. Vienybės jausmas, kuris jungė žmones šiame laisvės kovų bunkeryje, yra vertybė, kurią privalome saugoti ir puoselėti“, – kalbėjo šalies vadovė.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, įprasmindama rezistencinės kovos svarbą Lietuvos istorijai, šią istorinę vietą pavadino gražiaisiais Valdovų rūmais, kuriuose atlikti darbai ateities kartoms sugrįžo laisvės siekio įgyvendinimu. Europarlamentaras profesorius V. Landsbergis labai tikroviškai priminė, kad ši Deklaracija – tai einančiųjų mirti dokumentas gyviesiems: „Moriturus te salutant“ – pasiryžę mirti tave sveikina“.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė T. B. Burauskaitė priminė memorialo kūrimo darbus ir problemas. Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio Tarybos nario, Laisvės Deklaracijos signataro dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė kalbėjo apie žmogiškas partizanų vadų savybes ir begalinį norą siekti užsibrėžto tikslo. Atkurto Lietuvos laisvės Kovos sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis pasidalino rūpesčiu apie dar neatliktus istorinės atminties darbus ir pareigą būti budriems.

Skulptoriaus Jono Jagėlos paminklą – trys eglių šakos su Vyčio kryžiais medžių kamienuose, kaip simbolį ir vilties maldą, kad laisvės siekis nenugalimas, palaimino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos choras „Kariūnas“ sugiedojo Partizanų himną.

Prezidentė D. Grybauskaitė, krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė ir Radviliškio rajono savivaldybės meras A. Čepononis perkerpa simbolinę juostelę ir iškilmių svečiai apžiūri istorinę vietą, kurioje buvo pasirašyta Tautos laisvės deklaracija. Atstatytoje klėtelėje – kukli ekspozicija: Deklaracijos tekstas, visų signatarų nuotraukos, sodybos šeimininkų Antaninos ir Stanislovo Miknių nuotraukos, išlikę keli buities rakandai (spintelė, krepšys, muštokė, kiti ūkio darbuose naudoti įrankiai). Lietuvos partizanų Vyriausiosios vadovybės bunkeryje, kuris uždengtas stiklu ir į jį patekti negalima, eksponuojami partizanų buityje naudoti daiktai ir gyvenamosios vietos reikmenys, atvežti iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo fondų.

Memorialo įkūrimo iniciatoriai ir rengėjai yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Krašto apsaugos ministerija, atkurtas Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdis ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Memorialo Lietuvos Laisvės Deklaracijos Signatarams Minaičių kaime (Radviliškio r.) atidengimo iškilmes tiktų apibendrinti vieno iš Deklaracijos signatarų Juozo Šibailos-Merainio žodžiais, išspausdintais 1952 m. LLKS laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“: „Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“

Minaičių kaimas, Radviliškio rajonas
Kazimiero DOBKEVIČIAUS ir Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija