| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Latvijos kardinolui 80 Mindaugas BUIKA
Ganytojiška tarnystė ir liudijimas Latvijos kardinolui Janiui Pujatui, Rygos diecezijai vadovavusiam beveik visus du pastaruosius posovietinio laikotarpio dešimtmečius, sukako 80 metų. Birželio mėnesį, kai ganytojas dėl amžiaus atsistatydino iš ordinaro pareigų, Latvijos prezidentas Valdis Zatleris padėkos laiške jam rašė: Jūs vadovavote Rygos arkivyskupijai nuo šalies nepriklausomybės atstatymo laikų, suteikdamas svarbią dvasinę paramą Latvijos gyventojams, jiems primindamas istorinį krikščionybės vaidmenį, stiprindamas tautos moralinius pagrindus. 2000 metų lapkritį kardinolo J. Pujato pastangomis Latvija tapo pirmąja pokomunistinio Baltijos regiono valstybe, pasirašiusia tarptautinę sutartį su Šventuoju Sostu ir taip įteisinusia Katalikų Bažnyčios veikimo sąlygas. Didžiąją dalį savo dvasinės tarnystės kardinolas J. Pujatas vykdė ateistinio komunizmo ir nacionalinio pavergimo Sovietų Sąjungos imperijoje sąlygomis. Jis gimė 1930 m. lapkričio 14 dieną Rezeknės vyskupijoje, katalikų daugumos Latgalos regione. Tėvai buvo giliai tikintys katalikai žemdirbiai, užauginę aštuonis vaikus keturias dukras ir keturis sūnus, iš kurių trys tapo kunigais. Pranešama, kad iš kardinolo J. Pujato gimtosios Nautrėnų parapijos yra kilę net 20 katalikų kunigų. Jis pats, 1948 metais baigęs Rezeknės vidurinę mokyklą, įstojo į Rygos kunigų seminariją. Studijos buvo nelengvos, nes daug dėstytojų po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremti į Sibirą. 1951 metų pradžioje kuriam laikui buvo uždaryta ir pati seminarija, todėl tuometinis Rygos arkivyskupas, gavęs Vatikano leidimą, nusprendė suteikti kunigystės šventimus ir tris kursus baigusiems klierikams. Tokiu būdu 1951 metų kovo 29 dieną arkivyskupo Antonijaus Springovičiaus privačioje koplyčioje J. Pujatas slapta buvo įšventintas kunigu. Jam teko darbuotis įvairiose provincijos ir Rygos parapijose vikaru, vėliau klebonu. Nuo 1966 metų Rygos kunigų seminarijoje dėstė bažnytinio meno istoriją ir liturgiją, buvo jos inspektoriumi, 1971 metais jam buvo suteiktas monsinjoro titulas. 1979 metais, paskirtas Rygos arkivyskupo generaliniu vikaru, ypač rūpinosi liturginės reformos pravedimu Latvijos katalikų parapijose, vadovavo komisijai, rengusiai naujus liturginius tekstus pagal Vatikano II Susirinkimo normas, parengė pirmąjį Romos Mišiolo vertimą į latvių kalbą. Dėl konfliktų su sovietine valdžia 1984 metais buvo priverstas atsistatydinti iš pareigų Rygos kurijoje, tęsė sielovadinį darbą parapijose. Po kelerių metų sugrįžo į kunigų seminariją, 1988 metais iš popiežiaus Jono Pauliaus II gavo garbės prelato titulą, ėjo Rygos Kristaus Karaliaus parapijos klebono ir Rygos dekano tarnystę. 1991 metų gegužės 8 dieną, beveik prieš pat Latvijos nepriklausomybės atkūrimą, prelatas J. Pujatas buvo paskirtas Rygos arkivyskupu metropolitu, tais pačiais metais dalyvavo Vatikane vykusioje pirmoje Europai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, 1993 metais Rygoje priėmė popiežių Joną Paulių II, kuris su apaštaliniu vizitu lankė visas tris Baltijos valstybes. Kartu su Šventuoju Tėvu meldėsi garsiojoje Agluonos Dievo Motinos šventovėje (tuo metu pamaldose dalyvavo 400 tūkstančių tikinčiųjų). 2001 m. vasario 21 dienos konsistorijoje arkivyskupui J. Pujatui popiežius Jonas Paulius II įteikė kardinoliškas insignijas ir pranešė, kad dar 1998 metais jis ne viešai (in pectore) buvo paskirtas į Kardinolų kolegiją. Moralinio mokymo pavyzdys Išsilaisvinusioje Latvijoje kardinolas J. Pujatas uoliai organizavo naujas parapijas, atstatinėjo komunistų nugriautas šventoves, labai rūpinosi religiniu švietimu, išgyveno dėl visuomenės moralinio nuosmukio ir dvasinių pašaukimų stokos. Dalykai netapo tokie, kokių tikėjomės (po komunizmo žlugimo) ypač mūsų kontaktai su jaunais žmonėmis, kalbėjo šio dešimtmečio pradžioje duotame interviu patyręs ganytojas. Žmonės atsuko nugaras komunizmui, bet dažnai jie pasijuto perdėtai laisvi, tarsi viskas būtų leidžiama. Jie užmiršo, kad mes visi esame atsakingi prieš Dievą. Plataus atgarsio susilaukė kardinolo J. Pujato sprendimas 2001 metų lapkritį kartu su šalies liuteronų ir stačiatikių dvasiniais vadovais dalinai boikotuoti Latvijos nepriklausomybės dienos šventimą, taip reiškiant protestą prieš išaugusią pareigūnų korupciją, nusikalstamumą, abortų liberalizavimą ir bandymą apmokestinti bažnytines institucijas. Bažnyčios hierarchas griežtai pasisakė prieš 2005 metais Rygoje rengtą pirmąjį homoseksualų festivalį (paradą), pavadinęs tai visišku ištvirkimu, dar viena prostitucijos forma. Jis pažymėjo, kad plintantis seksualinis ateizmas yra labiau pavojingas nei sovietinis ateizmas, nes tokioje palaidumo klampynėje yra galutinai sunaikinamos dvasinės vertybės. (Tais pačiais 2005 metais Latvijos parlamentas, nepaisydamas Briuselio protestų, priėmė konstitucinę pataisą, kad valstybė gina santuoką, kaip vieno vyro ir vienos moters sąjungą). Šių metų gegužę publikuotame interviu Brazilijos katalikų žurnalui Catalicisma, aptardamas homoseksualizmo ideologijos blogio šėlsmą, kardinolas iškėlė skaistumo reikšmę šeimos ir visuomenės gyvenimui. Labai svarbu, kad visuomenėje dominuotų įsitikinimas, kad ikisantuokiniai seksualiniai santykiai yra blogis, kaip kad nieko šiandien nereikia įtikinėti, jog vagystė yra smerktinas veiksmas, sakė ganytojas. Žmonės, kurie gyvena kartu iki santuokos, yra savos rūšies seksualinio malonumo vagys. Jie naudojasi tuo, ką Dievas skyrė išimtinai sutuoktiniams vaikų gimdymui ir šeimos stiprinimui. Kardinolas pažymėjo, jog per nesantuokinius seksualinius ryšius žmonės dvasiškai žaloja save ir šeimą bei galiausiai dėl tokio palaidumo nuodėmės nukenčia visa visuomenė, nes nuvertinama pati santuokinio įstatymo samprata. Todėl reikia kovoti už skaistumą iki santuokos kiekvienoje šalyje, ir tuo turi būti suinteresuota visa visuomenė, aiškino kardinolas J. Pujatas, nurodydamas į susilaikymo sąjūdžio stiprėjimą tarp Jungtinių Valstijų universitetinio jaunimo. Tačiau pokomunistinėje Latvijoje būtent švietimo ir studijų sistema yra silpnoji dorovinio jaunimo auklėjimo grandis ji negali pasipriešinti moralinę painiavą skleidžiančios liberaliosios televizijos, spaudos ir interneto propagandai, kalbėjo ganytojas Agluonoje aukotų Žolinės šv. Mišių homilijoje. Todėl jis parėmė kai kuriuose pasauliniuose sluoksniuose iškeltą siūlymą šalies mokyklose įvesti privalomą supažindinimą su Biblija, istoriškai svarbiausia ir unikalia knyga, Dievo Žodžiu, kuris niekada nepraranda aktualumo. Toks supažindinimas taptų svarbus ir netikintiems, nes jiems tai nebūtų vertimas priimti tikėjimą, o tiesiog svarbios dorovinės informacijos suteikimas. Sakytoje homilijoje kardinolas J. Pujatas šiuolaikinį pasaulį palygino su didžiuliu triukšmingu turgumi, o žmogaus sielą su šventu žiburiu, kuriam reikalinga ramybė, tyrumas ir dieviškoji darna. Evangelijos idealai palaiko sielos tvirtumą, nes jos mokymas, kad kiekvieną reikia mylėti kaip save patį, yra svarbiausia teisingo gyvenimo sąlyga ir tikslas. Įvesdamas Vatikano II Susirinkimo naujoves, kardinolas J. Pujatas jų radikaliai nesupriešino senosioms bažnytinėms tradicijoms. Jis nelaikė dideliu pažeidimu, kad kunigas, aukodamas šv. Mišias, lieka nusisukęs į altorių ir liturgijoje naudoja lotynų kalbą. Kardinolas J. Pujatas pats buvo vienintelis tarp 2005 metais Vatikane vykusios Eucharistijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių, pasisakęs lotynų kalba. (Dėl to kilo nemaža sumaištis tarp vertėjų. Dabar, popiežiaus Benedikto XVI dėka, lotynų kalba vėl atgauna prarastas savo pozicijas.) Ganytojas išgyveno ir dėl Atgailos sakramento praktikos sumažėjimo, nes daug žmonių eina prie šventos Komunijos negavę nuodėmių atleidimo. Jie (posusirinkiminiai reformatoriai) pakėlė žmones ant kojų ir, man atrodo, dabar prireiks kitų dviejų kartų, kad jie vėl atsiklauptų, yra viename pokalbyje pastebėjo Latvijos kardinolas.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |