|
Violetinės revoliucijos aidai
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvoje įsigalėjo ne tik ekonominė ir politinė krizė akivaizdžiai regima, ko gero, dar grėsmingesnė socialinė ir vertybių krizė. Kosmetines reformos teigiamų rezultatų neduoda jos tėra manipuliacija. O kai kurios reformos ypač švietimo ir mokslo sistemos reforma yra žalingos ir kenkia daugelio piliečių interesams. Lietuvoje dominuojanti ir kriminaliniais būdais pralobusi oligarchų klasė neliečiama, ji išsaugojo neteisėtai užgrobtus turtus ir didžiulę politinę įtaką. Oligarchų klasei ir jos parankiniams kriminaliniam elitui labai nepatinka aktyvėjanti pažangių politikų, visuomenės veikėjų ir juos palaikančių piliečių veikla. Jie juos vadina violetine minia, neva siekiančia sukelti sumaištį Lietuvoje. Tačiau monopolinio kapitalizmo struktūras valdantys oligarchai ir juos remiantys korumpuoti politikai patys sukėlė sumaištį jie nuskurdino šalį, įsuko didžiulės korupcijos ratą. Šiuo metu atsiranda vis daugiau žmonių, pasiryžusių įsitraukti į aktyvią politinę veiklą ir kovoti prieš Lietuvoje įsigalėjusią melo ir klastos sistemą korupcinę kleptokratiją. Teisėja Neringa Venckienė dar spalio mėnesį pareiškė ketinanti įsitraukti į aktyvią politinę veiklą, prieš porą dienų tą patį pakartojo kunigas Jonas Varkala. Dvasininkijos atstovai įsitraukdavo į politinę veiklą lemtingais Lietuvai momentais. XIX amžiuje kunigas Antanas Mackevičius tapo vienu iš 1863 metų sukilimo vadovų, kovojo sukilėlių gretose, vėliau buvo suimtas ir carinės valdžios įsakymu nužudytas. Po 1940 metų sovietinės okupacijos daug kunigų įsitraukė į antisovietinę veiklą, už tai buvo žudomi, persekiojami, uždaromi į kalėjimus. O šiuo metu apie teisinę valstybę svaičiojantys elito veikėjai kūrio ir sabatausko tipo teisininkai, gaivenio tipo žurnalistai ir panašūs tarnauja savo šeimininkams šešėlinių klanų lyderiams. Dabartinę Lietuvos padėtį taikliai įvertino poetas Justinas Marcinkevičius: Pavirtome kažkokia mase ant demokratijos griuvėsių.
Mūsų šalies politinės partijos susiduria su didžiuliais išbandymais. Partijų viduje vyksta kivirčai ir intrigos, dalijamasi įtakos sferomis. LSDP ir Darbo partijų veikėjai bandė paleisti Seimą, tačiau nepavyko. Priešlaikiniai rinkimai būtų buvę naudingi šioms partijoms. Už šių partijų ir kai kurių TS-LKD veikėjų nugarų šmėkščioja jų rėmėjai Rusijos Gazpromas, Dujotekana , Rubicon ir EBSW klanas, Rusijos verslo magnatai J. Goldovskis, G. Lučianskis ir D. Buriakas.
Žvelgiant į pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos visuomeninępolitinę raidą, regima nuolatinė kova tarp kleptokratijos ir demokratijos šalininkų. Pagrindiniai kleptokratijos įrankiai smurtas, melas ir klasta. Šiomis priemonėmis naudojantis mėginama užgrobti įmones, pelningus žemės sklypus ir jau sukauptą turtą ar išlaikyti valdžios postus. Smurtas, melas ir klasta panaudojami ir prieš kleptokratijos priešininkus, prieš juos vykdomos tiek šmeižto kampanijos, tiek smurto išpuoliai. Kleptokratijos pamatiniai akmenys korupcija ir šalyje įsigalėjusi bulvarinė akropolių kultūra. Tautinė, krikščioniška kultūra stumiama į užribį, įtakingos jėgos propaguoja menkaverčius festivalius ir kitokius renginius, į kuriuos dažnai pritraukiama gausi auditorija. Įtakingi magnatai remia net satanistinės muzikos festivalius. Formuojamas homo babilon beveidis minios žmogus, girtaujantis, vartojantis narkotikus, įjunkęs į kompiuterius bei lošimus ar neturintis tokių priklausomybių, tačiau viskam abejingas pilietis.
Žymus katalikų filosofas Romano Gvardinis kadaise teigė, kad nuo įtakinguose postuose esančių žmonių savybių priklauso ir valstybių likimai. Jei valstybę valdo išmintingi ir drąsūs vadovai, valstybės atlaiko ir didesnius išbandymus. Jei valdo godūs ir parsidavę veikėjai klesti skurdas ir nuosmukis. Lietuva pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje užima vietą greta nedidelės Žaliojo Kyšulio valstybės ir Seišelių salų.
Svarstymai apie kažkokias pamatuotas reformas dar vienas tamsiųjų politinių technologijų produktas. Dažnai tik revoliucija gali nušluoti įsigalėjusią kleptokratiją, korupcija ir išnaudojimu paremtą monopolinio kapitalizmo diktatūrą. Bandymai teigti, kad mūsų krašte egzistuoja tik nedidelės problemos, kurias įmanoma įveikti tik įstatymų pakeitimu, yra sąmoningas melas arba naivių žmonių prasimanymai. Kleptokratija griauna valstybės pamatus, ji smukdo mūsų kraštą į skurdo ir korupcijos liūną, verčia tūkstančius žmonių krautis lagaminus ir išvykti iš tėvynės. Kleptokratija tai kontrolinis šūvis į Lietuvos galvą. Per artimiausius kelerius metus paaiškės, kas nugalės su KGB susiję tamsių ir reakcingų antikristinių jėgų atstovai, atstovaujantys antivalstybinei ir antivakarietiškai krypčiai, ar pažangių demokratinių jėgų atstovai, siekiantys atkurti stiprią teisinę valstybę ir vietoje dabar egzistuojančios luominės visuomenės suformuoti pilietinę visuomenę. Skeptikai teigia: Nedarykime staigių žingsnių, eikime lėtai, žingsnelis po žingsnelio, bet taip galima nueiti tik į aklavietę. Tik revoliucijos nuvertė S. Miloševičiaus režimą Serbijoje 2000 metais ir E. Ševardnadzės režimą Gruzijoje 2003 metais. Ir tik didžiulės permainos Lenkijoje po Kačynskių atėjimo į valdžią 2005 metais, pavadintos moralinėmis revoliucijomis, davė teigiamus rezultatus ir Lenkijos ekonomika pakilo, o korupcija buvo pažabota. Tik revoliucinės permainos gali padėti atsikratyti šešėlinių klanų valdžios ir atkurti tikrą teisinę valstybę.
© 2010 XXI amžius
|