|
Naujas Sąjūdis?
Mokslų akademijoje antradienio vakarą susirinkę mokslinės ir kūrybinės visuomenės, visuomeninių organizacijų ir jaunimo organizacijų atstovai tvirtino nebegalį tylėti ir taikstytis su šios dienos visuomenės padėtimi valstybės valdyme. Šalies valdžia atsiribojo nuo žmogaus, o valstybę valdo nebe tauta ar jos atstovai, bet partijos, nebepaisančios piliečių interesų. Susirinkimo dalyviai vylėsi, jog šis susibūrimas gali tapti užuomazga jėgos, galinčios pakeisti šalyje susidariusį politinį chaosą. Prieš daugiau nei 20 metų susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis irgi prasidėjo nuo diskusijų klubo. Antradienį Lietuvos mokslų akademijoje į diskusiją Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai? susirinkę akademinės visuomenės, kultūros, meno, studentijos atstovai ir visuomeninių organizacijų nariai atvirai kalbėjo apie tai, kad prieš dvidešimtmetį iškovotos nepriklausomybės labui padėti demokratiniai pamatai šiandien neduoda lauktų rezultatų, o realybė pasižymi tik išaugusiomis socialinėmis problemomis, dėl kurių kyla tautos išnykimo pavojus.
Poetas Justinas Marcinkevičius apgailestavo, kad Lietuvoje nėra jokios reikšmingesnės grupės ar sambūrio, kuris būtų įsitikinęs, jog šalyje viskas gerai, kad gyvename pagal žmogiškąsias bei politines vertybes. Tikro šeimininko Lietuvoje nėra ir negali būti. Galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją. Bandome įteigti, kad partijos organizuoja ir vadovauja. Man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. (...) Kodėl nutilo garsusis šūkis Visi susiveržkime diržus!? Pensininkus suveržė, o valstybės tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti. Diržą susiveržti labai sunku. Reikia kultūros, ponai. Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko jis nenori daryti, kalbėjo J. Marcinkevičius. Poetas ironizavo, jog spaudoje pasirodantys pranešimai apie milijardus litų, kuriuos emigrantai parsiunčia į Lietuvą savo likusiems giminaičiams, priverčia susimąstyti, kad emigracija yra teigiamas procesas. Tačiau tuoj pat uždavė retorinį klausimą, kiek dar šalyje liko žmonių, ir pabrėžė, jog ši mintis labai gąsdinanti. Mes prieš dvidešimtmetį sukūrėme valdžios principus, atrodo, demokratinius principus (rinkimai, skyrimai, partijų veikla). Deja, visa tai neduoda rezultatų. Pavirtome kažkokia mase, kuri, aišku, nežinau, ar labai dabar veržiasi į valdžią, sakė J. Marcinkevičius.
Rašytojas ir kultūrologas Vytautas Rubavičius aiškino, jog demokratinės sistemos pagrindas yra atstovaujamoji savivalda, o šalį valdančios partijos pagal demokratinius principus tėra priedas. Lietuvos valdymo sistema, kurta 1990-aisiais, buvo paremta tuo, kad visuomenė būtų kuo toliau nustumta nuo valdžios. Sistema neturi to turinio, kuris būtų naudingas demokratijai. Ją kūrė sovietinė nomenklatūra. Iki šiol Lietuvą valdo partiniai, tokiu pačiu principu, kaip kad buvo iki nepriklausomybės atgavimo. Tai, kad ši sistema nustūmė visuomenę, yra akivaizdu. Iki šiol nebuvo nė vieno partinio lyderio, kuris siūlytų įtraukti visuomenę. Visuomenė tėra lik elektoratas, reikalingas rinkimuose, teigė V. Rubavičius.
Nepriklausomybės akto signataras filosofas Romualdas Ozolas akcentavo, kad Konstitucija tėra veiksni vos vienu trečdaliu, o tam, kad būtų galima pakeisti partinį šalies valdymą ir išeiti į atvirą tautos valdymą, reikia imtis tokių priemonių, kad Konstitucija veiktų visa kaip teisinis aktas. Reikia rengtis tam laikui, kai reikės vėl perimti politinę valią į savo rankas ir pasukti ten, kur norėtume vėl tą politinę valią matyti. Kad ji galėtų pati, be jokių kontrolierių ir patarėjų, tvarkyti savo reikalus. Mūsų tikslas yra tas pats nepriklausoma nacionalinė valstybė. Galimybių tam yra ir fiziškai, ir dvasiškai, sakė R. Ozolas.
Filosofas, politologas prof. Vytautas Radžvilas teigė, jog lietuviams labiausiai trūksta savimonės, be kurios jie tampa marionetėmis, kuriomis galima manipuliuoti, ir prašė telktis tuos, kuriems svarbi Lietuvos ateitis, tvirtindamas, jog tokiuose susitikimuose mandagiai klausyti ir tylėti yra pernelyg didelė prabanga. Jeigu tauta nežino, kokios valstybės ji nori, tai ji tėra tautybė. Jau dvidešimt metų Lietuvoje yra kuriama pilietinė visuomenė, tačiau pilietinė visuomenė nebūtinai yra pilietiška visuomenė. Galima ugdyti piliečiais, nepaaiškinus, kieno tu esi pilietis ar pasaulio, ar valstybės, ar miesto. Valstybė yra tas kevalas, kuris saugo tautą nuo išnykimo. Kol neateis supratimas, kad galime išnykti, tol niekas nepasikeis, forumo dalyviams sakė V. Radžvilas.
Politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas mano, jog visuomenės balso poreikis yra labai akivaizdus ir šitame susitikime tai labai išryškėjo, o kadangi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis prasidėjo nuo diskusijų klubo, tai šis susirinkimas taip pat gali būti klubo, kuriame bus svarstoma tautos ir valstybės ateitis, užuomazga. Baigiasi 20-ieji nepriklausomybės metai visa tai verčia daug ką apgalvoti. Vokietijos atsiveriančios sienos darbo jėgai, faktai apie masinius emigracijos mastus, informacija apie studentų masinį išvykimą... Galima tik įsivaizduoti, kokia emigracija bus, kai Vokietijos sienos darbo jėgai atsivers. Jeigu būtų daugiau pasitikėjimo savo valstybe, manau, kad daugiau žmonių galvotų apie tai, kaip gyventi Lietuvoj, kaip čia kurti, o ne galvoti, kad aš čia vienus metus pagyvensiu, o paskui galvosiu, kur išvykti, sakė A. Medalinskas.
© 2010 XXI amžius
|