|
Neužmirštami Kazimierai
Laikas nelūkuriuoja, o tautų sukrėtimuose, karuose kaskadomis krenta į amžinybę. Dievo Apvaizdos siųstas pirmasis Panevėžio vyskupas ir vyskupijos įkūrėjas Kazimieras Paltarokas gimė 1875 m. spalio 22 dieną Linkuvos parapijoje, Gailionių kaime, pamaldžių, darbščių ūkininkų šeimoje. Šią sodybą ženklina išlikęs senas akmeninis kryžius Vyskupo Kazimiero Paltaroko gimtinė. Bažnyčios ir tautos istorijoje išliko ne tik vyskupo vardas, bet ir jo darbai: jo rūpesčiu statytos 15 bažnyčių, tarp jų ir Katedra.
Per 32-jus vyskupavimo metus jis įšventino apie 200 kunigų, konsekravo du vyskupus. Sėtas Evangelijos grūdas žmonių sielose, išspausdintuose raštuose. Iš jo Tikybos pirmamokslio, kaip geriausio Lietuvoje katekizmo, mokėsi ištisos kartos. Sovietinės okupacijos metais neleista spausdinti jo raštų. Tik šiais metais išleista vienintelio Lietuvos paskelbto šventojo Karalaičio Kazimiero istorija, kurios medžiagą vyskupas rinko ir 1954 metais baigė rašyti.
Vyskupo gyvenimo saulėlydyje (nuo 1955 metų) man teko būti jo sekretoriumi ir vieną mašinraščio egzempliorių Ekscelencija man dedikavo. Todėl jaučiau pareigą, kad jis būtų išleistas visuomenei.
Karalius Kazimieras su žmona Elžbieta užaugino šešis sūnus ir penkias dukras. Karalaitis Kazimieras šeimoje gimė antras, 1458 m. spalio 3 dieną Krokuvoje. Jį pakrikštijo Krokuvos vyskupas Tomas Stšempinskis. Rūpestingas tėvas rūpinosi vaikų išsimokslinimu.
Karalienė Elžbieta buvo pamaldi, išmintinga, geros širdies moteris. Pavyzdinga žmona, didelė Švč. M. Marijos garbintoja. Savo pavyzdžiu įkvėpė gilų pamaldumą sūnui, net knygelę parašė apie sūnaus auklėjimą. Nuo pat kūdikystės pratinti vaiką prie maldos, pamaldumo, santūrumo valgant, kalboje pratintis prie atsargumo, vengti pykčio, lenkti prie skaistybės, saugoti nuo pataikūnų draugijos. Su valstiečiais bendrauti mandagiai, švelniai, maloniai, o ypač su tarnais vengti rūstaus, šiurkštaus elgesio, griežto įsakinėjimo.
Karalaičiai gulėjo kietose lovose. Primindavo: šiandien tu karalaitis, o rytoj gal elgeta būsi. Nustatytu laiku keldavosi, prausdavosi, rengdavosi, kalbėdavo poterius, dalyvaudavo šv. Mišiose. Pusryčiai, po to iki pietų pamokos. Pertraukose pasikalbėdavo, klausėsi muzikos
Vėl prie knygų, pažaisdavo, mokslas, vakarienė, malda, miegas.
Karalaitis buvo vidutinio ūgio, ilgais tankiais juodais plaukais, tamsių akių, skaistaus veido, taisyklingų bruožų. Gražiame kūne glūdėjo kilni dvasia. Buvo linksmas, bet rimto, kilnaus, garbingo būdo. Gabiausias vaikas šeimoje, dėl savo gabumų žinomas net Europoje.
Karalaitis dieną darbavosi valstybės kanceliarijoje, net kurį laiką buvo valstybės vicekancleriu. Tvarkydavo kraštą, diktavo raštus, priimdavo interesantus. Su tėvu dalyvaudavo valstybių atstovų priėmimuose, įvairiuose suvažiavimuose, pasitarimuose, parodė daug sumanumo. Karaliui išvykus, vadovaudavo seimo posėdžiams. Žavėjo gražia iškalba, lotynų kalbos mokėjimu.
Jam teko valdyti du kraštus, o nuolat vykstančios valdininkų medžioklės kėlė netvarką. Karalaitis švelnus, malonus, prieinamas, bet griežtas savivaliaujantiems. Už nusikaltimus baudė, tačiau buvo geras atgailaujantiems. Apsileidusius, menkos doros šalindavo iš pareigų ir skyrė sąžiningus vyrus. Net Silezijos banditus sutvarkė. Karalaitis sumažino skolas, ugdė žemdirbystę. Jis sumaniai pataisė krašto finansus. Išlikę sąskaitų knygos rodo karalaičio sąžiningumą. Tam reikėjo drąsos ir stiprybės, kurios jis rasdavo maldoje. Malda keitė darbą, o darbas maldą. Vakarais ilgai melsdavosi, žinoma, už save, už karališkos šeimos klaidas, už Bažnyčią, Tėvynės klestėjimą. Painiuose šalies reikaluose ieškojo šviesos iš Aukštybių. Kartais naktį eidavo prie bažnyčios durų ir, parpuolęs ant žemės, paskęsdavo maldoje, ypač Kristaus kančios apmąstyme.
Rytais per šv. Mišias klūpodavo prie altoriaus, pamiršęs pusryčius. Bet niekas jame nėra pastebėjęs kokio nors ypatingo perdėjimo, misticizmo. Tai buvo maldingas karalaitis, išmintingas tėvo patarėjas, visuomenės laikomas pagarboje, daugiau pamilęs Viešpatį Dievą už gyvenimą.
Darbo krūvis, kova su blogybėmis, įtampa jaunystėje pasireiškė džiova. Žemiški patarimai, kad kūniškai gyvenant sustiprėtų, jo nepaveikė. Kentėjo daugiau dėl neišmintingų patarimų, kaip dėl slopinančios ligos. To niekad nedarysiu, kad sveikatos dėlei turėčiau užrūstinti Viešpatį Dievą, peržengti Jo įsakymą, nustoti šventos Jo malonės. Sergėk mane nuo to, Dieve: verčiau mirti, negu susitepti.
Liga stiprėjo. Artinosi mirtis. 1484 m. kovo 4 dieną karališkoje Gardino pilyje šv. Mišiose Karalaitis gęstančiomis jėgomis priėmė šv. Komuniją ir iškeliavo į amžinybę.
Įvykę šv. Kazimiero užtarimu stebuklai, Bažnyčiai paskelbus jį šventuoju, išgarsino jį visame pasaulyje. XX a. pirmoje pusėje šv. Kazimiero kulto palaikymo ir skelbimo centras buvo Panevėžio vyskupija, kur gyveno ir dirbo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jis ypač buvo pamilęs šv. Kazimierą, atsidavęs gilioje maldoje. Jis taip pat rūpinosi, kad visi galėtų džiaugtis šventojo globa ir dangiška palaima. 1928 m. sausio 25 dieną Šventasis Tėvas Pijus XI šv. Kazimierą paskelbė ypatinguoju Panevėžio vyskupijos globėju, o visoje Lietuvoje kovo 4 diena buvo laikoma ne tik bažnytine, bet ir valstybine švente. 1948 m. birželio 11 dieną Šventasis Tėvas Pijus XII paskelbė garsiąją savo brevę, kurioje šv. Kazimieras paskirtas Lietuvos jaunimo ypatinguoju dangiškuoju globėju. Šv. Kazimieras yra pirmasis Lietuvos globėjas ir Vilniaus arkivyskupijos globėjas.
Net ir šiandien šv. Kazimiero mokymas aktualus ir gyvas savo dvasia. Po Dievo daugiausia reikia gerbti tiesą toks buvo šv. Kazimiero šūkis. Jis siekė ne žemiškos karaliaus karūnos, o neblėstančios dieviškos meilės karūnos. Todėl visas jėgas, gabumus, meilę atidavė tarnaudamas Dievui, žmonėms, gyvendamas ir dirbdamas su didžiausia pagalba Dieviška pagalba.
Apaštalinis protonotaras Bronius ANTANAITIS,
Smilgių klebonas
© 2010 XXI amžius
|