Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kur dingo baltas Rusijos sniegas?

Robertas Čerškus

8-ame Vorkutos lageryje sąžinės kalinys iš Lietuvos kunigas Petras Kuzmickas susipažino su Rusijos politiniu kaliniu Aleksandru Solženicynu. Sužinojęs, kad Aleksandras slapta rašo knygą apie socialistinį realizmą, pradėjo jam nešti popierių – suplėšytus cemento maišus

Namas ir kryžius Sibiro sniegynuose

Rusijoje spalio mėnesio pabaigoje buvo išleista labai svarbi knyga, skirta šalies mokykloms.  Rusijos premjeras Vladimiras Putinas net pabrėžė, kaip cituoja agentūra „Interfaks“, kad be tų žinių, kurios išdėstytos čia (t. y. toje knygoje – red.), mes nesuvoktume savo šalies ir mums būtų sunku galvoti apie ateitį. Sutinku su tokiu šio įvykio vertinimu. Be šios knygos ne tik rusams, bet, ko gero, ir daugumai civilizuoto pasaulio žmonių būtų sunku suprasti, kas iš tikrųjų yra ta Rytų šalis, kuri dabar vadinasi Rusijos Federacija, o anksčiau vadinosi SSRS. Nėra nei mažiausios abejonės, kad, nežiūrint pasikeitusio pavadinimo bei dar kai kurių detalių, KGB pulkininkas Vladimiras Putinas turėjo omenyje vieną ir tą pačią šalį.

 Šios ypatingos knygos sumanytoja bei redaktorė, našlė Natalija Solženicyna, papildydama vyriausybės vadovą, net pasakė, kad be šio leidinio jų šalis neišlaikytų ne tik modernizavimo, bet ir išgyvenimo, išsigelbėjimo egzamino. Ta ypatingos svarbos, į Rusijos mokyklų aukštesnių klasių rusų literatūros programas įtraukta knyga – maždaug keturis kartus sutrumpinta Nobelio literatūros premijos laureato Aleksandro Solženicyno trijų tomų veikalo „Gulago salynas“ versija.

Praėjus kelioms dienoms po knygos pasirodymo Panevėžio apskrities Smilgių parapijoje įvyko vienas įvykis, net labai susijęs su aukščiau aprašytuoju. Manyčiau, kad jis labiau svarbus Rusijai, nes be šio herojaus vargu ar ši Rytų šalis dabar turėtų kokią viltį į ateitį ir išsigelbėjimą. Spalio 31 dieną, sekmadienį, Smilgių Šv. Jurgio medinėje bažnytėlėje, karaliaus Jono Kazimiero pastatytoje 1655–1661 metais, o po gaisro perstatytoje 1761–1764 metais, Panevėžio Kristaus Karaliaus altaristas monsinjoras Petras Kuzmickas aukojo šv. Mišias ir buvo nuoširdžiai pagerbtas savo parapijiečių, kuriems tarnavo 18 metų. Į esminį įvykį susirinko daug žmonių ir labai gražiai pagerbė monsinjorą. Tik iš Rytų šalies nieko nebuvo, niekas nepagerbė... Po savaitės seniausias Lietuvos kunigas Petras Kuzmickas šventė 100 metų jubiliejų. Rytų šalis ir vėl praleido gerą progą padėkoti buvusiam ilgamečiui Šv. Jurgio bažnyčios klebonui, kuris išsaugojo ir Rusijos sąžinę, išsaugojo Rusijai viltį. Mat Aleksandras Solženicynas dažnai Rusijos ir ne vien Rusijos intelektualų vadinamas Rusijos sąžine.

Pasak mano senelių, Rusija mirė 1920 metų vasario 7 dieną, kai buvo išduotas ir sušaudytas paskutinis dar laisvos, kovojančios valstybės vadovas admirolas Aleksandras Kolčakas. Buvo kalbama (o gal tai tik graži legenda), kad prieš mirtį, žvelgdamas budeliams – Rusijos okupantams – į akis, Aleksandras Kolčakas ramiai niūniavo savo mėgstamiausią dainą – tuo metu ypač populiarų rusų romansą „Spindėk, mano žvaigžde“. Šiame romanse, kaip dabar sprendžia tyrėjai, kreipiamasi į Šv. Kalėdų žvaigždę – pagrindinę ne tik okupuotos Rusijos, bet ir viso krikščioniškojo pasaulio viltį. Po to, kai nužudyto admirolo kūnas buvo pakištas po Angaros upės ledu, Rusija taip ir neatgimė. Nors mėginimų būta. Rusijos sąžinė mirė palyginti visai neseniai – 2008 metų rugpjūčio 3 dieną. Dabar su viltimi stebime bandymus ją gaivinti. Naujasis „Gulago salyno“ leidimas mokykloms – vienas tokių rimtesnių bandymų. Nors gana mažas – tik 10 000 egzempliorių leidinio tiražas – verčia abejoti, ar tai ne eilinė rusų tautos apgaulė.

 Kodėl net Lietuvoje mažai kam žinomas senukas kunigas nusipelnė bent jau aukščiausiojo Rusijos Federacijos apdovanojimo? Piktavaliai ar klaidatikiai, norėdami pasityčioti ar paneigti (nes užgesinti – ne jų jėgoms) tą Vilties žvaigždę, dažnai priekaištauja tikintiems krikščionims, net cituodami Naująjį Testamentą, kad neva jų tikėjimas yra menkas, nes jie dabar nebesugeba daryti tokių stebuklų, kurie aprašyti Šventajame Rašte. Neva jeigu jų tikėjimas būtų tikras, jie lengvai galėtų vaikščioti vandens paviršiumi, kaip tai darė Kristus savo mokinių akivaizdoje. O monsinjoras Petras Kuzmickas tą stebuklą padarė – ir, ko gero, ne vieną kartą. Taip, jis vaikščiojo vandens paviršiumi ir nenuskendo, ir net sugebėjo kartu su savimi nenuskandinti Rusijos sąžinės. Būtų amen abiem, – dabar neabejoja kunigas.

1910 m. lapkričio 10-ąją Pasvalio krašte, Vaškų parapijai priklausiusiame Skrebotiškio kaime gimė monsinjoras, atšventęs net 75 metus kunigystės, matęs ir knygnešį Jurgį Bielinį, ir prelatą Maironį, du pasaulinius karus ir daug visokių įdomių įvykių bei žmonių. Bet iš visų 100 gyvenimo metų jam labiausiai į atmintį įsirėžė tie septyneri, kuriuos jis buvo priverstas praleisti svetimoje Rytų šalyje. Iki šiol jo akyse išliko pajuodusio sniego vaizdinys Kirovo „peresilkoje“. Ar galite įsivaizduoti sniegą, juodą nuo blakių? Baltą purų Rusijos sniegą, ant kurio Gulago kaliniai, trumpam išvesti į lauką, išpurtė aplipusias blakes. Tas pats atsitiko su visa Rusija: ją visiškai užliejo juoduma – černj. Ta pati juoduma 1940 metų birželio 15 dieną įsiveržė ir į mūsų šalį.

Okupuotoje Lietuvoje dirbdamas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi kun. P. Kuzmickas jautė, kad yra sekamas. Kagėbistai jam siūlė gerą bei sotų gyvenimą, žadėdami net keliones į Romą, Ameriką. Bet užuot pasirinkęs stažuotę į Vatikaną, kunigas pasirinko stažuotę į pragarą, kurį sukūrė ta pati Rusiją užėmusi juoduma. Petras Kuzmickas pasakė: Judu nebūsiu. Ir 1947-aisiais be teismo buvo išsiųstas į komunistinį lagerį. Neilgam – „tik“ penkeriems metams. Tokias „vaikiškas“ bausmes gavę politiniai kaliniai kitų juokais buvo vadinami „malaletkomis“, nes įprastinė bausmė ne judams būdavo 25 metai lagerio ir dar 5 tremties. Tiesa, daugeliui net ir daugiasavaitinės etapinės kelionės gyvuliniuose vagonuose visai užteko, kad į Lietuvą nebesugrįžtų. O kiti, jau nuvykę į Dantės pragarą, ir vienos Ivano Denisovičiaus dienos neišgyvendavo. Nors net ten dar buvo galima „apsigalvoti“ ir, slaptai bendradarbiaujant su „kūmu“ (NKVD operatyvininku), sumažinti savo kalinimo laiką arba bent gerokai pagerinti išgyvenimo sąlygas.

8-ame Vorkutos lageryje sąžinės kalinys iš Lietuvos susipažino su Rusijos politiniu kaliniu Aleksandru. Sužinojęs, kad Aleksandras Solženicynas slapta rašo knygą apie socialistinį realizmą, kunigas Petras Kuzmickas pradėjo jam nešti popierių – suplėšytus cemento maišus. Lietuvis kunigas ne vien trūkstamo popieriaus slaptai parūpindavo, bet ir dalijosi su rusų rašytoju savo įspūdžiais. Dalis jų buvo perkelti į „Gulago salyną“ ir dabar, tikėsimės, padės ugdyti jaunąją Rusijos Federacijos kartą.

Kai jau socialistinio realizmo rankraščių buvo prirašyta pakankamai daug, juos tapo pavojinga slapstyti lagerio barake, kur nuolat vykdavo „šmonai“ – kratos. Todėl A. Solženicyno raštus reikėjo kaip nors slapčia išgabenti už lagerio teritorijos. Kunigas Petras Kuzmickas, kaip be teismo įkalintas „malaletka“, turėjo didesnę judėjimo laisvę, ir sugebėdavo net išeiti už „zonos“ ribų.

Šalia lagerio esančiame Rudnik kaime mokytojavo Natalija Rešetovskaja – pirmoji Solženicyno žmona, kuri savanoriškai paskui vyrą atvyko į tremtį. Buvo tiksliai apskaičiuota, kada vyks pamoka ir mokyklos koridoriuje nebėgios daug liudininkų. Kunigas sėkmingai perėjo „vandens paviršiumi“ atstumą nuo lagerio barako iki mokyklos. Savo „bušlato“ kišenėje perneštus rankraščius jis slapčia įteikė mokytojai – aukštai, gražiai moteriai raudonu megztuku, kurią sargienė trumpam iškvietė į koridorių. Grįžo į lagerį, atsiduso ir nerimaujantiems draugams pranešė, kad perėjo sėkmingai! Nepaskendo. Nes jo tikėjimas buvo tvirtas, nes niekada neabejojo savo pašaukimu. Nors galėjo to ir nedaryti arba bijodamas ir abejodamas – lengvai išsiduoti ir įduoti. Jeigu būtume įkliuvę, būtų amen abiem, –  prisimena kunigas.

„Gulago salyno“ išleidimas ir knygos padalijimas visų Rusijos Federacijos mokyklų bibliotekoms tikrai yra būtina, bet ne vienintelė sąlyga, kad tos šalies piliečiai, kaip pareiškė Vladimiras Putinas, aiškiai ir galutinai suvoktų, kas atsitiko su jų šalimi, bei galėtų ramiai žvelgti į ateitį. Ne tik baltas purus Rusijos sniegas liks juodas nuo blakių gerbiamo monsinjoro Petro Kuzmicko atmintyje, bet tokia juoda liks ir Rusijos sąžinė, jeigu bent pradžiai nebus garsiai ištartas tas stebuklingas žodis: Ačiū!

Mūsų kunigui tikrai nereikia jokių Rusijos Federacijos ordinų ir medalių, titulų, padėkų ar atsiprašymų, juo labiau nereikia pinigų. Bet to verkiant reikia pačiai Rusijai, jos pačios išgyvenimui. Rusija yra per daug neturtinga šalis. Ji neturi ir niekados neturės tiek pinigų, kad nors dalinai atsilygintų už kiekvieną Petro Kuzmicko Gulage praleistą dieną, jau nekalbant apie tą stebuklą, kurį lietuvis kunigas padarė su Rusijos sąžine. Monsinjorui, kaip ir visiems Rytų šalies juodumą patyrusiems Lietuvos žmonėms, kurių dauguma yra tikrai labai garbingo amžiaus, gal tik reikia išvysti nors mažą lopinėlį švaraus, girgždančio, balto Rusijos sniego, kurio puriame paviršiuje galėtų laisvai atsispindėti ir admirolo Aleksandro Kolčako Kalėdinė žvaigždė. Rusijos vadovai turėtų parodyti, kad tokio balto sniego lopinėlį jų šalis dar išsaugojo.

© 2010 „XXI amžius“