| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Agresijos vykdytojai atsimušė į tautos vienybę
Su skandavimais Lietuva bus laisva, su dainomis, su badautojų, reikalaujančių iš Rusijos kalėjimų išlaisvinti politinius kalinius, palapinėmis, su protesto žygiais bei mitingais 1990 metais iškovojome Nepriklausomybę. Su tais pačiais šūkiais buvo apginta Lietuvos nepriklausomybė ir įveikta 1991 metų sausį savo šimpančius nagus parodžiusi agresyvi klika. Sausio 13-osios naktį vyko lemiamas susirėmimas. Dar iki šiol dauguma tų įvykių dalyvių pamena, kad tą vakarą Lietuvos Laisvės gynėjų neapgavo nuojauta, kad kažkas baisaus įvyks šią naktį juk negali būti, kad okupantai, jų pakalikai taip lengvai susitaikys su paskelbta nepriklausomybe. Tą rodė Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose suaktyvėję okupacinės kariuomenės veiksmai, riaumojantys tankai centrinėse gatvėse ir keliuose. Ir Maskvoje iš vadinamosios pertvarkos šalininkų buvo gaunamos žinios puolimas vyks netrukus, gal gruodžio pabaigoje, gal sausio pradžioje tikrai įvyks. Į Vilnių ginti nepriklausomybės rinkosi skubiai susikūrę savanorių būriai ir Laisvės gynėjai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Alytaus, Šakių ar Vilkaviškio. Jie budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastato, dar anksčiau Spaudos rūmų, kuriuos okupantų kariuomenė užėmė sausio 11-ąją ir kur nukentėjo pirmieji nepriklausomybės gynėjai. Sausio 13-osios, sekmadienio, naktį prieš pastatus saugančius Laisvės gynėjus pajudėjo tankai, iš automašinų išlipo karininkų įsakymus vykdę kareiviai. Apsupę televizijos bokštą, su automatais rankose jie į žmonių būrius nukreipė tankų vamzdžius. Tą naktį nuo priešo rankos žuvo keturiolika laisvės gynėjų. Amžina šlovė ir garbė jiems... Ta baisioji naktis mūsų atmintyje išliks kaip kruvinasis sekmadienis ir ją visada primins pusiau nuleistos vėliavos, perrištos juodais kaspinais. Minėdami 1991-ųjų sausį ir vėliau vykusią agresiją prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą prisimename išsivadavimo kovą, prasidėjusią dar prieš 70 metų, kai buvome okupuoti brutalios ir klastingos kariuomenės, tada vadintos Raudonąja armija. Didžiulių netekčių ir daug skausmo patyrusi tauta nesusitaikė su okupacija. Jau po kelių mėnesių, 1940 metų pabaigoje, įsikūrė patriotų organizacijos, kurios daugiau ar mažiau sėkmingai veikė pogrindyje. Tiesa, jau tada, be masinių deportacijų, Maskvos Butyrkų kalėjime buvo nužudyti mūsų didvyriai (mjr. V. Bulvičiaus pogrindžio grupės nariai), tačiau kova dar labiau sustiprėjo jau antrosios okupacijos metais, priešinantis kraugeriškojo Stalino užmačioms. Kovodami su okupantu žuvo apie 25 tūkstančiai partizanų, dar apie 12 tūkst. žuvusiųjų buvo tarp tų, kurie tarnavo okupacinei valdžiai. Daug netekčių Lietuvoje patyrė ir kare su nacistine Vokietija patirties įgijusios Raudonosios armijos kariškiai bei represijas vykdę NKVD žudikai. Dar daugiau tėvų, brolių ir sesių buvo išvežta į tolimos Rusijos lagerius ir kalėjimus, kur dauguma jų mirė nuo bado, ligų ir žudynių. Dešimtys ir net šimtai tūkstančių buvo išvežti kaip pasipriešinimo pagalbininkai ar prievartinės kolektyvizacijos priedanga. Kai nukraujavusi tauta atsigavo ir po kelerių metų įsisiūbavo vadinamasis disidentinis judėjimas, jo pagrindinis tikslas buvo kova už nepriklausomybę bei tikėjimo laisvę. Laikas įnešė savo korektyvas ir imperijai riedant žemyn, demokratizavusiai valdžiai leidus, buvo sukurtas vadinamasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kuris kartu su politinės kovos patirties turėjusia Lietuvos laisvės lyga bei kitais jau beveik legaliai įsikūrusiais judėjimais ir partijomis bei disidentais tapo varomąja tų laikų jėga, įsiūbavo tautą reikalauti nepriklausomybės. Tačiau paskelbtai nepriklausomybei (šiam politiniam aktui priešintis vengė netgi kolaboravusios ir okupaciją rėmusios jėgos, tarp jų okupantų įkurta ir jiems padedanti LKP, kaip tik ir vadovavusi bei vykdžiusi represijas) priešinosi ir nepriklausomybę niekinusi nemaža dalis komunistų (ypač ne lietuvių), taip pat ir persitvarkęs KGB aparatas, netrukus sudarę glaudų jedinstveninkų frontą. Su patarėjais ir pagalbininkais iš Maskvos, lydimi sovietinių tankų ir kareivių desantininkų iš Pskovo, jie ir realizavo Sausio 13-osios agresijos scenarijų, keliems mėnesiams užimdami svarbiausius Lietuvos Respublikos pastatus. Tačiau jiems nepavyko užimti Lietuvos širdies taip tada buvo vadinamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, paskelbusios Nepriklausomybės atkūrimo aktą, pastatas. Sumaniai vadovaujami Vytauto Landsbergio, ir Aukščiausioji Taryba, ir Laisvės gynėjai apgynė Lietuvos Respubliką. Agresija parodė sovietinės sistemos žvėriškumą, nežmoniškumą ir antidemokratiškumą, agresyvią sovietų politiką iš vidaus iki tol Lietuvos nepriklausomybė, pripažinta tik dviejų valstybių, buvo palaikoma vien moraliai. Netrukus, sukūrus profesionalią radijo ir televizijos įtaisų sistemą, pasiaukojamai dirbusių patriotiškai nusiteikusių tautiečių dėka pasipriešinimo akcija peržengė ir kitų sovietinių respublikų ribas, nuvilnijo į Vakarų valstybių sostines. Ypač daug protestų prieš sovietinę agresiją vyko Europos sostine vadinamame Briuselyje, kur nedidelis Baltijos kraštų informacinis biuras, sukurtas Krikščionių demokratų internacionalo, teikė informaciją apie agresijos faktus ten susibūrusiems politikams ir su vietos lietuviais prisidėjo prie rengiamų mitingų ir piketų. Agresija paspartino SSRS griūtį. Jei ne tas agresijos proveržis, imperija galbūt būtų pratęsusi savo egzistenciją dar keletui ar net dešimčiai metų. Nepraėjo nė metų, kai imperija dingo iš pasaulio politinio žemėlapio. Tiesa, tie keli mėnesiai turėjo Lietuvai skaudžių pasekmių po stabilizuotos agresijos jos vykdytojai perėjo į Maskvos rugpjūčio pučo fazę, po kurios galutinai iširo SSRS ir tarptautiniu mastu buvo pripažinta Lietuva. Akivaizdu, kad tada, prieš 20 metų, buvome vieningesni, patriotiškesni. Didžioji mūsų dalis turėjo aiškų tikslą iškovoti nepriklausomybę, kiti, kovoję už ją, supratome ir politinio ideologinio jungo beprasmybę, dar kiti galvojo ir apie geresnį ekonominį gyvenimą. Tik ar galime didžiuotis savo nepriklausomybe, savo valstybe, kai ją valdo oligarchai ir nusikaltėliai?.. Ar mes kažko nepražiopsojome, kai garsiai reikšdami savo šventąjį siekį Lietuva bus laisva į valdžią leidome pakaitomis ateiti ir buvusiems kolaborantams, ir uspaskichams, ir rausvo atspalvio liberalams, ir patriotus vaidinantiems monopolijų ir oligarchų rėmėjams? Oligarchų ir nusikaltėlių valdoma valstybė, kaip įvardija daugelio gerbiama Prezidentė, neišgali ne tik išlaikyti į poilsį išėjusį pensininką, bet ir suteikti darbo jaunam tautiečiui. Pasirodo, valstybę išlaikyti gali tik pensininkai ir skurstantys tai iš jų ištuštėjusių kišenių sudaromas valstybės biudžetas. Kad ir kaip ten būtų, privalome gerbti nepriklausomybę per daug aukų sudėta dėl šio švento reikalo. Bet iškovotą nepriklausomybę privalome ir gryninti kitaip tapsime po pasaulį pasklidusia tauta, o mūsų nepriklausomybė bus sunaikinta ir sutrypta tų pačių, kurie jau kelis šimtmečius kėsinasi į ją. Penktadienio numeryje pasirodys specialus XXI amžiaus priedas Už laisvę, skirtas Sausio 13-osios sovietų agresijos 20-mečiui ir pergalei prieš juos paminėti.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |