| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nenutapytas portretas Laima MACYTĖ
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1992 m. sausio 9 d. įsaku Nr. I-2193 už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę gydytoją Vitaliją KUNGIENĘ ir Šeduvos greitosios pagalbos vairuotoją Algį ALKSNĮ apdovanojo Sausio 13-osios atminimo medaliais. Šį apdovanojimą gavo ir radviliškietis, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinės savanoris Kęstutis LANAUSKAS. Kelias į gyvenimą Su Vitalija Petronyte-Kungiene kalbėjomės Radviliškio rajono savivaldybės vyriausiosios gydytojos kabinete. Praėjo dvidešimt metų nuo tų įvykių, žmonės, apgynę Lietuvos apsisprendimą būti nepriklausoma, vis dar lieka šešėlyje. V. Petronytė-Kungienė gimė 1954 metais Šiauliuose, inteligentų šeimoje. Kai Vitalijai buvo devyneri, šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. Čia ji baigė Panevėžio 4-tą vidurinę mokyklą. Prisimena nuostabius mokytojus: chemijos mokytoją Puroną, kuris net tik įdomiai perteikdavo mokslo žinias, bet ir slapta ugdė mokinių patriotizmą. Pamokos išties turėjo būti įdomios, jeigu mokiniai tempdavo iš namų dar caro laikų sidabrinius rublius ir darydavo su jais bandymus. Laimėję įvairius konkursus organizuodavo įspūdingas keliones po Sovietų Sąjungą. Gydytoja su dėkingumu prisimena, kaip jie vyko į Krymą, prie Juodosios jūros, po senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Ir čia pat sugretino: mes beveik prieš keturis dešimtmečius keliavome Vytauto Didžiojo keliais, kuris buvo pakartotas pernai... Mokytojui pavykdavo surasti profesionalius gidus, kurie įdomiai pasakodavo apie Lietuvos praeitį..., primena pašnekovė. Kita nuostabi mokytoja Urbonienė, krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės mama. Galbūt dėl šios mokytojos pamokų svajojau studijuoti žurnalistiką, prisimena gydytoja. Baigusi vidurinę mokyklą, Vitalija Petronytė įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos mokslų. Studijuodama ištekėjo. Vyras Rimvydas Kungys irgi gydytojas. Baigę mokslus Kungiai atvažiavo gyventi ir dirbti į Radviliškį. Pirmieji žingsniai buvo nelengvi. 1982 metais pradėjo dirbti Radviliškio centrinės ligoninės apylinkės pediatre, paskui persikėlė į Šeduvą. 1987 metais paskiriama Šeduvos ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėja, paskui ėjo Radviliškio centrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojos motinos ir vaiko sveikatos apsaugai, o nuo 1996-ųjų Radviliškio rajono savivaldybės vyriausiosios gydytojos pareigas. Profesinę kvalifikaciją kėlė Skaros (Švedija) sveikatos priežiūros centre (1995 m.) ir Vokietijos Liudvigshafeno miesto ligoninėje (1996 m.). Vitalija ir Rimvydas Kungiai užaugino tris vaikus: Eglę, Kasparą ir Šarūnę. Vitalija visada pasižymėjo valia ir ryžtu siekiant tikslo, erudicija, intelektualiu analitiniu mąstymu. Kaip prisipažino gydytoja, turėdama laisvo laiko ji nuolat klauso radijo, ją domina šalies ir pasaulio naujienos. Ji mėgsta keliones, literatūrą, muziką. Išmintingas laviravimas tarp kūjo ir priekalo nuovokios stebėsenos rezultatas. Ir dar ryžtas būti laisvai... Jau tada, baigusi vidurinę mokyklą, tėvo patarta pasirinko medikės profesiją, nors nuoširdžiai svajojo apie žurnalistikos studijas. Apsisprendė už savo laisvę. Medicina nepolitizuota profesija, o žurnalisto darbas labai dažnai reikalauja kompromisų. Sausio 13-ąją Vitalija Kungienė prisimena Sausio 13-ąją. Važiavome pasiruošę atlikti mediko pareigą. Buvome pasiėmę tvarsčių, medikamentų. Tą naktį Algio Alksnio vairuojamas automobilis Vilniaus gatvėmis nuvažiavo daugiau kaip 200 kilometrų. Tik šio žmogaus profesionalumo dėka pavyko išvengti susidūrimų, avarijų. Mūsų greitąją praleisdavo visur. Buvome prie Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto, televizijos bokšto. Plieskė prožektorių šviesos, aplink sukiojosi tankų vamzdžiai. Prie mūsų greitosios rinkosi sužeistieji, seselės juos tvarstė, skaitome užrašytų atsiminimų nuotrupas. Pokalbio metu dar papildė, kad jų greitukė nuo televizijos bokšto vežė medikus traumatologus į ligoninę, kad trūkstant specialistų pastarieji galėtų ligoniams suteikti reikiamą pagalbą. Mirksinčiu žibintuvėliu automobilį praleisdavo visur, todėl teko pavėžėti ir korespondentus. Jutau nerimą, kai dukra Eglė atsiskyrė ir buvo visai netoli žuvusiųjų vietos. Dar apie tris mėnesius visas tas baisus vaizdas gyveno manyje, tačiau reikėjo keltis ir eiti juk nepasakysi, kad tau dar tankai akyse stovi ir girdi baisų triukšmą... gydytoja varto prisiminimų lapus. Iš Vilniaus tą rytą jos taip ir neišvažiavo pasiliko budėti, laukti M. Gorbačiovo siunčiamos delegacijos. 12 valandą skambėjo visų Lietuvos bažnyčių varpai, buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius, o 13 val. 37 min. prie Lietuvos Parlamento rūmų atvyko SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių tarybos delegacija. Prieš atvykstant pasiuntiniams prof. Vytautas Landsbergis kreipėsi į susirinkusius gynėjus, prašydamas gražiai pasitikti svečius. Minia giedojo Maironio Lietuva brangi. To jausmo nusakyti neįmanoma: ramiai, tarsi į patį dangų kylanti giesmė, nustebinusi atvykusiuosius... prisimena V. Kungienė. Prisiminti ir priminti Dabar V. Kungienė su šeima ir tėčiu gyvena Alksniupiuose (Radviliškio r.). Jos sodyboje auga ąžuolas, pasodintas 1989 metais, įteisinus Trispalvę... Prastai pasodino, tiesiai po elektros laidais. Nepagalvojo, kad šis galiūnas taip aukštai ir plačiai išsistiebs, apglėbs šakomis žemę... Todėl elektrikai turėjo apkarpyti viršūnę, šakas. Duok, Dieve, kad niekas daugiau nebandytų karpyti Lietuvos Laisvės šakų, o jos šaknys nepasiekiamos, nes iš gelmių: iš mūsų istorijos ir iš mūsų širdžių. Eglės liudijimas Tik grįžusi iš Vilniaus Eglė Kungytė, tuomet Alksniupių vidurinės mokyklos moksleivė, viešai liudija savo šeimos pasirinkimą. Rajono laikraštyje Mūsų kraštas (1991-02-01) ji dalijasi savo išgyvenimais ir apsisprendimu: Važiavau linksma, norėjosi pabūti kartu su žmonėmis, pajausti minios dvasią. Tą vakarą visi šoko, dainavo, skandavo: Lietuva! Lietuva! Visi buvo puikios nuotaikos, vieningi. Nė nenujautė, kad kulkų serijos galėtų nutraukti maldą. <...> Grįždami nuo Ministrų Tarybos susitikome tris ar keturis jaunuolius. Jie nešėsi metalinius strypus. Lygiai tokius pat, apie kuriuos vėliau per televiziją pasakojo vienas sužeistasis. Jaunuoliai buvo apsirengę civiliai ir ėjo mums priešinga kryptimi. <...> Norėjosi pabūti prie visų saugomų objektų, todėl nutarėme važiuoti prie televizijos bokšto. Bet kadangi pakeliui buvo Televizijos ir radijo komitetas, stabtelėjome ir tenai. Čia žmonės taip pat šoko, dainavo. <...> Beveik pusę dviejų nakties prasidėjo per radiją transliuojamos žinios. Staiga... nutrūko diktoriaus balsas. Tai buvo taip netikėta, jog daugelis nė nesureagavo... Greit trenkė salvė. Pažiūrėjau į laikrodį be dvidešimt dvi. Pirma mintis kažkas vyksta prie televizijos bokšto. Kaip ir visi, sėdome į mašiną ir visu greičiu ten. Sustojus, kiek turėdama jėgų pasileidau į kalną. Pusiaukelėje stabtelėjau, nes išgirdau įtartiną garsą. Neapsirikau važiavo šarvuočiai. Neaprašyti jausmo, kai tave apšviečia jų prožektoriai, kai matai į žmones atsuktus jų vamzdžius, kai girdi neapykantos šauksmą Fašistai! Šarvuočiai judėjo į miesto gilumą, ir visiems atrodė, kad ne kur kitur, o tiesiai link Aukščiausios Tarybos. Skubėjome ten. Dėkoju Dievui, kad grąžino mus žemyn nuo kalno, kad sėdome į mašiną ir nuvažiavome prie Aukščiausios Tarybos. Jei būčiau užbėgusi į viršų, kažin ar rašyčiau šias eilutes. Ten jau vyko žudynės... <...> Kitą rytą žmonės plūdo į šią aikštę. Jų neišgąsdino siaubingi nakties įvykiai tik dar labiau sujungė. <...>. Jiems [SSRS federacinės tarybos komisijos nariams past.] atvykus, atsikvėpėme lengviau, nes žinojome: esant M. Gorbačiovo įgaliotiniams viduje, tankai rūmų nepuls. Tik be galo sunku buvo žiūrėti į trispalves, perrištas juodais kaspinais. Atrodė, kad viskas įvyko ne tą naktį, o jau seniai seniai...
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |