Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Dar būkim… neapaugę žole…“

Marija MACIJAUSKIENĖ

Birutė Masionienė

Tėvai Juzefa ir Stanislovas Baltrušaičiai

Su dukromis Audrone ir Aiste

Sudėtingiausia rašyti apie tuos, kurie tau artimi – ir pasaulėjauta, ir nuostatom, ir gyvenimo būdu. Meilė ir reiklumas sau, kad ir ką darė, buvo Vilniaus universiteto profesorės, mokslininkės, poetės, prozininkės ir vertėjos Birutės Baltrušaitytės-Masionienės savybės. Skaitant jos lyriką, o ypač dienoraštį, kurio ištraukos buvo paskelbtos po rašytojos mirties, man Birutė tokia artima (tėvai, vaikystė, trauka į tą laiką; pamąstymai apie laiką ir save tame laike, apie pareigą ir paskirtį). Abiem teko to laiko duonos paragauti.

Savo kūryboje B. Baltrušaitytė-Masionienė – vientisa, ištikima savo krašto istorijai, dvasinėms, moralinėms vertybėms. Ir vaikščioja po Lietuvos dangum su Vaižgantu, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėrimi susiliedama, kaip saulėtą dieną lapijos šešėliuose susiliejame su giria, medžiais, su mus supančios gamtos dvasingumu, kuris moko ir stiprina. Padeda įsiklausyti ir tiesiog gyvai pajusti į Salomėjos Nėries kūrybą ir jos širdį, kurioj pulsuoja poetės lyrikos gyvybė. Arba V. Mykolaitį-Putiną…

Su Birute pradėjau bendrauti dar 1974-aisiais, po tragiškos jos vyro poeto ir literatūros kritiko Antano Masionio mirties. Tada mane sukrėtė žinia, kad išsiuntęs Birutę su dukrelėmis aplankyti jos tėvų, jis ryžosi atsisveikinti su gyvenimu. Parašiau laišką. Taip ir bendravome daugiau laiškais (buvome abi „Poezijos pavasario“ grupėje, kuri vyko į jos gimtuosius kraštus – Tauragę, pasakojo, rodė…). Apsikeisdavom nuomonėm ir kasdieninio gyvenimo trupiniais. Mane vis informuodavo, kad šen ar ten atkreiptas dėmesys į mano darbus arba pasipasakodavo apie savo kasdienybę.

Štai kelios citatos iš jos laiškų.

1984 03 21

Esu į kelias vietas pateikusi kūrybos, bet nieks neskuba skelbti. „Lit. ir. m.“ jau eilėraščiai guli nuo birželio mėnesio, žadėjo I ketvirty (1984), bet ketvirtis baigiasi… Susitarėm su R. Keturakiu dėl A. M. (Antano Masionio – M. M.) eilėraščių publikacijos. Liko dar neskelbtų knygoje – tegul eina į pasaulį. Važiuosiu į „Nemuną“ per moksleivių atostogas, bus atokvėpis ir malonumas, nes vis namai ir darbas, vis lakstymas be galo. Žinoma, ir čia yra prasmė, nes šeimyna auga, kruta, bet aš vien tuo nebegaliu tenkintis. (…)

Ateinančią savaitę universitete P. Ševčenkos minėjimas. Skaitau pranešimą, dar nepasiruošiau, o viskas dega…

Mano apsakymų knygelė dabar spaustuvėj. Ji plonytė, taigi gulės ten, kol praeis nežinia kiek laiko. Juk plonos knygelės taip neina… Pažįstamų neturiu, nieko paveikti negaliu.

Aš laukiu pavasario (…), anksčiau labai mylėjau rudenį.

Vilnius 2.02.1985

(…) Namuose, jei ne vienas, tai kitas (derėtų rašyti „viena“) serga, ypač mažoji. Nuo gruodžio 3 d. iki sausio 28 d. buvo namuose, o vakar vėl apsirgo. Per tą laiką gydomai ir prižiūrimai visaip – kosulys nepraeina. Su pertraukomis sirguliuoja ir vyriausioji. O man reikia į darbą, krūvis didelis, egzaminų ir įskaitų daug (kas pakeis?), todėl lakstau jau ne perkeltine prasme. Dega vertimai „Vagai“ iš ukrainiečių kalbos. Sutarty terminas II. 1 d., o dar iš keturių autorių turiu tik trijų – ir tai juodraštinius bandymus. Grynai apie savo kūrybą tyliu. (…) Nuo 1980 iki 1984 m. turėjau keturių artimų žmonių laidotuves! RS nė žodelio užuojautos, nors įdeda netgi jaunųjų rašytojų sekcijos nariams. Ir ne formalumas svarbu, bet kodėl tai dėsninga?! Ačiū Jums, kad atsiliepėt. Sveikata mano – nelabai…

(…)

11 vasario turėčiau būti Kaune – Čechovo minėjime lit. muziejuje – apie Čechovą  ir Lietuvą. Tai šitiek.

Linkiu Jums ištvermės ir gydantis, ir ruošiant spaudai knygas. Atrodo, viską skaitau, kas Jūsų pasirodo. Naujoje „Lit. panoramoje“ V. Areškos str. yra geras Jūsų vertinimas.

Likit sveika. Birutė

B. Baltrušaitytės-Masionienės ir mūsų visų laikmetis – stresinis, todėl užgesina viską – kultūrą, žmogaus gyvybę ir gali užkloti nepakeliamu užmaršties dangčiu visą tautą. Todėl kultūrininkai, tie pašvęstieji, dirba, rašo, budina. B. Masionienė tam skiria savo žinias, ieškojimus ir meilę. Tiesa, nuo 1980-ųjų vidurio laikas nuo laiko jos darbuose pasirodo mirties šešėlis ar nuojauta (dienoraščiai!), kad tokios trumpos gyvenimo akimirkos. Ji vis skuba, norėdama kuo daugiau pasakyti ateinančioms kartoms. Skaitydamas rašytojos dienoraščius regi, kaip dirba mintis, ji – visa paskendusi mintyse. Ir užsiminus apie kokį darbą (kūrybinį, mokslinį) ar ketinimą rašyti, išryškėja reiklumas sau. Ji nuolat mąstymo procese. Ir tada atsiremia į kūrėjus – S. Nėrį, S. Čiurlionienę ar rusų klasikus. Užgriuvus problemoms tvirtai laikosi – tarsi už šermukšnio šakelės, už šviesios vaikystės – tai, ką pastebėjo iš Tėvų namų. Juo toliau, juo stipriau nyra į dvasines vertybes, į savęs ir prasmės ieškojimą.

Birutė gyveno tuo, ką rašė (ir netikėti sapnai ją suveda su Herkum Mantu, jo laikmečiu); jai labai rūpėjo išnykusios gentys (prūsai, kuršiai…) ir užmiršti tų kraštų žmonės (M. Raišiukytė, M. Zauniūtė). Ji dieną naktį buvo kūrybos procese, jautė ir žinojo, kad kiekvienas žmogus ir ji pati laiko turi nedaug.

Yra kūrėjų, kurie dirba racionalaus mąstymo vedini, bet daugumą tarsi stipri srovė neša intuicija ir nuojauta. Šiai menininkų kategorijai priklausė ir B. Masionienė. Ji buvo tarp tėviškės, tėvų, tvirtos meilės, meilės kultūrai ir raštijai prigimtinio lopšio sūpuojama ir tas moters kūrėjos noras save realizuoti savo tautos (neišskiriant ir kitų turtų kultūrų) labui ir davė tai, ką savo knygomis, publikacijomis ir poelgiais mums paliko B. Baltrušaitytė-Masionienė.

Esu labai dėkinga Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyno darbuotojoms, atsiuntusioms medžiagą iš rašytojos archyvo bylos, jos studijų draugui rašytojui Romui Gudaičiui ir buvusiai jos studentei docentei hum. m. dr. Dagnei Beržaitei už atsiminimus. Tad toliau remsiuosi gautąja medžiaga.

Ak, tiesa, šiek tiek iš jos autobiografijos ir iš turimos medžiagos. Birutė Baltrušaitytė gimė 1940 m. spalio 24 dieną Treinosios kaime, netoli Tauragės, valstiečio šeimoje. Jauniausia iš trijų seserų. Prasidėjus kolektyvizacijai Baltrušaičiai skubiai persikėlė į Tauragę. Tėvas dirbo įvairiose gamyklose tai kūriku, tai šaltkalviu, vyresnės seserys viena Tauragės ligoninėje – sanitare, kita – geležinkelio stoties iešmininke. Visi raštingi (knyga namuose labai vertinama), tačiau juodadarbiai. Motina –  namų židinio sergėtoja ir geroji namų dvasia. Iš kur Birutei tie gabumai, ta gelminė pražuvusių genčių ir tautų dvasinio pasaulio pajauta ir ieškojimai?! Tauragė ir jos žemės – pasienis. Tą kraštą nuo amžių niokojo užkariautojai, draskė ir bandė išplėsti moralines vertybes. Tačiau, vietiniams žuvus, per kartų kartas jų svajonės, gabumai, neužbaigti darbai pasiekdavo vis naujas tvirtas asmenybes, kad nuveiktų tai, kas gimtajai žemei priklausė ir buvo privalu. Mano įsitikinimu, tai pasakytina apie valstybių pasienio zonas ir tas mintis savo laiku man patvirtino žinoma istorikė Vanda Sruogienė. Ji pasakė, kad šis spėjimas laukia rimtos studijos. Ir man rodos, kad Birutei Baltrušaitytei teko ta lemtis. Tarp kitko, savo dienoraštyje Birutė yra rašiusi: „Man rodosi, kad aš gimiau su tam tikra paskirtimi ir kad mano būdo bruožai, visa sielos sandara, tas nepaprastas jautrumas ir meilė grožiui ir gyvybei lėmė man būti ne eiliniu visatos gyventoju.

Aš gimiau būti kūrėja. Kurti pasaulį žmonių pavidalu ir pasaulio dvasinę kultūrą meno pavidalu“. Mokėsi Tauragės I vidurinėje mokykloje. Buvo gyvo charakterio, mėgo bendrauti, rašė eilėraščius. Spausdinosi vietinėje periodikoje ir „Moksleivyje“. Tuo pat metu „Moksleivyje“ atsidūrė ir Vyžuonių vidurinės mokyklos mokinio Antano Masionio eilėraščiai. Jie krito merginai į širdį, ir ji parašė savo bendraamžiui laišką. Taip susitiko dvi talentingos, bet skirtingo charakterio asmenybės: sukūrė šeimą jau baigę  tris kursus. Tiesa, Antanui Masioniui pavyko įstoti į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę (į vieną vietą pretendavo keliolika jaunų žmonių), o Birutei teko rinktis rusistės kelią, tačiau iš jos domėjimosi rato neišnyko nei gimtoji kalba, nei literatūra. Net rašydama darbus apie kitų tautų literatūras, naudojo palyginamąjį metodą ar ieškojo kitų sąsajų su Lietuva.

Žinodama savo pašaukimą ir pareigą, B. Baltrušaitytė-Masionienė buvo itin sau reikli. Ji nemokėjo ir nenorėjo dalintis. Studijos – tik žinių kaupimas, analizavimas, neatsisakant širdžiai mielo kūrėjos darbo, tai yra lyrikos, nors, kaip vėliau sakosi, ir mokslinis darbas turi kūrybinį pradą. Tiesa, dienoraščiuose kartais įstrigęs vienas ar kitas posmas.

Artėjant studijų universitete pabaigai rašė: „Mane baugina mokytojos darbas. Ne todėl, kad negalėčiau kurti, bet kad tomis sąlygomis, būtent šių dienų mokyklos sąlygomis, aš negalėsiu.“

Kaip gabiausia, ji paliekama Rusų literatūros katedroje. Pradžioje dirba laborante, vyr. laborante, dėstytoja valandininke. 1965 metais išėjo į dvimetę stacionarinę aspirantūrą. Disertacijos tema – „Levas Tolstojus ir Lietuva“. Taip prasidėjo B. Masionienės ilgos, kruopščios mokslinės paieškos. Apgynė ir daktarinę. Perėjo visas gradacijas – nuo laborantės, dėstytojos, docentės iki profesorės. Tačiau niekas to nejuto. Ji ir toliau gilinosi į savo darbus, be galo mylėjo ir gerbė studentus ir šeimą. Juk 1974 metais palaidojus savo vyrą (kasmet aplankydavo jo kapą Vyžuonų kapinėse), B. Masionienei liko rūpestis – mažametės dukrelės.

Pamažu atbunda reikmė atsiverti, išsilieti lyrikoje. „Nuo 1961 iki 1974 metų eilėraščių visai nerašiau, – tai citata iš mokslininkės ir rašytojos autobiografijos, – gilinausi į studijas. Rašiau įvairius mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnius. Esu vertusi prozą iš rusų, estų, ukrainiečių kalbų ir skelbusi periodikoje, dalyvavusi įvairiose mokslinėse konferencijose (su pranešimais – M. M.) Vilniuje, Tuloje, Taline, Maskvoje.“ Skaitė Vilniaus universitete paskaitas ne tik  rusistams, bet ir lituanistams, žurnalistams ir bibliotekininkams. Paruošė visą pluoštą paskaitų: „XIX a. pirmosios pusės rusų literatūros istorija“, „XIX a. antrosios pusės rusų literatūros istorija“, „Lietuvių literatūros istorija“ (rusistams), „Pabaltijo ir rytinių slavų literatūra“ ir kt. Vedė speckursus: „F. Dostojevskio kūrybos savitumas“, „Lietuvių ir rusų literatūrų santykiai“, „Meninio vertimo klausimai (rusų literatūros vertimų į lietuvių kalbą ypatumai)“ ir kt.

Ir jau neliko baimės būti pedagoge. Čia darbas – ne vidurinėje mokykloje, čia bendrauji su daugiau ar mažiau bręstančia ar subrendusia, ieškančia auditorija. B. Masionienė atrado save, realizavo savo žinias ir nuostatas. Tai patvirtina buvusios jos studentės, dabar Vilniaus universiteto docentės hum. mokslų daktarės Dagnės Beržaitės prisiminimų fragmentai.

Labai dėmesinga ir atidi savo studentams. Ją visada galima buvo sustabdyti fakulteto koridoriuose, net kur ant laiptų, ir klausinėti. (…) Tave, eilinį studentą, mato, vertina, gerbia tavo nuomonę, rimtai kalbasi lyg su sau lygiu. (…)

Šiandien tai įvertinčiau kaip ypatingą, retą, matyt, įgimtą profesorės kolegialumą, kurį jautė net droviausi pirmakursiai“. (…) Perskaitytos knygos ar straipsniai, rodo, iliustravo jos mintis. Atsimenu jos balsą, intonacinius akcentus. (…) Ji per paskaitas pasakė svarbiausius dalykus, nuo kurių nukrypti nesinori net tiek metų praėjus… (…) Ji kalbėdavo itin sklandžiai, mintis dėstydavo lėtai, aiškiai, trumpai, dabar galvoju, kažkaip čechoviškai: be teatrališkų efektų, net be ryškesnių emocijų, kartais net sausai ar monotoniškai ir ypač tada, kai reikėdavo ypač suklusti – kuo objektyviau, tuo didesnis įspūdis.

B. Masionienės kursas apie Fiodoro Dostojevskio kūrybą, kad ir kaip patosiškai tai skambėtų, atrodo, buvo lemtingas. Manau, daugelis iš mūsų tada supratom, ką reiškia studijuoti literatūrą, kas tikrai vertinga, kuo skiriasi amžina nuo laikina, kas tikra tiesa,  kas ne. (…) Kurį laiką net kildavo mintis, kad romanas „Idiotas“, perskaitytas remiantis Masionienės pasiūlyta interpretacija, pakeitė daugelį pasaulėžiūrinių dalykų. (…) Paskaitos, mokslas, savarankiškas mokymasis, kursinių darbų rašymas tada pirmą kartą pasirodė nepaprastai įdomu,  nes jai, klausančiai mūsų naivių samprotavimų apie Dostojevskio kūrybą, irgi buvo įdomu! Kartais atrodydavo, kad ji net didžiuodavosi savo studentų darbais. Ar gali būti geresnis paskatinimas?

Doc. D. Beržaitė prisipažįsta, kad profesorei B. Masionienei rekomendavus ir tuometinei Rusų literatūros katedros vedėjai E. Červinskienei pritarus, ji liko dirbti Vilniaus universitete, kad vėliau, grįžus iš aspirantūros Maskvoje, „profesorė atidavė man savo svarbiausio XIX a. rusų literatūros kurso seminarus, nes man, ką tik grįžusiai iš aspirantūros studijų Maskvos universitete ir jau turinčiai universitete vietą, paskaitų tada niekas „nesuplanavo“; niekam ne paslaptis, kad dėstytojai nemėgsta „dalintis“ kursais, kuriuos patys paruošė ir skaitė daugelį metų, ir ypač tada, kai patiems neužtenka auditorinių valandų. (…) Profesorei užteko visko! Ir vėl Čechovas lenda į galvą: „Kam stumdytis, visiems užteks vietos…“ O gal čia geriau tinka Levo Tolstojaus, apie kurį vieną savo disertaciją rašė profesorė, mintis: „Ten nėra didybės, kur nėra paprastumo, gerumo ir tiesos…“ Profesorei tada net į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad galimas kažkoks „konkuravimas“, priešingai – ji, kaip niekas kitas, palaikė jauną dėstytoją, vakarykštę savo mokinę, kurios niekas nelaukė grįžtant į darbą. Kai pirmą kartą įžengiau į Rusų literatūros katedrą jau ne kaip studentė, o tokia pat, kaip ir visi mano buvę mokytojai, ji vienintelė tada priėjo ir draugiškai pakalbino, ją domino mano disertacijos tema! Dar į universiteto kavinę pakvietė…“

Toks tai B. Masionienės paveikslas buvusių studentų atminty. Rašė ji ir vadovėlius… Tačiau, pradėjus nuo literatūrologijos knygų, pav. „Levas Tolstojus ir Lietuva“, leido vieną po kitos ir savo lyrikos ir prozos knygas, kurias palankiai sutiko recenzentai. Ir man teko porą parašyti. Paskutinioji apie jau po rašytojos mirties išėjusiąją „Mažosios Lietuvos moterys“. Birutės Baltrušaitytės-Masionienės sakinio talpumas, žodžio subtilumas išryškina jautrią jos prigimtį ir meilę tiems, apie kuriuos rašė.

Ji skubėjo, skubėjo, tačiau neleisdama nusidėti nei teisybei, nei gimtajai kalbai ar meistriškumui. Išbaigta.

Šį trumpą žodį apie man labai artimą asmenybę, apie talentingą kūrėją, mokslininkę, motiną ir žmogų Birutę Baltrušaitytę-Masionienę noriu baigti daug ką nusakančiu Jos posmu.

Lenkis,
lenkis iš tolo mirties,
jos rankų šešėlio ant trupančio tinko,
marmurinių tašytų paminklų.

Dar būkim abu ne laiškuos, ne eilėrašty, o šalia.
Dar būkim abu virš žolės, neapaugę žole.
Dar būkim abu šiltom apdulkėjusiom kojom
ten, kur upė Šventoji.

© 2011 „XXI amžius“