|
Dėl Kaliningrado religinių objektų nuosavybės
Mindaugas BUIKA
Maskvos katalikų arkivyskupo protestas
Po praėjusį rudenį kilusių kontroversijų dėl lietuvių literatūros klasiko pastoriaus Kristijono Donelaičio memorialinio muziejaus (liuteronų bažnyčios) dabar Rusijai priklausančioje Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje likimo dėl Stačiatikių Bažnyčiai nuspręstų perduoti objektų protestą pareiškė ir vietinės Katalikų Bažnyčios vadovybė. Kaliningrado tarybos (dūmos) sprendimu, kurį patvirtino Rusijos parlamentas ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas, tarp stačiatikiams atiduotų penkiolikos pastatų yra ir anksčiau komunistų valdžios konfiskuota Šventosios Šeimos katalikų bažnyčia, kurios grąžinimo pastaruosius du dešimtmečius atkakliai siekė vietinė tikinčiųjų bendruomenė.
Protestuodamas prieš šį sprendimą Maskvos katalikų arkivyskupas Paolas Pecis jo vadovaujamos diecezijos teritorijai priklauso Kaliningrado sritis pažymėjo, jog tai padaryta slaptai ir vadovaujantis lobistine technika. Pasak lapkričio 4 dieną paskelbto ganytojo pareiškimo, šis neatsakingas ir klaidingas sprendimas gali būti priimtas tik su giliu apgailestavimu. Tai paskatino mane pakelti balsą ginant Kaliningrado (katalikų) kaimenės teisėtus interesus ir orumą. Jis, beje, jau anksčiau keliuose laiškuose, rašytuose Kaliningrado valdžiai, prašė grąžinti Šventosios Šeimos maldos namus vietinei katalikų parapijai, dabar turinčiai tik laikiną koplyčią.
Italų kilmės Maskvos katalikų hierarchas Rusijos pagrindinei arkivyskupijai vadovauja nuo 2007 metų ir visą tą laiką stengiasi pagerinti santykius su stačiatikiais, netgi darydamas tam tikrų nuolaidų. Štai 2009 metų liepą arkivyskupas P. Pecis, parodydamas geros valios gestą Stačiatikių Bažnyčiai, panaikino Kaliningrado katalikų vikariatą, kuriam priklausė 23 vietinės parapijos. Dėl šio sprendimo, kaip ir dėl kai kurių kitų jo nuolaidų stačiatikiams, buvo pasigirdę tam tikrų priekaištų ir pačioje Rusijos bendruomenėje.
Tačiau Šventosios Šeimos bažnyčios atveju arkivyskupo P. Pecio reakcija buvo griežta: jis pažymėjo, kad dėl tokio neteisingo sprendimo vietos katalikai patyrė nesuvokimą ir skausmą ir kad tai galima priimti, kaip Rusijos žiniasklaidoje (taip pat ir stačiatikių bažnytinėje) plintančios ksenofobijos bei pseudopatriotinės mitologijos pasekmes. Ganytojas patvirtino, kad tokių iššūkių akivaizdoje katalikai yra pasiryžę ginti savo teisėtus interesus ir pilietinį orumą visomis priemonėmis, kurias suteikia tarptautinės teisinės normos ir Rusijos Federacijos konstitucija bei esami įstatymai.
Rusijos Stačiatikių Bažnyčia teisinasi
Kalbant apie vadinamąjį lobizmą, galima nurodyti, kad dabartinis Rusijos Stačiatikių vadovas Maskvos patriarchas Kirilas I iki 2009 metų pradžios buvo Kaliningrado ir Smolensko metropolitas. Be to, Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje vyrauja nuostata, kad sprendžiant komunistų konfiskuotos religinės nuosavybės klausimus reikia atsižvelgti ne į tai, kas maldos namus statė ir kam jie priklausė, bet į dabar esamą gyventojų sudėtį. Be abejonės, šiuo atžvilgiu Kaliningrado sritis, kuri sudaro didžiąją dalį buvusios Sovietų Sąjungos aneksuoto Rytų Prūsijos vokiškojo regiono (kita dalis po Antrojo pasaulinio karo buvo perduota Lenkijai), patyrė esminių pokyčių. Beveik visi vietiniai gyventojai etniniai vokiečiai ir lietuvninkai buvo sunaikinti arba deportuoti, o militarizuotoje srityje apgyvendinti žmonės, perkelti iš Rusijos ir kitų sovietinės imperijos dalių.
Tarptautinės ekumeninių žinių agentūros ENI pranešime aptariant kontroversijas, susijusias su Šventosios Šeimos bažnyčios likimu, cituojamas Maskvos patriarchato atstovo Dmitrijaus Sizonenkos teisinimasis. Šis Maskvos patriarchato Viešųjų ryšių darbuotojas savo interviu teigė, kad Šventosios Šeimos bažnyčia nebuvo iš karto komunistų valdžios konfiskuota, tačiau vietinė katalikų bendruomenė ją apleido. Pastatui reikėjo remonto, kuris Kaliningrado valdžios buvo atliktas 6-ajame dešimtmetyje ir po to paverstas koncertų sale. Dėl to jis laikytinas visų kaliningradiečių bendru paveldu, kuris dabar ir nuspręstas perduoti Stačiatikių Bažnyčiai.
Tačiau, aiškindamas padėtį tikinčiųjų teises pokomunistinės Rytų Europos šalyse ginančiai organizacijai Forum 18, Kaliningrado katalikų dekanas ir Šventosios Šeimos parapijos klebonas kunigas Aleksandras Krevskis sakė, kad tikinčiųjų bendruomenė pastaruosius du dešimtmečius labai rūpinosi šventovės grąžinimu. Vietos valdžia, savotiškai pripažindama šių siekių teisėtumą vietinei katalikų parapijai, dabar besinaudojančiai laikina koplyčia, atskirais atvejais leisdavo pamaldoms panaudoti ir prieš šimtą metų pastatytos istorinės bažnyčios pastatą. Ypač didelės iškilmės vyko koncertų sale paverstoje Šventosios Šeimos bažnyčioje 2000-aisiais jubiliejiniais metais, kai į pamaldas negalėjo sutilpti visi pageidaujantys.
Nepatenkinti ir liuteronai, ir sekuliaristai
Paklaustas, ką galvoja apie sprendimą Šventosios Šeimos katalikų bažnyčią kartu su kitais objektais Kaliningrado srityje perduoti Stačiatikių Bažnyčiai, kunigas A. Krevskis pripažino, kad anksčiau jis turėjo vilties, kad ji bus sugrąžinta katalikams, tačiau dabartinis sprendimas, žinant Maskvos patriarchato įtaką dabartinei Rusijos vadovybei, jo nenustebino. Tolesnis šventovės likimas, pasak Kaliningrado dekano, yra Viešpaties rankose. Protestus pareiškė ir Kaliningrado liuteronų bendruomenė, nes dar išlikusius šios konfesijos maldos namus (Rytų Prūsijoje po Reformacijos buvo įsivyravęs protestantizmas) taip pat nuspręsta atiduoti stačiatikiams. Vietinės liuteronų bendruomenės dvasinis vadovas pastorius Jochenas Lioberis ypač susirūpinęs dėl Karalienės Luizos bažnyčios likimo, kurioje iki šiol veikė lėlių teatras. Pagal lapkričio pabaigoje Kaliningrade pasirašytą vietinės valdžios ir Stačiatikių Bažnyčios hierarchijos susitarimą jai perduotuose pastatuose toliau veiks čia įsikūrusios institucijos.
Įdomu pastebėti, kad dėl minėto sprendimo protestus pareiškė ne tik katalikai ir liuteronai, bet ir vadinamieji sekuliaristai (tiksliau sakant, ateistai). Jie, žinoma, nelaiko, kad šventovės turi būti grąžintos toms tikinčiųjų bendruomenėms, kurioms anksčiau priklausė jiems svarbu, kad bažnyčios išliktų valstybės rankose kultūrinėms reikmėms. Paradoksaliu būdu ši nuostata kol kas palanki ir Lietuvai juk K. Donelaičio muziejus išliko valstybine institucija. Buvusios liuteronų bažnyčios pastatas nebuvo perduotas stačiatikiams, tačiau jis negrąžintas ir protestantams tikintiesiems, kurių maldos namais buvo iki sovietinės okupacijos ir kurių dvasinę tarnystę XVIII amžiuje ištikimai ėjo didysis lietuvių rašytojas.
© 2011 XXI amžius
|