| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Paroda Lietuvos sentikių 300-osioms metinėms
Kaip teigia knygos Tautinės mažumos Lietuvoje sudarytojai, rusų migracija į Lietuvą vyko nuo seniausių laikų. Iki XVII amžiaus ji nebuvo masinė. XVII a. viduryje, įvykus Cerkvės reformai, į Lietuvą ėmė masiškai keltis sentikiai, nepripažinę tos reformos nuostatų, nusprendę išlaikyti senąjį tikėjimą. Pirmieji sentikiai Lietuvos teritorijoje apsigyveno 1679 metais. Toliau jų migracija vis didėjo. Nustatyta, kad XVIII amžiuje jų jau gyveno apie 200 tūkstančių. Kaip ir visų emigrantų, sentikių įsikūrimas naujojoje vietoje nebuvo lengvas, tačiau jie džiaugėsi tuo, kad čia galėjo puoselėti savo religines ir kultūrines tradicijas. Pirmoji medinė cerkvė buvo pastatyta Puščios kaime (Rokiškio r.) 1710 metais. Ši data laikoma Lietuvos Sentikių Bažnyčios įkūrimu. 1890 metais cerkvė perkelta į netoliese esantį Bobriškio kaimą. Cerkvė, išlikusi iki šių dienų, priklauso Bobriškio sentikių bendruomenei. Dabar didžiausia sentikių bendruomenė Baltijos šalyse yra susitelkusi Vilniuje. Sentikiai čia kūrė religines bendruomenes, statė vienuolynus, cerkves ir koplytėles, išpuoštas ikonostatais, saugojo ir perrašinėjo senąsias bažnytines knygas, iki šiol kai kurios sentikių bendruomenės yra svarbūs dvasiniai ir kultūros centrai, kur su didele meile bei pagarba puoselėjama ikonų tapyba, kuriamos ir saugomos knygos, palaikoma ženklino giedojimo tradicija, rašoma Lietuvos sentikių Bažnyčios ir Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistame lankstinuke. Gruodžio 16 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda Lietuvos Sentikių Bažnyčiai 300 metų. Pirmą kartą lankytojams siūlomas gausus sentikių religinis ir kultūrinis paveldas. Spaudos konferencijoje Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininkas dvasios tėvas Grigorijus Bojarovas, jo pavaduotojas Sergejus Krasnopiorovas, sekretorius Jevgenijus Grigorjevas, Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc dr. Nadiežda Morozova ir Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų studijų centro direktorius doc. dr. Grigorijus Potašenko papasakojo apie vertybes ir tradicijas, kurių iki šiol laikosi sentikių bendruomenė. Ikona yra pas kiekvieną sentikį. Kryžius, Dievo motina, Šv. Nikolajus tai mėgiamiausios ikonos. Meldžiamasi ne ikonai, o tam, kuris ten pavaizduotas. Ikonos uždengiamos, kad nebendrautų su kitatikiais, ir atidengiamos tik meldžiantis. O meldžiasi sentikiai daug. Kiekviena diena pradedama ir baigiama malda. Dvasios tėvas G. Bojarovas džiaugėsi, kad bendruomenė atsinaujina, jaunimas pamėgo stovyklas, išsaugotos bažnytinio giedojimo bizantiškos tradicijos. Per parodos atidarymą giedojo net du chorai. Patys brangiausi sentikių daiktai yra ikona ir knyga. Iki XX a. vidurio knygos perrašinėtos ranka, įrišimas XVII amžiaus knygų imitacija, sakė doc N. Morozova. Parodoje eksponuojama daug knygų, išleistų įvairias laikotarpiais. Tarp jų Didysis katekizmas, išleistas Pskovo slavų spaustuvėje 1885 m., Jono Auksaburnio pamokslai, išleisti Klincuose XIX a. pab., Pomorų atsakymai, išleisti Maskvoje 1911 m. ir kt. Iš 230 parodos eksponatų labiausiai dėmesį patraukia senos ir šiuolaikinės ikonos. Per 50 jų yra saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jos supažindina su įvairių Rusijos ikonų tapybos centrų darbais, atspindi Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos sentikių ikonų tradicijas. Parodoje eksponuojama daug fotografijų, padedančių išsamiau susipažinti su sentikių kultūra. Paroda veiks iki 2011 m. sausio pabaigos. Stasio POVILAIČIO nuotraukos
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |