|
Pedofilija bedievystės vaisius
Kun. Jonas Varkala
Dabartiniame gyvenime sunku išlikti žmogumi, kuris siektų sistemiško tikrovės vaizdo ir suvokimo. Gyvename specialistų laikais, mus supa žmonės, turintys gilų, bet tik dalinį tikrovės vaizdą, o kartais gal ir apskritai tik gerai išvystytą intelektualinę fikciją ar gyvenantys virtualioje tikrovėje. Žodžius žmogus-specialistas galime pakeisti žodžiais žmogus-robotas, o robotui nebūtina sisteminė pasaulėžiūra, moralė jam svarbiausia funkcionalumas. Taigi šiuolaikinį žmogų-robotą galima sėkmingai programuoti ir juo manipuliuoti...
Mane, Europoje uždraustos grupės žmogų krikščionį, ima siaubas. Gal ir tai keistai skamba, kai aplink tiek bažnyčių, denominacijų, žymių teologų, specialistų. Tačiau pamėginkite Europoje gyventi krikščioniškai. Čia kalbu ne apie kryžių mokyklose, o apie tai, kad tėtę ir mamą būtų galima vadinti tėte ir mama, ir sakyti, kad tai ir yra šeima. Dabar Europoje tokie pasakymai gali būti palaikyti nekorektiškais, nes jie neva pažeidžia kitų seksualinių orientacijų žmones, mat tradicinė orientacija kaip ir paseno. Gamtoje taip sutvarkyta, kad chromosoma X priklauso moteriai, Y vyrui, o jei abi drauge tai jau genetinė anomalija, nelaimė, bet ne taisyklė. Jei žmogus turėjo jo sąmonę jaukiančią socializaciją, prieštaraujančią jo tapatybei, irgi ne taisyklė.
Kad ir ką sakytų Briuselis, yra gamtos duotybė, yra duotybės, kurias moralines, etines taisykles, gyvenimo patvirtintas priimame kaip dėsnį, ne kaip sukurtą, bet kaip pažintą būtinybę.
Kadaise G. Šmitas rašė, kad jei prarasim pusiausvyrą tarp laisvės ir atsakomybės, mūsų lauks prasti laikai. Jis ir jo tautietis H. Kiungas kvietė žmoniją priimti ir atsakomybės deklaraciją. Tokia reikmė iškilo bedieviškoje Europoje, kur teisė be atsakomybės kėlė ir kelia mirtiną sumaištį. Krikščioniškoje Europoje ir terminas sekso objektas, kalbant apie žmones, nebūtų suprantamas, o sekso su vaikais poreikis būtų priimtas kaip siaubinga nelaimė. Kristus mums apreiškė absoliučią žmogaus asmens vertę dievišką vertę, savo asmeniu apreiškė, kas esame. Kristus tobulai apreiškė žmogų žmogui ir, kaip sako G. Foksas, ir lordas, ir audėjas pirmiausia yra žmonės, turintys Dievo dvasią. Krikščioniškai mąstant žmogus žmogui negali būti preke, objektu jis visada yra asmuo, Dievo paveikslas. Į tokią žemę nepasėsi nei pedofilijos, nei kitų anomalijų sėklos. Neaugs. Man, krikščioniui, Briuselis negali staiga paneigti nusistovėjusios žmonijos patirties ir iš naujo nustatyti, kas yra gera ar bloga. Būtent toks susireikšminimas ir atvedė į pedofilijos nelaimę, todėl visai natūralu, kad kai kas jau nori legalizuoti pedofiliją ir pirkti vaikus. Kad ir ką sakytų Briuselis, yra duotybės, kurias galime pažinti ir paklusti tik rimtai priėmę realią tikrovę. Europa su visomis pirtelėmis ir gladiatorių kautynėmis jau turi šiokią tokią patirtį. Ne Platonas ar platoniška išmintis, ar meilė atnešė ateitį Europai atnešė Jėzus iš Nazareto. Net ne Jėzaus mokslas, o jo asmuo. Tik per daug prisiskaitę Cicerono ir save laikantys krikščionybės specialistais pasiliko suplatonintą Jėzaus mokslą, o Jėzaus asmenį paliko už Europos durų. Bet visada Europoje buvo ištikimai sekančių Jėzumi, kurie galėjo pagrįstai sakyti: kas mato mane, mato Jėzų iš Nazareto.
Ne pirmą kartą Europoje statomas dievas-stabas, kuriam pasmilkę galime toliau pirkti ir parduoti. Bet gyventi toliau jau negalime, nes nusilenkdami melui, paneigiam savyje Dievo vaiko garbę, taigi ir esaties pagrindą, amžiną ateitį, prasmę. (Stabais buvo vadai ir ideologijos, teigiančios save žmogaus gyvenimo centru.) Dvasia mirusiųjų krikščionys nepasmerkia. Tarnauti puolusiems galime tokia krikščionio priedermė. Pedofilija, smurto reginių poreikis yra iškrypusios sąmonės poreikis. Mes, krikščionys, galime tarnauti tokiam žmogui, gelbėti jį, savo žinojimu ir patirtimi vykti į jo džiungles, kad grąžintume jį gyvenimui, nes ir jis yra Dievo kūrinys. Ir jei mylime Dievą visa širdimi, mylime jį dėl meilės Dangiškajam Tėvui. Jei šeima Europoje bus namų ūkis, tai ir augs jame protingi naminiai gyvūnai, o jei šeima bus Dievo paveikslas mama tėtis ir aš augs Dievo vaikai.
Grūmoja stichinėmis nelaimėmis žmogaus sujaukta gamta, o mus kaltina visi suniekinti žmonių vaikai sujauktos sąmonės kankiniai. Taikliai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo metropolito A. J. Bačkio pasakyti žodžiai: Atsibuskime iš apsimetinėjimų sapno, kuris pridengia mūsų tikrovę! Šventiniai fejerverkai neužgoš prievartaujamų ir kankinamų vaikų verksmo. Nuodėmės perkrikštijimas patogios tiesos ar tolerancijos vardu neatneš ramybės ir taikos.
Tai, manau, yra Šventosios Dvasios žodžiai mums.
Pedofilijos galybė mūsų krašte yra iššūkis ir uždavinys iš naujo įvertinti visas šiandien praktikuojamas vertybes, panaikinti prielaidas žmogaus žeminimui. Pasakyčiau trumpai pamesti bedievystę ir pradėti atgailos kelią pas Tėvą. Nesijuokite iš Don Kichoto žmogus, turėjimu gyvas, yra daug juokingesnis už jį... Pasakysiu, kad gal svarbiau būti nei turėti...
Visa kūrinija dūsauja ir kankinasi laukdama Dievo vaikų. Dievo vaikai, primenu jums, puoselėkit savyje Dievo vaikystę. Europa išmetė Jėzų Nazarietį, bet Jis gali sugrįžti per Kristaus bažnyčią, vieningą ne doktrina, o vieningą kryžiuje, vieningą meile dorybėje. Nebijokite, atverkite duris Kristui, pasilenkite tarnavimui. Jūsų širdys yra durys Jam į bedievišką Europą. Kristaus bažnyčios stiprybė yra aukojimasis su Kristumi, o ne filosofavimas apie Kristų.
Žmogus yra tobulas Dievo kūrinys, bet sugedęs blogiausias.
Pedofilija nėra atskira problema tai yra bedievystės apraiška.
© 2011 XXI amžius
|