|
In Memoriam kun. Jonui Juraičiui
Dieve, padėk taip atsisveikindavo šviesaus atminimo kunigas Jonas Juraitis. Į šiuos žodžius kunigas sudėdavo linkėjimus, palaiminimą ir maldą už žmogų. Tokį palinkėjimą jis ištarė man likus savaitei iki jo gimimo dangui. Skaudi buvo žinia apie jo mirtį. Nedalyvavau laidotuvėse, bet Šveicarijos lietuvių bendruomenė pagarbiai atsisveikino su savo kapelionu ir dvasios tėvu.
Sunku į vieną rašinį sudėti turiningą ir prasmingą žmogaus gyvenimą. Istorinių aplinkybių nublokštas į tolimą Šveicariją, jis niekada nepamiršo savo tėvynės. Nors gyveno toli nuo Lietuvos, bet nenutolo nuo jos, visada gyveno jos rūpesčiais. O visus atvykstančius pasitikdavo užrašas ant jo namų durų LITUANIA. Siųsdamas laiškus atgalinio adreso vietoje visada užrašydavo: TERMEN LITUANA. Jam tėvynė buvo ne vien teritorija, bet ir žmonių tarpusavio santykiai, žmonių ryšys su Dievu. Todėl visada rūpinosi, kad žmogus niekada nepritrūktų gerumo, o meilę dalijo lyg duoną. Profesorius, teologijos mokslų daktaras, mokslininkas, Termeno parapijos klebonas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapelionas, Dvasinių seminarijų Lietuvoje ir Šveicarijoje teologijos filosofijos profesorius, Vytauto Didžiojo ordino kavalierius niekada nesididžiavo moksliniais vardais, titulais, užimamom pareigom, bet visada džiaugėsi vienu kunigyste. Taip jis norėjo būti vadinamas, taip ir pasirašydavo: Jūsų kunigas Jonas.
Kunigo Jono gyvenimas primena Galijoto ir Dovydo kovą. Jis tarsi Dovydas su lazda ir svaidykle Dievo žodžiu įrodė, kad istoriją valdo ne Galijotai. Dievo žodis buvo veiksmingesnis už svetimos ideologijos šūkius. Kartu skleidėsi ir jo asmenybė gili, tauri ir be galo turtinga. Turtinga ne vien visuomeninės, mokslinės ar bažnytinės veiklos vaisiais. Jį, kaip išskirtinę asmenybę, pažinojo ne tik Lietuvos, bet ir Šveicarijos seminarijų studentai. Kunigo tolerancija, aukšti dvasiniai siekiai pelnė jį pažinojusių žmonių meilę ir pagarbą, kuri visada buvo abipusė. Kunigas Jonas suprato, kad kunigo darbo vaisiai priklauso nuo jo asmenybės brandumo, todėl negailėdamas jėgų stengėsi visapusiškai lavinti klierikus, ragino juos skaityti, mokytis, tobulėti. Paskaitose įdomiai dėstė teologines tiesas, o visu savo gyvenimu teigė, kad nėra blogų žmonių, o yra tik silpni, kad nėra prasikaltusių, yra tik suklydę, bet visi turi būti vienodai mylimi. Į kunigą visada gali kreiptis palūžęs, prislėgtas žmogus. Todėl kunigas privalo ne tik girdėti išrėktą skausmą, bet ir pajusti užgniaužtą kančią. Mokė už gerus darbus nereikalauti atpildo, už pagalbą nesitikėti užmokesčio. Dėl šitų savybių studentai ne tik gerbė, bet ir nepaprastai mylėjo savo profesorių. O paliekant kolegiją, sako, jaunesnieji broliai net rungtyniavo, kuris jo purpuro spalvos sutaną galės pasilikti keletą metų tuomet dar klieriko Jono kasdien dėvėtas kunigiškas rūbas buvo kaip naujas.
Su kunigu Jonu Juraičiu susipažinau Germanikume. Taip jis vadino vokiečių-vengrų kolegiją, kurioje gyveno mokydamasis Romos Šv. Grigaliaus universitete. Po keturiasdešimties metų įžengęs pro kolegijos vartus atidžiai viską apžiūrinėjo. Dar mokydamasis šioje kolegijoje jis buvo ne tik skaityklos, bet ir korespondencijos kambario kasdienis lankytojas. Ne veltui vadovybės sprendimu buvo paskirtas vyriausiuoju bibliotekininku, kolegijos turtingos knygų kolekcijos sergėtoju ir puoselėtoju. Kolegijos koplyčioje jis ilgai susikaupęs melsdavosi. Teko matyti šio didžio filosofo akyse ašaras. Neabejoju, kad tai buvo dėkingumo ašaros. Iškeliavęs į amžinybę, jis pasiliko Germanikume. Didžiojoje pagrindinės navos mozaikoje, kurioje pavaizduota Švč. Trejybė, Dievo Motina ir dvylika apaštalų, yra ir kunigo Jono atvaizdas. Tai mylimiausias Kristaus mokinys apaštalas Jonas, prisidėjęs ranką prie širdies. Pasirodo, dailininkas paprašė kunigo nuotraukos ir šimtmečiams įamžino jį altoriaus mozaikoje. Kas tai atsitiktinumas ar dieviškas veikimas?..
Turiu šio kunigo brangią dovaną seną originalų 1950 metų pakvietimą į jo Primicijas. O kaip mes buvome iškilmingai pamaldūs, savo ranka užrašė kunigas Jonas.
O dabar kiekvienas persižegnokim ir pasimelskim, aš už jus, jūs už mane. Padėk, Dieve... taip dažnai šv. Mišių auką užbaigdavo kunigas. Taip, Kunige. Tik dabar jau mes visi melsimės už Jus, nes Jūs meldėtės už kiekvieną iš mūsų.
Klierikas Audrius Micka
Kauno kunigų seminarijos VI kursas
© 2011 XXI amžius
|