| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jos didenybė žemė
Mūsų pašnekovas Panevėžio rajono Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius. Jis yra vadovavęs Panevėžio rajono ūkininkams, dirbo šio rajono Žemės ūkio rūmų atstovu.
Kaip gyvuoja smulkusis verslas Miežiškių seniūnijoje? Iš žemės ūkio verslo gyvena 25 ūkininkai. Seniūnijoje yra apie 3 tūkstančiai žmonių, taigi apie tūkstantis šeimų. Vadinasi, 25 šeimos užsiima žemės ūkiu ir iš jo gauna pagrindines pajamas. Net 19 ūkininkų dirba iki 100 ha žemės, o likusieji turi nuo 100 iki 1000 ha (900 su trupučiu ha turi vienintelis ūkininkas). Jie gauna pajamas už žemės ūkio produktų auginimą, perdirbimą ir pardavimą. Ūkininko Stasio Rudžio dirbamos žemės nėra daug, jis vysto specializuotą daržininkystės ūkį bei užsiima kopūstų rauginimo verslu. Šiandien toks verslas, kai susidaro uždaras ciklas augina, perdirba ir parduoda, perpektyvus. Mūsų rajone kūrėsi kooperatyvai, kurie bandė auginti ir parduoti, tačiau čia nebuvo pagrindinės gamybos grandies. Praktiškai šiandien jie merdi arba bankrutuoja, todėl dominuoja smulkūs perdirbėjai. Keletas ūkininkų turguje pardavinėja savo užaugintas daržoves, šiuose ūkiuose dirba šeimos ir sezoniniai pagalbiniai darbininkai. Stambesniems ūkiams, samdantiems darbuotojus ir valstybei mokantiems visus mokesčius, esant dabartinėms produkcijos supirkimo kainoms, šiandien sudėtinga išsilaikyti, todėl jie priversti atleisti žmones. Kai per maži mokesčiai blogai valstybei, kai jie per dideli blogai verslui. Reikia surasti viduriuką, kuris tenkintų žmogų ir jam dar truputį liktų, kad galėtų toliau vystyti savo verslą. Šiandieninė mokesčių politika, reikia pripažinti, neskatina verslo eiti į viešumą, bet verčia slėpti mokesčius arba ieškoti įstatymo spragų. S. Rudžio rauginti kopūstai tikrai skanūs. Užsiimančių tokiu verslu nėra daug. Jis pats augina kopūstus, turi šiltnamius. Vyras sugebėjo atrasti tą nišą, kurios ir reikėjo. Panevėžyje tikrai skanią naminę duoną kepa Jūratė Vytėnienė, garsaus skulptoriaus žmona. Prieš metus pats tapau jos klientu. Jūratė vos spėja kepti tiek turi klientų. Vadinasi, moteris surado nišą savo verslui. Nuo 1990 metų Miežiškiuose daug kas augino daržoves. Bet būdavo taip: vienais metais morkų supirkimo kaina labai gera, kitais metais, kai jų per daug, smunka. Nekantresni atsisakė auginti daržoves. Bet yra tokių, kurie po truputį augina bulvių, įvairių daržovių. Šios šeimos šiandien turi iš ko pragyventi. Surasti pasisamdyti gerą žmogų sunku, nes daug mokėti irgi negali, nėra iš ko. Rezultatyvus tampa šeimos ūkis. Pieno pardavimas, jo produktų gamyba bei realizavimas tai kelias išgyventi. Tie, kurie perka, žino, kad parsineš tikrai gerą, be chemikalų bei konservantų produktą. Ką šiandien daryti tiems, kurie neturi darbo? Pradėti verslą labai sudėtinga. Būtina turėti lėšų. Be kreditų, investicijų tai neįmanoma. Nepatariu šiais laikais imti kreditą su tokiomis palūkanomis. Nežinau to kelio, kuris nuvestų į verslą. Eiti į rinką, kažką perdirbti ar steigti įmonę yra sudėtinga. Tam reikia bazės. Gal Vyriausybė galėtų skirti lėšų steigtis įmonėlėms? Bet vėl: jeigu būtų šimtaprocentinis kreditavimas, atsirastų žmonių, kurie to neįvertintų. Vadinasi, gali būti tik dalinis verslo finansavimas, todėl būtina turėti ir savų pajamų. Dera pripažinti, kad šiandien didžioji dalis žmonių gyvena nuo algos iki algos. Negauna tokių atlyginimų, kad galėtų taupyti. Kuo galėtų padėti seniūnija norintiems išbristi iš skurdo? Galiu duoti telefonus konsultantų, galbūt iš savo patirties padiskutuoti, sužadinti mąstymą, kad toliau rinktų informaciją apie tą verslo sritį. Šiaip seniūnija neturi jokių materialinių rezervų ji praktiškai padėti žmogui galimybių neturi. Vienintelis mano ginklas žodis, telefonai, galiu nukreipti ar paprašyti, kad padėtų. Aplink Miežiškius daug nedirbamos žemės. O jeigu čia įsitaisius ūkininkauti? Apleistos žemės turime daugokai nėra kas ją dirba. Dalis žemės savininkų gyvena kitur. Štai aną rudenį Miežiškiuose vyko rajoniniai ūkininkų kursai, kuriuose galėjo visi dalyvauti. Kursuose buvo daug jaunų ūkininkų. O apsispręsti, ar verta imtis ūkininkavimo, gali tiktai tas, kuris jau turi ryšį su žeme. Norinčiam iš miesto ateiti dirbti senelių žemės su jos paveldėjimo teisėmis pirmiausia siūlyčiau kokią vasarą padirbėti pas ūkininką, kad pajustų skonį, ir tik tada imtis savo žemės. Tikėjomės, kad iš miesto plūstelės atgavusieji žemę, bet taip neatsitiko. Vienuolika metų dirbau žemėtvarkoje. Mačiau, kaip atsiėmusi žemę pensinio amžiaus moteris metus pratupėjo burokų lauke, bet antrais metais ją išnuomojo giminaičiui. Ūkininkavimas yra ne vien darbinė veikla, bet ir gyvenimo būdas reikia ir žinių. Užauginti hektare pusantros tonos grūdų proto nereikia, bet norint nuimti keturias ir daugiau tonų, reikalingos naujos technologijos ir žinios. Lemia ir užsispyrimas. Antai sugalvojus veisti žirgus, žmogus ne staiga, bet po truputį pajus šio verslo gerumą. Po žingsnelį, po laiptelį eis savo svajonės keliu. Jaunas žmogus, žadantis dirbti žemę, turėtų pasimokyti ne vien ūkininkų kursuose, bet privalėtų ir išmokti valdyti traktorių. Gal teko domėtis, kaip tvarkosi ūkininkai užsienyje? Su rajono ūkininkais ne kartą lankiausi Švedijoje. Ir ten mane daug kas stebino. Būdavo, atvažiuoji į ūkį, kurio žemės plotas 3080 ha. Tokia šeima gyvena pilnavertį, pilnakraujį gyvenimą. Dirba patys, augina vaikus, statosi arba gyvena paremontuotoje savo tėvų ar senelių sodyboje. Tai mums pakėlė dvasią. Pastarųjų metų politika rodo, kad šeimos ūkis gali pragyventi. Švedijoje daržoves auginantys ūkininkai vietoje jas parduoda. Jeigu taip pabandytų Lietuvoje, veterinarinė bei kitos žmonių sveikata besirūpinančios tarnybos bemat prisistatytų. Pas švedą pieno bloke sudėtos plytelės prieš pusmetį valytos, ir nieko. Pas mus radus voratinklį kiltų didžiulis triukšmas. Buvo sukelti truputį nepagrįsti reikalavimai, kurių Briuselis net neprašė, mes patys pradėjome spausti. Prieš trejetą metų, norint dalyvauti projekte, turėjai parašyti šimto puslapių planą. Dabar pakanka penkių puslapių ir tą paramą gausi. Kas pasikeitė, Briuselis? Jis ir tuo metu neprieštaravo. Vadinasi, tai padaryta kai kurių mūsiškių aukštų valdininkų iniciatyva, kad kuo labiau apsunkintų žmogų, kuris nori eiti į verslą. Dėl tokio popierizmo jis buvo priverstas bėgti į šoną. Valstybė turėtų būti patenkinta, nes žmogus neprašo, bet dar ir jai duoda. Būtina leisti žmogui pačiam užsidirbti. Tačiau šiandien turime dalį žmonių, kurie nebenori dirbti. Įgijau pats karčios patirties. Prašė padėti sunkiai gyvenančiai šeimai. Sutariau, kad nuvešiu užsiregistruoti darbo biržoje, bet atėjus sutartai valandai niekas nepasirodė. Iš tos šeimos išgirdau, kad persigalvojo, mano paramos nebereikia. Užtat moka skųstis, kad niekas nepadeda ir neparemia. Baisiausia, kad daliai aktyvių žmonių, norinčių dirbti ir būti naudingais, nieko negalime pasiūlyti. Pernai nemažai įdarbinome į viešuosius darbus. Buvo ir tikėjusių lengvai tuos pinigėlius paimti jų paslaugų turėjau atsisakyti. Bet buvo ir tokių, kurie dirbo ne blogiau kaip sau. Manau, įpūsti iniciatyvos tinginiams šiandien negali niekas. Gal turite žmonių, kurie rodo teigiamą pavyzdį? Pamokantis Miežiškių klebono kun. Rimanto Visockio pavyzdys. Parapijiečiai jį renka populiariausiu žmogumi. Šiandien myli tuos, kurie yra žmogiški, paprasti ir prieinami, nesvarbu, kokioje kėdėje jie sėdi. Mūsų klebonas yra savas. Žmogui malonu, kai nejaučia atstumo. Klebonas yra labai malonus, sugeba surasti naujovių ir netradicinių sprendimų. Nustebino jo akcija Kūčių pusryčiai alaus bare. Kai kam atrodė: ar verta prasidėti su tais girtuokliais? Gal tie patys, kurie visą gyvenimą žiūrėjo į bokalo dugną, bent truputį pakėlė akis į dangų, pamąstė apie kitas vertybes? Šventišką aplinką sukūrė kunigas. Čia buvo kūčiukų, silkės, vaišino arbata ir kava. Kristus irgi bendravo su visuomenės atstumtaisiais, norėdamas jiems duoti gerumo, suteikti šviesos, vilties spindulėlį. Klebono iniciatyvą jaučia Miežiškių bendruomenė. Jis yra tas žmogus, kuris sugeba iškelti idėją ir suburti ratą žmonių, kad ją įgyvendintų. Buvusiame šabakštyne klebono dėka atsirado Angelų slėnis, kuris po truputį gražėja. Tapo tradicija čia ateiti po santuokos apeigų bažnyčioje, o jaunos mamos čia vežioja savo mažylius. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Miežiškiai, Panevėžio rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |