2011 m. vasario 4 d.
Nr. 10
(1890)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Apkramtytos“ sveikinimų koncertų melodijos

Šeštadienių ir sekmadienių popietėmis ir didžiųjų švenčių dienomis du šalies televizijos kanalai transliuoja  „Sveikinimų koncertus“. Kaip ir dera konkuruojančioms televizijoms, šie koncertai turi skirtingus pavadinimus, rodomi skirtingu laiku, o sveikinimus ir linkėjimus perduoda skirtingos laidų vedėjos.

Tačiau abiejų televizijų (BTV ir LTV ) laidos yra panašios. Pirmiausia tekstai, linkėjimai, besikartojantys kiekvieną savaitę, yra banalūs, naivūs, sukeliantys juoką. Nežinia, kas tuos tekstus rašo: jeigu tokie „raštingi“ yra sveikinimų užsakovai – nieko nuostabaus. Už pinigus galima į eterį paleisti bet kokią rašliavą. Kur kas blogiau, jei tuos tekstus surašo patys televizijos „išminčiai“, laidų rengėjai. Tokiu atveju griežtesni turėtų būti redaktoriai, prodiuseriai, atsakingi televizijos kanalų darbuotojai.

Dar vienas dalykas – melodijų kokybė. Žinia, žiūrovai pageidauja visokių atlikėjų, ypač šlagerių meistrų atliekamų kūrinių. Čia vėlgi viską lemia pinigai – kartais tame pačiame „Sveikinimų koncerte“ tos pačios dainos skamba net po du ar tris kartus. Ką jau darysi, jeigu užsakovai to pageidauja ir prašo, kad būtent toji, o ne kita daina nuskambėtų jų jubiliatui... Kalbu ne apie pasikartojančias dainas, bet apie jų kokybę. Kartais daina jau būna tokia nuvalkiota, kad įrašas būna neberyškus, subraižytas, garsas „banguojantis“, atlikėjas švepluoja, girdisi pašaliniai garsai, matosi visokie suraižymai, subraižymai. Tai irgi suprantama – juk vaizdo kasetės ar DVD diskai ne amžini. Tačiau tokiu atveju populiarųjį kūrinį reikėtų atkurti arba nurašyti ir neberodyti. Jeigu užsakovai pageidauja būtent tokio kūrinio, galima paaiškinti situaciją, kodėl to kūrinio negalima parodyti. Juk kur kas geriau atsisakyti vieno ar kito kūrinio, nei rodyti neryškų niekalą. Dažnai žiūrėdamas tuos koncertus pastebiu dar vieną labai nemalonų dalyką – kažkodėl vengiama ieškoti naujovių, pateikti žiūrovams naujai sukurtų, įrašytų vaizdo klipų, pasitenkinama senų koncertų ar kadaise rodytų laidų įrašais. Pavyzdžiui, koks nors atlikėjas dainavo kažkokiame firmos vakarėlyje ir tas įrašas vis rodomas ir rodomas – su firmos reklama scenoje, parodant salėje sėdinčius seimūnus, verslininkus ir kitus veikėjus. Gal tuo metu, kai koncertas buvo filmuojamas, tie veikėjai buvo populiarūs, tačiau dabar jie iš politikos jau pradingę, verslininkai susikompromitavę ar net numirę. Arba, žiūrėk, nuo kokio dainininko jubiliejaus prabėgo penkeri metai ar visas dešimtmetis, o įrašas su jubiliejaus emblemomis teberodomas. Nacionalinė televizija labai mėgsta pateikti vaizdo įrašus iš „Duokim garo“ arba „Gero ūpo“ laidų. Nueinama lengviausiu keliu – parodomas koncerto epizodas, ir viskas. Nei rūpintis naujų kūrinių įrašais, nei filmuoti vaizdo klipus – išrinkai prieš kelis ar keliolika metų studijoje nufilmuotą epizodą, ir rami galva. Todėl ir peršasi mintis – tai kodėl sveikinimai yra tokie brangūs? Juk nereikia kurti naujų siužetų, statyti dekoracijų, samdyti dainininkų ir t.t. Vadinasi, jokių papildomų išlaidų. O jeigu taip, tai tie anksčiau transliuotų ir įrašytų koncertų ar laidų įrašai turėtų būti pigūs. Vadinasi, ir sveikinimai turėtų būti pigūs. Deja, deja... Tai puikus pasipelnymo šaltinis – jį galima pavadinti tiesiog apiplėšimu vidury baltos dienos. Tiktai niekam tai nerūpi. Televizijos juk komercinės, privačios arba beveik tokios, niekas jų nekontroliuoja, viskas palikta savieigai. O televizijų savininkams ir vadovybei, savaime suprantama, labiausiai rūpi pelnas, finansiniai dalykai, o ne laidų kokybė. Jeigu bent vienas iš šių dviejų televizijų, transliuojančių „Sveikinimų koncertus“ šeimininkų nuo pradžios iki galo tuos koncertus pasižiūrėtų, gal bent pabartų savo pavaldinius. Kartais vertėtų susirūpinti ir dėl estetinio vaizdo. Kokiam jubiliatui ar varduvininkui malonu klausytis jam skirtą dainą, jei ją atlieka pervargę dainininkai, varvančiais nuo prakaito veidais muzikantai?..

Dar viena  bėda – muzikinių kūrinių „apkramtymai“. Matyt, per tą laiką, skirtą koncertams, norima sukišti kuo daugiau kūrinių, tad kartais jie pradedami ne nuo pradžios arba nutraukiami neužbaigus. Keista, kad dėl to nesiskundžia užsakovai, mokantys didelius pinigus. Jei jie keltų triukšmą dėl tokių negražių dalykų, koncertų organizatoriai gal liautųsi trumpinti melodijas. Tai būtų triukšmo, jei prekybos centre pirkėjas nusipirktų apgraužtą dešrą ar apkramtytą sūrį. O šiuo atveju – niekas nieko.  

Visuomet vertinau, vertinu ir vertinsiu konkrečią dovaną, gautą viena ar kita proga iš artimų žmonių. Tai gali būti knyga, gėlės, koks nors suvenyras prisiminimui. Ir nebūtinai brangi dovana. Svarbu, kad ji įteikta nuoširdžiai, kad artimieji neužmiršo pasveikinti. Bet niekuomet nelaikiau ir dabar nelaikau dovana eterio bangomis pasiųsto muzikinio kūrinio. Ypač kai matau per dvi mūsų šalies televizijas taip nekvalifikuotai, taip atmestinai, nekokybiškai paruoštus „Sveikinimų koncertus“, kai skamba vis tie patys išvargusių atlikėjų kūriniai, kai nuolat tiražuojamos tos pačios „apkramtytos“ dainos. Tokios, atsiprašant, dovanos – tai pinigų išmetimas į balą.

Vytautas Bagdonas

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija