Kultūros zona

2011 metai

Laikas ir žmonės

Fotometraštininkas, kryžių meistras, dainorėlis...

Vytautas Bagdonas

Bronius Tvarkūnas – krašto fotometraštininkas Autoriaus nuotrauka

Kai praėjusių metų pabaigoje Debeikiuose vyko rajono vadovų susitikimas su visuomene, svečiams buvo pateikta maloni staigmena: debeikiškis Bronius Tvarkūnas pademonstravo įspūdingo dydžio jo darytų fotografijų albumą. Pasak B. Tvarkūno, tą albumą tik su dviem fotografijomis jisai surado tuometiniame Debeikių apylinkės vykdomajame komitete ir pasisiūlė užpildyti nuotraukomis iš Debeikių krašto gyvenimo. Niekas tuomet dėl to neprieštaravo, nes gerai žinojo Broniaus pomėgį fotografuoti, žinojo, koks jis pareigingas ir kruopštus. Ir taip nuo 1978 metų iki šių dienų metraštininkas pildo albumą. Bronius dalyvavo visuose tuometinių apylinkės kolūkių renginiuose, šventėse, fiksavo darbo pirmūnus, darbymečio vaizdus, statybas ir t. t. Tuo metu daug kas atrodydavo smulkmenos, nereikšmingi, įprasti dalykai, dabar visa tai įgijo didelę vertę – visa tai jau tapo istorija. Daugelio žmonių, kuriuos užfiksavo nenuilstančio Broniaus objektyvas, jau nebėra tarp gyvųjų. Debeikių krašto metraštininko fotografijose užfiksuoti ir paminklo kovotojams už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę miestelyje statymo, iškilmingo atidengimo ir šventinimo vaizdai, Sąjūdžio aktyvistų portretai, atlaidų vaizdai, įvairiausių kultūrinių renginių momentai...

Etnografija

Tradicija ir mes: Grabnyčios, šv. Blažiejus, šv. Agota

Kun. Saulius Stumbra

Etnologė Valerija Jankūnaitė pasakoja apie tradicijas

Sausio 29 dieną Klaipėdos etnokultūros centre prasidėjo naujas renginių ciklas „Tradicija ir mes“. Pirmajame ciklo renginyje klaipėdiečiai buvo supažindinti su Grabnyčių, šv. Blažiejaus ir šv. Agotos katalikiškomis liaudies tradicijomis, kurios per šimtus metų saugotos ir buvusios gyvenimo dalimi, šiandien praranda savo sakralinę prasmę.

Etnologė Valerija Jankūnaitė gausiais pavyzdžiais iliustravo šių katalikiškų švenčių svarbą. Pasak V. Jankūnaitės, pašventinta vaškinė žvakė, vadinama grabnyčia ar grauduline, plačiai naudojama papročiuose ir buityje. Rūtų vainikėliu ir baltu kaspinu papuoštą graudulinę vaikai nešasi priimdami Pirmąją Komuniją. Graudulinė uždegama parvežus kunigą su Švč. Sakramentu prie ligonio. Ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų į dangų kelią. Žemaitijos kaimuose graudulinė žvakė buvo uždegama, kai Gavėnios metu giedodavo „Kalvarijos Kalnus“ – žemaičių labai mėgtas giesmes, skirtas Kristaus kančios istorijai apmąstyti. Grabnyčia tiek seniau, tiek ir dabar žibinama per gedulingus pietus, sugrįžus po laidotuvių iš kapinių. Grabnyčią degdavo ir pastatydavo ant lango, pamatę kylantį audros debesį su perkūnija. Apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, statydami namą, pirmojo sienojaus sunėrimuose išpjaudavo kryžmai griovelius ir ten įdėdavo po gabaliuką grabnyčios. Povilas Višinskis (XIX a.) rašo, kad žemaičiai iš grabnyčių padarytą kryžmą dėdavo po namo pamatais, kad apsaugotų nuo perkūno.

Naujienų vaivorykštė

Skulptoriaus dovana Panevėžiui

Kraštotyros muziejų papuošė vyskupo M. Valančiaus biustas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Vyskupo M. Valančiaus biustas (skulptorius prof. Leonas Žuklys)

Vasario 2 dieną Panevėžio kraštotyros muziejuje visuomenei buvo pristatytas prof. Leono Žuklio sukurtas vyskupo M. Valančiaus biustas. Renginyje dalyvavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Panevėžio miesto vicemerė Gema Umbrasienė ir Panevėžio rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas, būrys svečių iš Vilniaus: Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko pavaduotojas Bronislovas Kiela, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio valdybos pirmininkas Juozas Šaulys, valdybos narys ir organizacijos sekretorius Vytautas Uogelė, šios organizacijos etnografinis ansamblis „Giedra“ ir kt.

Atmintis 

Viešintų ir Lygumų bažnyčių statytojas

Prisimenant kunigą poetą Jurgį Rupką

Vytautas  Bagdonas

Viešintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

1901 metų sausio 1-ąją Viešintose (dabar Anykščių rajonas) dirbti pradėjo naujasis klebonas kun. Jurgis Rupka (1839–1929). Jis jau buvo dirbęs Ukmergėje, Šiaulėnuose, Gegrėnuose, Gadūnave, Alsėdžiuose, Kartenoje.

Pirmasis kunigo J. Rupkos rūpestis Viešintose buvo naujosios bažnyčios statyba. Istoriniai šaltiniai byloja, jog Viešintose pirmoji medinė vieno bokšto bažnyčia su trimis altoriais buvo pastatyta 1787 metais vietinio  lenkų kilmės pono Nepokojčickio iniciatyva. Naujai įsikūrusiai parapijai  66 hektarus žemės dovanojo net 2000 hektarų šiuose kraštuose valdęs dvarininkas Komaras. Bažnytinės procesijos reikmenis dovanojo Akmenos dvaro savininkas Emilis Hopenas. 1820 metais Viešintose  iškilo nauja, žymiai erdvesnė bažnyčia, tačiau greitai paaiškėjo, kad ir ji per ankšta ir tikintieji  nesutelpa. Juk tuo metu  parapijoje būta arti 4000  tikinčiųjų. Todėl parapijiečių ir jų ganytojų  mintys vis sukosi apie naujų maldos namų statybą. 1902 metais, patvirtinus beveik 27 tūkstančių aukso rublių sąmatą,  buvo pradėta naujos neogotikinės  bažnyčios (projektavo gubernijos inžinierius Andrejevas) statyba. Plytas bažnyčiai degė iš Burbeklių kaimo laukuose kasto molio. Mūro darbus atliko vokiečių meistro Anzelio vadovaujama dešimties mūrininkų brigada iš Liepojos. Statyba rūpinosi klebonas Jurgis Rupka, kuris sukviesdavo parapijiečius  pagelbėti statybos darbuose, skatino aukoti savo maldos namų statybai ir pats nesibodėjo padirbėti. Po ketverių metų trukusių statybų Viešintas papuošė naujutėlaitė  raudonų plytų  bažnyčia, kurios bokštas iškilo į aukštį net 55 metrus. 1906 m. spalio 22 dieną naująją šventovę pašventino prelatas Antanas Povilonis, o  dar po penkiolikos metų, 1921-ųjų rugsėjo 2-ąją, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius konsekravo Viešintų bažnyčią Šv. arkangelo Mykolo vardu.