Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Klebono ir žydų mergaitės istorija

Kun. Feliksas Ereminas ir Rachelės (Reginos) Rozenbergaitės šeima

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Regina Rozenbergaitė 1945 m. Vilniuje

Reginos Rozenbergaitės vyras Codikas Šteimanas

Kunigas Feliksas Ereminas Daujėnų kapinėse. Vilnius, 1945 metai

Šteimanaitės – Vilniaus 23-osios vidurinės mokyklos moksleivės. 1962 m.

Aviva Šteimanaitė su vyru Leonidu Kišinevskiu

Reginos Rozenbergaitės-Šteimanienės vaikaičiai (iš kairės): Milana, Markas ir Ilana

Tyrinėjant Daujėnų parapiją ir dvasininkijos gyvenimą bei veiklą, nemažai klausimų iškėlė kun. Felikso Eremino bei jo globotos žydaitės Rachelės Rozenbergaitės, pavadintos Reginos vardu, istorija.

Vietos gyventojų pasakojimai nebeatitiko istorinio laikmečio, tačiau kun. F. Eremino dienoraštyje minima Vilniuje medicinos mokslus studijuojanti Regina, atvykstanti į Daujėnus, paskatino išsiaiškinti šią neįprastą, primirštą ir jau iškraipytą istoriją. Apie Daujėnų parapijos kleboną kun. Feliksą Ereminą ir Rachelę Reginą Rozenbergaitę jau rašyta („XXI amžiuje“, 2011 03 04, Nr. 17).

Šią istoriją išaiškinti padėjo advokatas Isaakas Borveinas, gerai pažinojęs Reginą, bendravęs ir su kun. F. Ereminu. Tai jis sudarė galimybę neakivaizdžiai susipažinti su Reginos dukromis Aviva ir Lina, kurios labai nuoširdžiai dalijosi ne tik atsiminimais, bet išsaugotomis ir į Izraelį atsivežtomis savo tėvų bei kun. F. Eremino nuotraukomis.

Aviva iš Jeruzalės rašo: Mano mamytės vardas Rachel (1925 05 24–1987 07 16). Tuo laiku, kada ją nuo vokiečių slėpė kun. F. Ereminas, jis jai suorganizavo naujus metrikus ir ji pagal naujus metrikus tapo Regina (negaliu prisiminti, kokia pavarde tuo laiku ji vadinosi). Žinau, kad ji buvo gavusi žuvusios merginos metrikus.

Po karo mamytė vėl susigrąžino Rozenbergaitės pavardę, bet pasiliko Reginos vardą. Pas kunigą F. Ereminą ją atvedė žmonės, slėpę nuo vokiečių. Labai daug žmonių padėjo mano mamai – slėpė rūsyje, bet ilgai nelaikydavo, nes bijojo vokiečių. Kunigas ją priėmė ilgam laikui. Mano mama mokėjo labai gražiai papuošti šventinį stalą ir visada sakydavo, kad to išmoko gyvendama pas kunigą, toks buvo jo įprotis: maistas ant stalo turėjo atrodyti gražiai ir estetiškai.

Kun. F. Ereminas atvažiuodavo į svečius pas tėvus į namus Vilniuje, Komunarų gatvėje (dabar Jakšto) .

Mamytės šeima: tėvas Giršhas, mama Lėja ir du broliukai: Meir ir Izhak. Tačiau iš visos šeimos išliko tik viena Rachelė – Regina“.

Kaip pasakoja Isaakas Borveinas, vaikystėje jis su šeima (jaunesniu broliu, tėvais ir motinos tėvu) gyveno Subačiuje, kuriame iki karo gyveno 60 žydų šeimų. Subačiuje gyveno ir Rozenbergų šeima. Isaako šeima gyveno netoli geležinkelio stoties, o Rachelės – kitame miestelio gale. Tad Isaakas Rachelę pažinojo jau nuo vaikystės, juolab kad jie buvo giminės: Isaako mama buvo Rachelės pusseserė. Prieš karą Rachelė mokėsi Panevėžyje (gal mokytojų seminarijoje).

Isaakas prisimena, kad prasidėjus karui motina jau buvo sukrovusi lagaminėlį vykti pas pažįstamus ūkininkus į kaimą. Tačiau jau pirmadienį (karas prasidėjo sekmadienį) motina nubėgo į geležinkelio stotį. Tuo metu per Subačių važiuodavo traukinys Berlynas–Maskva. Ji norėjo sužinoti, kas iš žydų išvažiuoja iš Panevėžio. Jos traukinyje pamatyti pažįstami ragino: „Bėk greičiau, pasiimk, ką spėsi, ir važiuojam!“

Subačiaus geležinkelio stoties viršininku tuo metu dirbo geras Borveinų pažįstamas Gutauskas, tad Isaako motina paprašė, kad jis sulaikytų traukinį, kol pasiims vaikus. Parbėgusi į namus, mama čiupo, kas buvo paruošta, ir ištempė vaikus: trylikametį Isaaką ir penkiametį Gercą, savo tėvą ir vyrą, išbėgo į stotį ir išvažiavo. Pasiekus Daugpilį juos išlaipino, tik artinantis vokiečiams praleido per sieną. Taip su nuotykiais pateko į Rusiją – tapo karo pabėgėliai. Isaako tėtis 1943 m. kovo 24 dieną žuvo fronte. Borveinų šeima karą prabuvo Kazachstane.

Isaakas džiaugiasi, kad jo mama parodė tiek iniciatyvos – iš Subačiaus žydų mažai kam pavyko pasitraukti.

Rozenbergų šeima pasiliko. Rachelės tėvas su abiem sūnumis spėjo išbėgti į kaimą. Juos priglaudė vieni, paskui kiti ūkininkai ir gana ilgai slapstė, kol vienas kaimynas neišdavė. Netrukus prisistatė vokiečiai ir Rachelės tėvą ir brolius išgabenę į Panevėžį ten sušaudė.

Išvaduota Rachelė kurį laiką slapstėsi prie Rokiškio miesto – Velniakelnyje. Ją globojusios moters giminaitė Staskonytė dabar dirba notare. Vėliau Rachelė slapstėsi netoli Biržų Naktinių (šeimininkė Naktinienė) ūkyje. Iš čia pateko kun. F. Eremino globon.

Apie Kazachstane esančius Borveinus Rachelė susižinojo per pažįstamus. Pradėjo susirašinėti, o jiems sugrįžus į Lietuvą susitiko, palaikė artimus ryšius.

Borveinai į Lietuvą sugrįžo 1945 m. rudenį ir apsigyveno Panevėžyje. 1957 metais mirė senelis, o 1997 metais – motina, sulaukusi 90 metų. Jiems sugrįžus, Rachelė-Regina tuo metu mokėsi ir gyveno Vilniuje, Rotundo gatvėje (ten ji iki vedybų turėjo kambariuką).

Iki 1950 metų Isaakas Borveinas gyveno Panevėžyje. Vilniaus universitete studijuodamas teisę Isaakas dažnai lankydavosi Reginos namuose, draugavo su jos vyru (jis dirbo prekyboje). Baigęs mokslus Isaakas dirbo advokatu Šiauliuose, Rokiškyje, Klaipėdoje, o nuo 1970 metų – Vilniuje.

Isaakas dažnai važinėjo į Vilnių, tad susitikdavo ir bendraudavo su Regina, o ji aplankydavo savo giminaičius Panevėžyje. Regina Isaakui daug pasakojo apie kunigą F. Ereminą, kad jis labai geras žmogus, saugojo ir rūpinosi ja, padėjo, kai mokėsi. Visada kalbėjo tik pozityviai, o po kurio laiko ir supažindino su kunigu.

I. Borveinui ne kartą teko susitikti su kun. F. Ereminu. Isaakas prisimena, kad kunigas buvo labai malonus žmogus, aukšto intelekto, išsilavinęs, mokėjo daug užsienio kalbų, išmanė mediciną ir farmakologiją.

Regina Rozenbergaitė, mokydamasi medicinos mokykloje, įgijo akušerės specialybę. Ji daug metų dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje gimdymo skyriuje, o nuo 1962 metų – moterų konsultacijoje Vilniaus (buvusioje Liudo Giros) gatvėje.

1950 metais Regina Rozenbergaitė ištekėjo už Codiko Šteimano (1922 01 14–1983 11 06), su kuriuo buvo pažįstama nuo Panevėžio laikų. Šteimanas buvo gimęs Panevėžyje ir, kaip ir Regina, likęs vienintelis gyvas iš šeimos: tėvai ir seserys buvo nužudyti 1941 metais. C. Šteimanas buvo tarnavęs 16-oje Lietuviškoje divizijoje – žvalgų („sapiornoje“ – pionierių) būryje.

Grįžęs iš armijos C. Šteimanas apsigyveno Vilniuje: keli buvę kariai gavo vieną butą Vilniaus gatvėje, o paskui jis gavo atskirą butą Jakšto (buvusi Komunarų) gatvėje.

Vyro bute apsigyveno ir Regina. Čia gimė dukros. Iš šio buto 1983 m. lapkričio 6 dieną į amžinybę iškeliavo Codikas Šteimanas, o beveik po ketverių metų, 1987 m. liepos 16 dieną, ir Regina Rozenbergaitė-Šteimanienė. Mirus tėvams šiame bute iki 1993 metų gyveno jauniausia Šteimanų dukra Aviva. Paskui ji išvyko į Izraelį.

1955 m. sausio 1 dieną Vilniuje gimusi Lina 1962–1973 metais mokėsi 23-oje vidurinėje mokykloje. Lina prisimena kun. Ereminą, kuris atvykdavo pas juos į svečius. Vėliau, baigusi medicinos mokyklą, ji dirbo medicinos seserimi ligoninės vaikų skyriuje. 1975 metais Lina ištekėjo už Aleksandro Zilbervargo, susilaukė sūnaus ir dukros. 1990 metais Lina su šeima išvažiavo į Izraelį. Šiuo metu Lina Izraelyje dirba medicinos seserim reabilitacijos centre. 

1962 m. lapkričio 3 dieną Vilniuje gimusi Aviva 1969–1980 mokėsi 23-oje vidurinėje mokykloje. Ji irgi baigė medicinos mokyklą ir dirbo 5-je poliklinikoje Karoliniškėse. 1981 metais Aviva ištekėjo už Leonido Kišinevskio, susilaukė dukters. 1993 metais Aviva su šeima išvažiavo į Izraelį. Ten dirba medicinos seserimi geriatrijos ligoninėje.

Reginos Rozenbergaitės-Šteimanienės dukros Lina ir Aviva labai dėkingos „XXI amžiaus“ redakcijai publikuojančiai žinias apie jų šeimą ir jų mamytės globėją kun. Feliksą Ereminą.

Nuotraukas iš Izraelio atsiuntė Reginos Rozenbergaitės Šteimanienės dukros Aviva ir Lina.

© 2011 „XXI amžius“