Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Gyvenimo šalnos tik užgrūdino,

arba dėl kokių žmogaus „nuodėmių“ sovietmečiu negalima buvo publikuoti apybraižos

Genovaitė Baliukonytė

Kanauninkas Alvydas Bridikis

Su Tauragės dekanu klebonu kanauninku Alvydu Bridikiu teko susipažinti dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai dirbau vieno gamybinio susivienijimo laikraščio redakcijoje. Tuomet dar visai neseniai iš armijos grįžęs Alvydas buvo tik pradėjęs dirbti šio susivienijimo „Silvos“ fabrike. Buvo gūdūs sovietmečio laikai. Fabriko partijos komiteto, komjaunimo komiteto sekretoriai ir jiems pavaldžios dirbusios „Raudonojo kampelio“ vedėjos turėjo teisę kontroliuoti spaudą ir nurodyti, apie ką rašyti ir ko jokiu būdu negalima viešinti. Taip buvo ir tąkart – spaudoje turėjo atsispindėti tik teigiami herojai, laikytini pavyzdžiais kitiems jaunuoliams. Tokio herojaus amplua labai atitiko ką tik iš Afganistano sugrįžęs ir už gerą tarnybą sovietinės armijos vadų apdovanotas garbanotas šviesiaplaukis apdailos cecho darbininkas Alvydas. Interviu su juo fabriko laikraštėlyje turėjo būti tik pradžia, kitaip tariant, žurnalistinis apšilimas rimtesniam darbui. Taigi, po kiek laiko minėto interviu pagrindu parašiau apybraižą apie karo baisumus patyrusį jaunuolį ir išsiunčiau į tuo metu jaunimo mėgiamą žurnalą „Jaunimo gretos“. Už publikacijas respublikinėje spaudoje vietinių laikraštėlių korespondentams buvo dedami pliusiukai, turėjusieji įtakos karjerai ir premijoms, todėl apie šį savo darbą pasigyriau fabriko „Raudonojo kampelio“ vedėjai. Šioji pašiurpo: „Kaip parašei? Kodėl išsiuntei nesuderinusi?!“ „O ką čia derinti, – atšoviau, – taigi žmogus žinomas, apie jį fabriko laikraštyje jau rašiau, patys susirinkime gyrėte… „O ką jis dabar padarė?.. Į kunigų seminariją įstojo“, – drėbtelėjo „politrukė“ ir puolė skambinti į „Jaunimo gretų“ redakciją. Taigi tokia praeitame amžiuje buvo spaudos laisvė. Vertėtų šiandien tai prisiminti ir labiau vertinti tą žodžio laisvę, kurią dabar turime. Todėl artėjančios Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga nutariau dar kartą pakalbinti buvusį savo herojų, paprašyti prisiminti nueitą gyvenimo kelią, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, patirtimi ir mintimis su „XXI amžiaus“ laikraščio skaitytojais.