Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Benediktas XVI apie palaimintojo pirmtako tikėjimą ir mokymą

Mindaugas BUIKA

Atidengiamas popiežiaus Jono Pauliaus II portretas po jo paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju per beatifikacijos iškilmes šv. Petro aikštėj

Kardinolai meldžiasi prie išstatytų palaimintojo Jono Pauliaus II palaikų

Maldininkai iš Meksikos su Gvadelupės Dievo Motinos ir ją garbinusio palaimintojo Jono Pauliaus II atvaizdu

Simbolinė beatifikacijos data

Su dešimtimis kardinolų ir vyskupų bei šimtais kunigų celebruodamas palaimintojo Jono Pauliaus II beatifikacijos šv. Mišias popiežius Benediktas XVI homilijoje dar kartą apžvelgė savo pirmtako iškėlimo į Bažnyčios altorių garbę aplinkybes ir įvertino jo dvasinį paveldą. Gegužės 1 dieną Romos šv. Petro aikštėje vykusiose iškilmėse, kreipdamasis į milijoninę tikinčiųjų minią, Šventasis Tėvas kalbėjo: „Prieš šešerius metus buvome susirinkę į šią aikštę celebruoti popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių. Mūsų skausmas dėl jo netekties buvo gilus, tačiau dar didesnis neaprėpiamos malonės jausmas gaubė Romą ir pasaulį: malonės, kuri tam tikru būdu buvo mano mylimo pirmtako viso gyvenimo ir ypač jo kančios liudijimo vaisius. Jau tada mes jutome jo šventumo dvelksmą su įvairiopais Dievo tautos garbinimo ženklais. Dėl šios priežasties su visa pagarba galiojančioms Bažnyčios kanoninėms normoms aš pageidavau, kad jo beatifikacijos bylos tyrimas vyktų kaip įmanoma sparčiau. Ir štai mūsų trokštama diena atėjo – ji atėjo greitai, kadangi tai buvo malonu Viešpačiui: Jonas Paulius II yra palaimintasis!“

Toliau homilijoje, kuri ne kartą buvo pertraukta pamaldų dalyvių plojimų (nors iš garsiakalbių buvo perspėta laikytis rimties), priminęs parinktą simbolinę beatifikacijos datą – Palaimintojo įsteigtą Dievo gailestingumo sekmadienį, pirmąją Marijai skirto gegužės mėnesio dieną ir liturginį šv. Juozapo darbininkų globėjo paminėjimą, popiežius Benediktas XVI, komentuodamas šventės evangelinį skaitinį: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29), ypač pabrėžė savo pirmtako tvirtą tikėjimą. „Jonas Paulius II yra palaimintas dėl savo tikėjimo – stipraus, dosnaus ir apaštalinio tikėjimo“. Būtent tikėjimas, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, įgalino jį, kaip ir pirmąjį Popiežių apaštalą šv. Petrą, tapti uola, ant kurios yra statoma Kristaus Bažnyčia.

Šventasis Tėvas akcentavo visišką savo pirmtako atsidavimą Švč. Mergelės Marijos globai. Teologinę viziją, kad Atpirkėjo Motina, kurią Šventasis Raštas įvardija, kaip „palaimintą, kuri įtikėjo, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (plg. Lk 1, 45), yra tikrojo šventumo pavyzdys kiekvienam krikščioniui ir visai Bažnyčiai, palaimintasis Jonas Paulius II atskleidė dar savo jaunystėje ir palaikė bei gilino visą savo gyvenimą. To pamaldumo pagrindu žinoma Šv. Liudviko Marijos Grinjono formuluotė dėl atsidavimo Švč. Mergelei Marijai: „Totus tuus ego sum et omnia mea tua sunt“ („Aš visiškai priklausau tau ir viskas, ką turiu, yra tavo“) tapo Karolio Vojtylos vyskupišku, kardinolišku ir popiežišku devizu. Kaip Krokuvos arkivyskupas dalyvaudamas Vatikano II Susirinkime (1962–1965) jis visiškai pritarė Susirinkimo tėvų sprendimui įterpti katalikiškąjį mokymą apie Dievo Motiną į svarbiausios konstitucijos „Lumen Gentium“ tekstą.

Likti „uola“ kentėjimuose

Pasak Šventojo Tėvo, jo pirmtakas palaimintasis Jonas Paulius II savo dvasiniame testamente aiškiai įvardijo Vatikano II Susirinkimą kaip „Šventosios Dvasios didžiąją dovaną“ ir kad jo mokymą jis turi įgyvendinti, „vesdamas Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį“. Vykdydamas šį atsakingą evangelizavimo uždavinį savo pontifikato inauguracijoje 1978 metų spalio mėnesį Jonas Paulius II iškėlė šūkį: „Nebijokite! Atidarykite, plačiai atverkite duris Kristui!“ O tai reiškia atnaujintą sukrikščioninimą asmeninio ir bendruomeninio veikimo, visos kultūrinės, politinės ir netgi ekonominės aplinkos. Tai titaniško tvirtumo reikalavęs uždavinys, kurio didysis Popiežius neatidėliotinai ir negrįžtamai ėmėsi, remdamasis savąja tikėjimo, meilės ir vilties liudijimo drąsa ir įgimtomis žmogiškomis charizmomis.

„Šis pavyzdingas Lenkijos sūnus padėjo tikintiesiems visame pasaulyje nebijoti save vadinti krikščionimis, priklausyti Bažnyčiai ir kalbėti apie Evangeliją“, – sakė homilijoje popiežius Benediktas XVI. Iš esmės jis padėjo visiems mums nebijoti tiesos, kadangi tiesa yra laisvės garantas. Tai nėra paprasta, nes tiesą pasauliui Dievas apreiškė Kristuje, todėl tiesos priėmimui reikalingas atnaujintas įtikėjimas į Kristų, kaip žmogaus Atpirkėją. Visą evangelizacijos siekį popiežius Jonas Paulius II aiškiai suformulavo savo pirmojoje enciklikoje „Redemptor Hominis“ („Žmogaus Atpirkėjas“) ir šis bruožas buvo ryškus vėlesniajame jo mokyme, pateiktame kitose enciklikose, apaštaliniuose laiškuose ir paraginimuose.

Toliau popiežius Benediktas XVI homilijoje palietė svarbų savo pirmtako mokymo sankirtos su marksistine ideologija klausimą. Toks susidūrimas visiškai suprantamas, kadangi Jonas Paulius II buvo kilęs iš tos Europos dalies, kurią kelis dešimtmečius laikė sukaustęs ateistinis komunistų režimas ir prie kurio įveikimo jis lemtingai prisidėjo. Karolis Vojtyla per savo asmeninį patyrimą giliai suvokė marksizmo ir krikščionybės žmogaus vizijų skirtumus ir akivaizdų pastarosios pranašumą. Jo pontifikato nuostata toje sandūroje buvo tvirta ir pergalinga: „žmogus yra Bažnyčios kelias ir Kristus yra žmogaus kelias“, kuriuo jis turi eiti žengdamas per trečiojo tūkstantmečio vilties slenkstį. Šis vilties impulso gaivinimas atėjo pačiu laiku, kadangi krikščionybė jau buvo pradėjusi „mikčioti“ marksizmo ir panašių „mokslinių“, vadinamųjų progresų ideologijų akivaizdoje. Palaimintasis „atstatė krikščionybei tikrąjį vilties religijos veidą“, kuriuo ji turi įgyvendinti istorijoje „Advento“ dvasią. Tik tokioje į Kristų nukreiptoje asmeninėje bei bendruomeniškoje egzistencijoje galima tikėtis žmogiškųjų taikos ir teisingumo lūkesčių išsipildymo.

Homilijos pabaigoje popiežius Benediktas XVI dėkojo Dievui už suteiktą malonę daugiau kaip du dešimtmečius būti artimu Jono Pauliaus II pagalbininku atsakingose Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto pareigose, į kurias Palaimintasis jį 1982 metais ir paskyrė. „Mano paties tarnystė buvo palaikoma jo gilaus dvasingumo ir jo įžvalgos turtingumo, – prisipažino Šventasis Tėvas. – Jo maldos pavyzdys mane nuolat jaudinančiai veikė ir formavo“. Pagaliau koks buvo įspūdingas popiežiaus Jono Pauliaus II kančios liudijimas, kai jis, palaipsniui prarasdamas fizines jėgas, liko tvirta „uola“ Bažnyčiai ir jai vadovavo. Palaimintasis „nepaprastu būdu išgyveno kiekvieno kunigo ir vyskupo pašaukimą tapti visiškai viena su Jėzumi“, – pažymėjo Benediktas XVI, melsdamas dabar iš dangaus palaikyti Dievo tautos tikėjimą.

Nuotraukos iš intermirifica.net

© 2011 „XXI amžius“