|
Kultūros pagrindas nesuklastota istorija
Daug kalbama apie kultūrą ir padorumą, bet dažnai neįsigilinama į šių sąvokų prasmę, nes galvos užterštos televizijos šiukšlėmis ir visokiais niekais, taigi nebėra vietos apmąstymams.
Tautos istorija yra kultūros sudedamoji dalis, taigi, istorijos žinojimas lemia ir asmens padorumą bei kultūringumą. Regis, lenkų atstovas V. Tomaševskis kultūringumu nepasižymi, nes net tikrosios Lenkijos istorijos nežino, o tik akiplėšiškai paisto atgyvenusiomis lenkų šovinistinės politikos, vykdytos daugelį šimtmečių po Lietuvos krikšto, o ypač po 1569 metų Liublino unijos, kategorijomis.
Taigi nieko nuostabaus, kad Vilniaus kraštas, kuris penkis šimtus metų buvo lenkų kunigų įtakoje, taip sulenkėjo, kad dabar lenkų atstovas V. Tomaševskis net Seime pagal seną lenkų įprotį aiškina, kad lietuviai turi integruotis į lenkų tautinę mažumą. Tariamai jie yra vietiniai, o lietuviai atvykėliai. Tai netiesa: Rytų Lietuva nuo priešistorinių laikų buvo apgyvendinta lietuvių, o lenkai čia pradėjo skverbtis po Liublino unijos ir vėliau, kai Vilnius ir aplinkiniai rajonai 1920 m. spalio 9 dieną generolo L. Želigovskio buvo užgrobti. Tada prasidėjo lietuvių persekiojimas ir prievartinis integravimas į atvykėlių lenkų mažumą.
Tarp kitko, reikėtų priminti ir lenkų kunigų, atvykusių į Lietuvą po krikšto, neteisėtą (nusikalstamą) elgesį klastojant lietuvių asmeninius dokumentus krikšto metu, lenkinant lietuvių pavardes. Lenkų kunigai nepasižymėjo krikščioniška artimo meile, kaip aiškino ir mokė Jėzus Kristus. Todėl lietuvių asmeninių dokumentų klastojimo teisėtu veiksmu laikyti negalima.
Tikri Kristaus mokslo skelbėjai misionieriai, prieš važiuodami į misijų kraštus, stengiasi išmokti vietinių gyventojų kalbas, kad galėtų sėkmingai skelbti Kristaus Evangeliją. Tai daroma dėl artimo meilės, nes taip mokė Kristus.
Lenkų kunigai atvykę į Lietuvą nesistengė pramokti vietinės lietuvių kalbos, bet laikydami lietuvius žemesnės kilmės žmonėmis elgėsi kaip naciai vertė juos mokytis lenkų kalbos, tuo demonstruodami savo išdidumą ir puikybę.
Dera čia priminti vieną atvejį prieškario laikotarpiu Vilniaus vysk. Romualdas Jalbžykovskis pamaldiems lietuviams pasakė tokius žodžius: Trzeba się modlič po polsku, gdyž po litewsku Bug nie zrozumie (Reikia melstis lenkiškai, kadangi lietuviškai Dievas nesupras!)
Tai ne tik nesąmonė, bet ir didžiulis nusikaltimas prieš Dievą Švenčiausioje Trejybėje, juo didesnis, nes ateina iš vyskupo lūpų, kuris turi žinoti ir suprasti, jog sąmoningai skelbia melą apie Švenčiausiąją Trejybę.
Stasys Bartulis
Kazlų Rūda
© 2011 XXI amžius
|