|
Išėjęs Vaižgantas tarsi šalia...
Benjaminas ŽULYS
Kuo toliau, tuo labiau laikas ženklina mūsų tautos iškiliuosius žmones, iš užmaršties kelia reikšmingus jų gyvenimo įvykius. Paminėti kanauninko, žymaus visuomenės veikėjo, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto mirties metinių į Vytauto Didžiojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią susirinko būrys šio žmogaus gyvenimo žinovų, tyrėjų, kūrybos gerbėjų. Renginys vyko bažnyčios požeminėje žvakėmis apšviestoje kriptoje. Mūro sienos, grindinys ir dabar mena kanauninko Juozo Tumo žingsnius, jo žvalų balsą. Šioje bažnyčioje Vaižgantas tarnavo rektoriumi dvylika metų, per tą laiką apleistą šventovę kiauru stogu jis pavertė tikrais grožio, dvasingumo bei susitelkimo namais. Šventovė tapo kone gražiausia bažnyčia visame mieste. Pasiklausyti Vaižganto pamokslų į ją traukė ne vien tikinčiųjų gausybė, bet ir laisvamaniai, kitų tikėjimų kauniečiai, aplinkinių vietovių katalikai. Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas poetas Alfas Pakėnas minėjimui parinko tikslią kanauninko mirties datą balandžio 29-osios 16-ą valandą, laiką, kai prasidėjo jo priešmirtinė agonija. Kaip rašė to meto spauda, mirties dieną garsiai ir nerimastingai čirškė kanauninko mylėtos kanarėlės. Ir dabar jo buvusiame bute gyvena kanarėlė, kuri čia ateinančius lankytojus pasitinka savo giesmėmis.
Apie paskutines sunkiai plaučių uždegimu sergančio kanauninko dienas bei valandas pranešinėjo ir jo paskutinius žodžius paskelbė to meto spauda. Lietuvos aidas rašė, kad sunkiai sirgusiam kanauninkui padrąsinantį ir paguodos laišką parašė arkivyskupas Pranciškus Karevičius. Paskutinėmis valandomis prie jo nuolat buvo jo gydytojas Petrikas, budėjo vienuolė s. Teresė. Laidotuvių metą, regis, visas Kaunas, aplinkinių ir tolimesnių kaimų žmonės suėjo į Laikinąją sostinę. Minios žmonių ėjo paskui karstą, užtvindė aplinkines gatves. Dėl Vaižganto mirties gedėjo visa Lietuva. Po kelių dienų jis buvo balzamuotas, karstas su velionio palaikais buvo padėtas Kauno Arkikatedros Bazilikos kriptoje, kur ilsėjosi ir tebesiilsi Motiejaus Valančiaus ir kitų žymių Lietuvos kunigų palaikai. Po kurio laiko karstas su Vaižganto kūnu iškilmingai buvo perkeltas į Vytauto bažnyčios, kurioje kanauninkas uoliai tarnavo, kriptą. Apie tai ir dabar byloja memorialinė lenta bažnyčios išorėje.
Tačiau Vaižganto palaikų ten nėra. Gyvuoja ne viena versija, kur jie galėtų būti. A. Pakėnas savo knygoje apie Vaižgantą, rašinyje Tuščio kapo legenda pasakoja apie jų paieškas ir galimus atvejus. Šiandien žinoma, kad kanauninko palaikų atkakliai ieškojo šioje bažnyčioje kurį laiką rektoriumi tarnavęs kun. Ričardas Mikutavičius, bet jokių pėdsakų neradęs. Spėliojama, kad gal per garsųjį 1946 metų potvynį (Bažnyčia stovi ant pat Nemuno kranto) koks nors Vaižganto gerbėjas ir mylėtojas karstą su jo kūnu paėmė ir kur nors saugiai paslėpė, ketindamas neįkainojamą relikviją vėl grąžinti į bažnyčią. Bet gal paskui gelbėtojas mirė, ir paslaptis nuėjo į kapus... Tikresnis variantas esąs tas, kad karstas su velioniu ir dabar yra kažkur kriptos požemiuose giliai užkastas gal po memorialine lenta, gal kur kitur... A. Pakėno, Vaižganto sesers Marijos vaikaitės Nijolės Nakutytės-Bartusevičienės ir kitų minėjimo dalyvių įsitikinimu, Vaižganto palaikai tikrai yra kažkur šalia, tik reikia jų kruopščiai ieškoti, pasitelkiant šiuolaikinę techniką.
Minėjime buvo prisiminta įvairiapusė Vaižganto veikla, jo kūryba. Jis aktyviai dalyvavo daugybėje visuomeninių organizacijų priklausė Lietuvos rašytojų ir žurnalistų, Lietuvos meno kūrėjų, Lietuvos blaivybės, Lietuvių latvių vienybės draugijoms, Vilniui vaduoti sąjungai, Katalikų mokslo akademijai ir pan. Be to, skaitė lietuvių literatūros paskaitas Lietuvos universitete, buvo jo docentu, garbės daktaru. Itin plati jo kūrybinė veikla. Vien ko verti jo Pragiedruliai, Dėdės ir dėdienės, Nebylys, Rimai ir Nerimai ir daug kitų. Kaip teigia literatūrologai, jo raštai ir dabar yra vaizdingos lietuviškos kalbos mokykla rašytojams ir skaitytojams.
Kaunas
© 2011 XXI amžius
|