Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Gyvenimo šalnos tik užgrūdino,

arba dėl kokių žmogaus „nuodėmių“ sovietmečiu negalima buvo publikuoti apybraižos

Genovaitė Baliukonytė

Kanauninkas Alvydas Bridikis

Vaikystėje

Su tėveliais

Kanauninkas Alvydas Bridikis Afganistane nusifotografavo su vaikais

Alvydas Bridikis, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje Afganistane

Su Tauragės dekanu klebonu kanauninku Alvydu Bridikiu teko susipažinti dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai dirbau vieno gamybinio susivienijimo laikraščio redakcijoje. Tuomet dar visai neseniai iš armijos grįžęs Alvydas buvo tik pradėjęs dirbti šio susivienijimo „Silvos“ fabrike. Buvo gūdūs sovietmečio laikai. Fabriko partijos komiteto, komjaunimo komiteto sekretoriai ir jiems pavaldžios dirbusios „Raudonojo kampelio“ vedėjos turėjo teisę kontroliuoti spaudą ir nurodyti, apie ką rašyti ir ko jokiu būdu negalima viešinti. Taip buvo ir tąkart – spaudoje turėjo atsispindėti tik teigiami herojai, laikytini pavyzdžiais kitiems jaunuoliams. Tokio herojaus amplua labai atitiko ką tik iš Afganistano sugrįžęs ir už gerą tarnybą sovietinės armijos vadų apdovanotas garbanotas šviesiaplaukis apdailos cecho darbininkas Alvydas. Interviu su juo fabriko laikraštėlyje turėjo būti tik pradžia, kitaip tariant, žurnalistinis apšilimas rimtesniam darbui. Taigi, po kiek laiko minėto interviu pagrindu parašiau apybraižą apie karo baisumus patyrusį jaunuolį ir išsiunčiau į tuo metu jaunimo mėgiamą žurnalą „Jaunimo gretos“. Už publikacijas respublikinėje spaudoje vietinių laikraštėlių korespondentams buvo dedami pliusiukai, turėjusieji įtakos karjerai ir premijoms, todėl apie šį savo darbą pasigyriau fabriko „Raudonojo kampelio“ vedėjai. Šioji pašiurpo: „Kaip parašei? Kodėl išsiuntei nesuderinusi?!“ „O ką čia derinti, – atšoviau, – taigi žmogus žinomas, apie jį fabriko laikraštyje jau rašiau, patys susirinkime gyrėte… „O ką jis dabar padarė?.. Į kunigų seminariją įstojo“, – drėbtelėjo „politrukė“ ir puolė skambinti į „Jaunimo gretų“ redakciją. Taigi tokia praeitame amžiuje buvo spaudos laisvė. Vertėtų šiandien tai prisiminti ir labiau vertinti tą žodžio laisvę, kurią dabar turime. Todėl artėjančios Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga nutariau dar kartą pakalbinti buvusį savo herojų, paprašyti prisiminti nueitą gyvenimo kelią, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, patirtimi ir mintimis su „XXI amžiaus“ laikraščio skaitytojais.

Pasaulį išvydote pačiu gražiausiu metų laiku – gegužę. Gal su šiuo mėnesiu galima lyginti ir Jūsų gyvenimą? Juk Jūsų gyvenime, kaip ir gegužės mėnesyje, būta visko.

Galbūt per dažnai mes ilgimės tų dienų, kurios praėjo. Bet laikas bėga ir mes jo negalim sustabdyti. Mes augame, senstame, mirštame, gimstame – toks gyvenimo laikas. Kiekvienas per gyvenimą nešame savo kryžių ir visuomet kituose matome tai, ko savyje turime daugiausia. Kiekvienoje gyvenimo akimirkoje galima rinkti sunkumus, nesėkmes ir nuoskaudas arba išmokti visa, kas neigiama, paversti prasmingais dalykais. Tad ir apžvelgęs savo nueito gyvenimo kelią galiu pasakyti, buvo visko – visko ir reikėjo. Nuo pat vaikystės supratau, kad kas žmogaus nepalaužia, tas jį užgrūdina: kiekvienas suklupimas gali būti naujos pergalės pradžia. Gyvenimo šalnos ne tik žiedus nukanda, bet ir moko nuostabiausių dalykų, kuriuos turime įveikti, jos neišvengiamos ir būtinos.

Papasakokite apie savo šeimą: kas buvo Jūsų tėvai, kokiame Lietuvos krašte gimėte?

Šeima – tai šiluma, tai prieplauka, kurioje visada esi laukiamas, saugus, sušildytas artimųjų meilės. Ir ne tik vaikystėje, bet ir visą gyvenimą. Šeima – didžiausia vertybė, o meilė tėvams ir seneliams – visų dorybių pamatas. Tėtis buvo veterinarijos gydytojas, mama – mokyklos tarnautoja.  Buvau jauniausia šeimos atžala – tarp trijų vyresnių seserų jaučiausi saugus ir mylimas.

Sakome, kad maži vaikai daugiausiai žino apie Dievo egzistavimą, todėl iš mažumės žino ir savo misiją žemėje – kokią profesiją pasirinks, kuo bus, kai užaugs. Ar nuo mažens Jums dvasiniai dalykai buvo svarbiau? O gal ilgai savęs ieškojote, kol nusprendėte būti kunigu. Kas tai paskatino?

Dvasinis pašaukimas, kaip gražiai apibūdino palaimintasis Jonas Paulius II, yra dovana ir slėpinys, taigi sunkiai žodžiais apibūdinamas dalykas. Kunigystės pašaukimas nėra visų pirma mūsų pačių pasirinkimas – tai susitikimas su Jėzumi, o pamilus Jį, priėmus Jo kvietimą „Sek paskui mane“ – suprantama šios misijos esmė bei prasmė. „Kodėl tu ir kodėl čia? Ir kaip sugebi ištverti?“ – tai irgi šio pašaukimo paslapties dalis.

Pašaukimas tarnauti Dievui, būti kunigu buvo brandinamas ir su kiekviena diena vis augo. Nuo pat mažų dienų geru pavyzdžiu buvo tėveliai ir jų tikėjimas. Įkvėpimą rinktis kunigystę sustiprino bendravimas su dvasininko kelią pasirinkusiais žmonėmis. O sunkumų vieną dieną būdavo, kitą – ne, ir kažkas vis stumdavo pirmyn. Taip yra ir dabar: kartais matai savo darbo prasmę, kartais ne, kartais kunigystė tampa didelio džiaugsmo priežastimi, kartais – skausmo. Tai mano paties tikėjimo kelionės dalis, kurioje nuolat atsiranda žmonių, kurie padeda įveikti vieną ar kitą gyvenimo atkarpą.

Tais laikais vaikai, lankantys bažnyčią, mokykloje buvo smerkiami ir užgauliojami. Ar Jums tai teko patirti, kaip nuo to gynėtės? Ar jautėtės saugus, kas padėjo atlaikyti spaudimą?

Įžengęs į kalną ir apsuptas minios, Kristus savo pamoksle ištarė žodžius, kurie visais amžiais neduoda ramybės žmonių širdims: ,,nesipriešinti blogam“. Tai buvo priešingybė seniesiems Izraelio papročiams. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui]“ (Mt 5, 38-39). Tad iš tikrųjų blogybes reikia iškęsti, o ne su jomis tiesioginiu būdu kovoti ir jas smerkti. Blogį naikina tik jo prisiėmimas ir iškentimas. Šitą Šventojo Rašto ištrauką galiu pritaikyti ir tam savo gyvenimo etapui, kai dėl tikėjimo teko iškęsti nelengvus priekaištus, grasinimus.

Sovietinės okupacijos laikais Bažnyčia ir ją lankantys žmonės buvo puolami. Kodėl? Juk tikėjimas nemoko blogų dalykų, o tik gerų ir valstybei naudingų: moko ugdyti nuolankumą, paklusnumą, nusižeminimą, sąžiningumą, moko mylėti žmones, būti jiems atlaidiems ir gailestingiems. Juk tokie žmonės – kiekvienos valstybės svajonė. Tačiau okupantai Bažnyčią naikino, tikinčiuosius, kunigus, net vyskupus kankino ir šaudė. Persekiojo kiekvieną, einantį į bažnyčią…

Ne kartą buvau kviečiamas pas mokyklos vadovybę, kur liepdavo pasiaiškinti. Okupantai bijojo tikinčio žmogaus, nes negalėjo jo kontroliuoti. Tikintis žmogus turėjo labai aiškią savo gyvenimo supratimo viziją ir žinojo, ko jis trokšta, kas geriau jam ir šalia esantiems. Nuo 8 klasės tapau nuolatiniu saugumo komisariato ,,lankytoju“, nuolat reikalavo išduoti kunigus ir kitus Lietuvos laisvės šauklius. Sistema buvo užgniaužusi kiekvieną laisvą mintį: kai buvo menkinama lietuvybė, kai už neklusnumą buvo skiriamos bausmės, Bažnyčia vienintelė sugebėjo atsilaikyti, o po jos sparnu „būrėsi“ kitaminčiai – žmonės, norėję apginti ne tik Bažnyčią, bet ir Lietuvą, jos laisvę. Ir aš Dievo šviesos vedamas, sugebėjau žengti toliau ir neprarasti savo vertybių, nepasiduoti aplinkinių priekaištams ir užgauliojimams. Visada pasitikėjau Dievu, kuris vedė už rankos ir padėdavo atsikelti suklupus.

Kaip patartumėte vaikams dabar apsiginti nuo žeminimo ir užgauliojimų mokyklose. Kaip jiems išsiugdyti saugumo ir stiprybės jausmą?

Vaikai tyčiojasi, skaudina, žemina vieni kitus, nes to išmoksta iš suaugusiųjų. Smurtas ir patyčios tarp vaikų bei jaunimo šiandien tapo aktualiausia problema. Smurto proveržio atvejai mokyklose, mokinių patyčios, šiurkštus elgesys – tai problemos, su kuriomis susidūrusi visuomenė klausia: ką daryti ir kas tuo turėtų rūpintis? Manau, tai kiekvieno žmogaus pareiga ir atsakomybė. Tiesiog turėtume labiau rūpintis vieni kitais, dalytis tuo, ką turime, bendradarbiauti, džiaugtis vieni kitais.

Tiems, kurie patyrė užgauliojimus, turėtume priminti, kad tikros laisvės ir stiprybės negalima iškovoti be tikėjimo, jų neatlaikysi be meilės. Norėdami būti saugūs ir stiprūs privalome tikėti ir pasitikėti, turėti tvirtą vertybių pagrindą, nebijoti pripažinti savojo „aš“. Tik dieviškųjų dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – diegimas ir puoselėjimas kasdienybėje gali padėti atstatyti pažeistą santykį su Dievu ir artimu. Tuomet pasijusime saugūs ir stiprūs.

Kur mokėtės, kokią mokyklą baigėte ir kaip po to susiklostė Jūsų gyvenimas. Kada buvote pašauktas į sovietinę armiją?

Visą vaikystę praleidau Žemaitijoje, Kaltinėnuose. Čia ir mano mokykliniai metai praskriejo. Baigęs vidurinę bandžiau stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Bet dar prieš pirmąjį egzaminą buvo užgesintos visos mano viltys – charakteristika neatitiko tuometinio teigiamo jaunuolio įvaizdžio, buvau nepriimtinas kandidatas į studentus tai politinei sistemai, tad ir aukštojo mokslo laipteliais kopti man buvo trukdoma.

Nepavyko tapti studentu, bet gyvenimas nesustojo – žinojau, kad yra kitas kelias, kuriuo man lemta eiti. Pirmiausia pradėjau dirbti kolūkyje elektriku. O po vienerių metų darbo praktikos buvau pašauktas į sovietų kariuomenę (norint tapti kunigų seminarijos auklėtiniu karinės mokyklos pamokos buvo privalomos).

Kuriais metais buvote išsiųstas į Afganistaną ir kiek ten prabuvote? Pasakojote, kad tarnaudamas buvote tankistu. Dalyvavote mūšiuose, turėjote apdovanojimų. Ar juos saugojate?..

Iš pradžių buvau išsiųstas į Latviją, Ventspilio tankistų mokyklą, o vėliau – į Afganistaną. Pirmieji tarnybos metai prabėgo ramiai – tai buvo tam tikras pasiruošimas tolesniam etapui (apie kurį tuo metu net nenutuokėme ir negalėjome įsivaizduoti). Lietuva SSRS intervencijos į Afganistaną metu buvo jos dalimi. Kaip iš visos SSRS, taip ir iš Lietuvos SSR buvo imami šauktiniai tarnauti į tarybinę armiją ir dalis jų siunčiama į Afganistaną. Mes nežinojome, kodėl būtent mes turime vykti į Afganistaną. Net nenutuokėme, kas iš tikrųjų ten laukia, daugelio mūsų  sutikimo nė neklausė, todėl teko paklusti ir susitaikyti su likimu. Tas beprasmis karas visiems paliko gilų randą sieloje.

Afganistano karo audrose praleidau lygiai metus, dalyvavau ne vienoje operacijoje – buvau tankistas, turėjau jaunesniojo seržanto laipsnį. Apdovanojimai? Jie neturi jokios reikšmės. Jie man tapo puikia priemone Lietuvos laisvės idėjai išreikšti – kai 1991 metais Parlamente buvo aukojamos šv. Mišios, susirinkę gynėjai balsu meldėsi, laikė Marijos atvaizdus, tuo metu visus karinius medalius padėjome kaip laisvės simbolius – tai buvo ryškus politinės valdžios ir Bažnyčios spontaniškos vienybės pavyzdys.

Kaip stengėtės nepalūžti, kas Jums padėjo ištverti tuos baisumus, kurių čia, Lietuvoje, dažnas negali įsivaizduoti. Sakoma, kad patekus į karo zoną visada sustiprėja net ir skeptikų tikėjimas. Gal pastebėjote tarp tarnybos draugų atsivertimo atvejų?

Kiekvienas gyvenimo įvykis, nutinkantis mūsų gyvenime, ar žmogus, atsirandantis šalia vieną ar kitą akimirką, palieka savo pėdsaką – tarytum norėdamas atnešti dovaną, teikti palaimą, duoti pamoką, kurią turime išmokti. Toks Dievo tikslas. Tad ir tarnyba Afganistane – buvo išbandymas, kuris tik dar aiškiau sudėliojo vertybes, atskleidė gyvenimo pašaukimą. Būnant ten visuomet gelbėjo malda ir tikėjimas – juk Dievas neuždeda tokio kryžiaus, kurio žmogus nepaneštų. Tikėjimas daugelyje gyvenimo situacijų tampa tiltu, padedančiu pasiekti kitą upės pusę. Afganistano karo ugnyje vienas kitam visuomet padėdavome – vien buvimas kartu, pasidalinimas mintimis, padrąsinimas, pokalbiai apie namus ir ten likusius artimuosius, laiškų skaitymas suteikdavo vilties ir stiprybės. O apie dvasininko pašaukimą galvoti nelikdavo laiko – svarbiausias uždavinys buvo išgyventi.

Kokios tada religinės konfesijos buvo Afganistane? Kur iš tiesų giliau žmonės tiki – Lietuvoje ar Afganistane. Gal mūsiškiams yra ko pasimokyti iš afganistaniečių dvasine prasme.

Afganistane tėra viena religinė konfesija – musulmonai. Bet negalima tikėjimo susieti su karu. Jie kovojo už savo Tėvynę – tai nebuvo religijos reikalas. Nors islamą išpažįstantys žmonės ir pasižymi kovingumu.

O mes turime atvirai pripažinti, jog krikščionybė Europoje ir Lietuvoje nyksta. Galbūt dėl to, kad pakrikštytieji žmonės, besivadinantys krikščionimis, elgiasi kaip pagonys: savo širdyse nešioja svetimus dievus ir gyvena svetima dvasia. Daugelio krikščionių simpatijos kartais linksta į musulmonus dėl jų tikėjimo tvirtumo ir ištikimybės kai kurioms moralinėms nuostatoms. Jeigu Kristus tebėra tas pats, kuris buvo vakar, šiandien ir visados, tai kodėl kartais ieškome svetimų dievų pagalbos?..

Teko girdėti tokių pasakymų, kad afganistaniečiai ant rusų karių už invaziją pyko mažiau nei ant amerikiečių. Kaip vertinate tokius karus – kaip dvasininkas ir žmogus?

Ar lietuviai būtų pykę mažiau ant rusų karių už invaziją nei ant amerikiečių? Tikriausiai mes per maži, kad tai įvertintume. Ar gali karas atnešti naudos? Karas negali būti vertinamas. Jonas Paulius II yra sakęs, jog tikinčiųjų, kad ir kokią religiją jie išpažintų, pareiga pabrėžti, kad jie niekada nebus laimingi susipriešinę tarpusavyje. Žmonijos ateities negali užtikrinti terorizmas ir karo logika. Būtina suvokti, kad krikščionys yra pašaukti būti taikdariais, o ne karo skelbėjais. Iš tiesų karas visų pirma prasideda tiek pavienio žmogaus, tiek ir visos visuomenės širdyje. Motina Teresė teigė, kad „pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje“. Tad turime išmokti skleisti ramybę ir taiką vieni kitiems, remti supratimą, bendradarbiavimą ir taiką tarp tautų. Bet koks karas suluošina žmogaus gyvenimą – jis neturi būti įrankiu net ir geriems tikslams pasiekti.

Tada grįžęs iš Afganistano pasakojote, kad ten žmonės gyvena visai kitame amžiuje, pagal kitą kalendorių nei europiečiai. Kaip yra dabar? Ar kas pasikeitė į gera? Ar verta ten šiandien laikyti mūsų karius?

Kiekvienas turime užaugti iki tam tikro savo gyvenimo momento, iki tam tikros padėties. Žmogus, o kartu ir tauta, turi pati savarankiškai augti, tobulėti ir eiti per gyvenimą. Kitiems neįmanoma mūsų iškelti taip, kad paskui sugebėtume stovėti nesvyruodami. Tad turime leisti ir Afganistano šaliai pačiai pakilti. Mes, kitataučiai, galime juos tik prilaikyti, kad vėl nesukluptų.

Juk dar ir dabar daugumoje Afganistano vietinių gyventojų gyvenimo sąlygos menkai skiriasi nuo tų, kurios buvo prieš kelis šimtmečius. Kai pirmąkart pamačiau Afganistano gyventojų buitį, supratau – pirmiausia jiems reikalingas ne karas, o humanitarinė pagalba – jie gyveno beveik viduramžiais, molinėse trobelėse, be jokių patogumų, vandenį semdavo iš upelių, į kuriuos pildavo ir visas nuotekas. Nors šiuo metu situacija gerėja, tačiau lieka begalės neišspręstų problemų. Jie neturi vandentiekio, kelių, elektros... Įvairūs sunkumai nesiliauja griovę Afganistano gyventojų vilties apie gerovę. Žmonės ir toliau netenka namų, vaikai prastai maitinami, plinta ligos, labai trūksta vandens, vaikai dažnai išnaudojami, nes yra netekę namų, taigi tapę itin pažeidžiamais. Tačiau būtina pabrėžti, kad šiuo metu ten yra taikos misija, o ne karo.

Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai buvo grįžus iš Afganistano?

Išėjome į armiją jauni, palikę čia, Lietuvoje, gyvenimą be rūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių artimųjų glėbio, nežinodami gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų. Papuolėme į sistemą, kurioje kiekviena diena – tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti. Karas išdarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Grįžome namo pavargę, bet žinojome, kas yra tikra draugystė, kur riba tarp gyvenimo ir mirties. Grįžę iš karo zonos, vos įvažiavę į Lietuvą, nesulaikėme ašarų. Niekad nė nepagalvojome, kad pajusime tokį Tėvynės ilgesį. Visi jautėmės lyg iš tremties sugrįžę.

Dažniausiai ten būnantiems kariams pasikeičia vertybių prioritetai, susimąstoma apie gyvenimo prasmę, pamatoma kita pasaulio pusė, kitoks bendravimas, kitokia kultūra ir požiūris į vertybes. Tuomet pradedama dėlioti ir savo prioritetus. Patikėkite, sugrįžę kartu su savimi parsivežėme optimizmo, be galo daug dvasingumo ir supratimo, kad taika – vienas iš svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime.

Kaip patekote į „Silvos“ trikotažo fabriką?

Grįžęs į Lietuvą troškau eiti kunigystės link. Tad pirmiausia parašiau prašymą, išreikšdamas norą studijuoti seminarijoje. Atsakymas buvo: „Prašau bandyti kitais metais“. Negalėjau sėdėti, nieko neveikti ir laukti. Reikėjo eiti pirmyn ir kovoti už savo tikslus. Apsigyvenau Kaune, pas seserį, susiradau darbą – tam, kad pradėčiau eiti tikslo link mažais žingsneliais. Visus metus dirbau, skaičiau religinę literatūrą, bendravau su dvasininkais – tai buvo ėjimas, kuris atnešė pergalę. Ir kitais metais, po ilgų svarstymų ir saugumo kontrolierių patikrų mano prašymas buvo priimtas ir patvirtintas – tapau kunigų seminarijos auklėtiniu.

Palyginkite studijas seminarijoje tada ir dabar. Koks pagrindinis skirtumas?

Viskas keičiasi gyvenime ir lyginti tai, kas buvo vakar, ir tai, kas yra šiandien – beprasmiška. Kiekvienas gyvenimo etapas, laikas turi savo tradicijas, savo vertybes, prioritetus, savas problemas. Pagaliau kiekvienas žmogus savaip žvelgia į istorijos tėkmę. Tad studijos seminarijoje kiekvienam jaunuoliui buvo, yra ir bus jo asmeninė tikėjimo kelionė, nepalyginama su niekuo.

Kur, kada ir kas įšventino kunigu. Kokiose parapijose dirbote, kuri iš jų mieliausia?

Viena iš džiaugsmingiausių gyvenimo dienų buvo 1992 metų kovo 22 diena, kai Telšių vyskupas šviesaus atminimo A. Vaičius suteikė man kunigystės šventimus. O savo pašaukimo idėjas realizavau būdamas Šilutės vikaru, vėliau Kuršėnų, po to tapau Upynos, Girdiškės ir Varsėdžių klebonu. Šiuo metu esu Tauragės dekanas. Negalėčiau išskirti vienos parapijos, kuri man būtų pati mieliausia ir artimiausia. Kiekviena turi savitą atspalvį ir savo grožį. Svarbiausia parapijoje – tikintieji, kurie sukuria gyvąją Bažnyčią, dovanodami šilumą vienas kitam. Gera ten, kur yra mieli ir mylintys žmonės. O jų galima rasti visur!

Kokie dabar yra svarbiausi Jūsų ateities planai ir kokie didžiausi rūpesčiai?

Svarbiausias kunigo gyvenime yra ryšys su Jėzumi Kristumi. Kupini meilės turime uoliai vykdyti apaštališkąsias pareigas, negailėdami jėgų tarnauti Dievui ir artimui. Pats kunigo pašaukimas ir jo tarnystė atskleidžia svarbiausius ateities planus bei rūpesčius: svarbiausia kiekvieno žmogaus asmeninis pakilimas iš dvasinio nuosmukio.

Jūsų palinkėjimas tikintiems ir skeptikams.

Kiekvienas žmogus – unikalus ir nepakartojamas. O Dievas yra visur, ypač prie mūsų širdies durų. Tik nuo paties žmogaus priklauso, kada jis tas dureles atidarys. Tikėjimas – didžiulė dovana, suteikianti galimybę gyvenime įžvelgti stebuklus ir dalintis jais su aplinkiniais. Juk kiekvieno širdyje glūdi tai, kas gali išgelbėti gyvybę.

 Išmokime nežiūrėti kitiems pro pečius, o žvelgti tiesiai į akis. Gerumas, meilė, laimė daugelyje pavirtę užgesusiais dagčiais. Tačiau pakanka mažos žiežirbos, kad jie suliepsnotų. Būkime Dievo šviesos spinduliai kitiems, skleiskime šviesą – tai didžiausia laimė, kurią gali pasiekti žmogus.

Nepamirškime, kad tik Dievas gali daryti tai, kas neįmanoma, bet mes galime daryti tai, kas yra įmanoma. Tad norėkime daryti gera, patys to nežinodami.

Asmeninio archyvo nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“