|
Ar egzistuoja visatos Kūrėjas
Jonas Grigas
Vilniaus universiteto profesorius emeritas
(Pabaiga. Pradžia Nr. 41,
43)
O koks žavus yra paukščių pasaulis. Kiekvienas paukštis savaip krauna lizdus. Meilikavimas, lyčių vaidmenys ir dauginimosi aktyvumas yra skirtingi visoms rūšims. Kartais vaidmenys patinėlio rinkti maistą, o patelės perėti vaikus pasikeičia. O kada paukščių ir kitų gyvūnų lytys išsiskyrė? Net kai kurie augalai yra vyriškos ir moteriškos lyties. Kaip lytis atsirado?
Tikras genialumas atsiskleidžia kolibriuose. Jie sveria tik 2 gramus ir kaip sraigtasparniai gali skristi pirmyn ir atgal, į šonus ir kaboti ore. Jų skraidymo mechanizmas yra neįtikėtinai sudėtingas, o plunksnų kotai yra stipresni pagal jų svorį už bet kokią žmogaus sukurtą medžiagą. Plunksnos nuolat keičia formą, prisitaikydamos prie vėjo ir oro slėgio. Vairuojantis plunksnų sparnas veikia tarsi variklis, sukeldamas kilimo ir traukos jėgas. Tris ketvirtadalius jų svorio sudaro sparnų raumenys. Jie turi tarsi reaktyvinio variklio pakilimo mechanizmą, kurį naudoja kildami ir leisdamiesi. Oras teka tik viena kryptimi į jų plaučius taip, kad aprūpintų deguonimi energingai ir greitai skrendant. Jie turi įtraukiamą nutūpimo įrenginį, migracijos navigacijos sistemą, aptakumą ir maskuotę bei ypatingą kvėpavimo sistemą, kurioje gali sukaupti perteklinį orą savo tuščiaviduriuose kauluose. Ji sukuria plūdrumą vandenyje ir vidinį oro kondicionierių. Dėl spartaus metabolizmo kolibriai turi nuolat maitintis. Liautis maitintis reikštų jiems mirtį. Tik sustabdę metabolizmą miegodami jie išgyvena naktį. Ar galėjo tai savaime išsivystyti?
Kaip ir kamanės, kurios skraido visiškai nepaklusdamos fizikos dėsniams, kolibriai yra unikali aerodinaminė tobulybė. Tik Kūrėjas galėjo sukurti tokią tobulą skraidančią mašiną. Joks aeronautikos inžinierius dar nesukūrė tokio skraidymo stebuklo.
O žuvys? Jūrų velnio patelė turi jauką, kabantį nuo galūnės, tįstančios nuo jos nosies. Jis vilioja žuvis ir ji gali smogti ir praryti jas. Patinėlis neturi tokio jauko, nes jis niekada negaudo žuvų. Jis paprasčiausiai prilimpa prie patelės, jų kraujo apytaka susilieja ir ji maitina jį. Evoliucionistai negali paaiškinti tokio jūrų velnio elgesio.
Žuvis lankininkas šaudo vandens čiurkšle vabzdžius virš vandens paviršiaus. Vanduo dėl refrakcijos užlenkia šviesos spindulius, vabzdys matomas ne ten, kur jis yra, ir turėtų trukdyti žuviai pataikyti į vabzdį. Kaip žuvis lankininkas žino, kaip tiksliai apskaičiuoti šviesos atspindžio kampą, kad pataikytų į vabzdį?
Yra žuvų su ypatingomis akimis. Jos gali būti vandens paviršiuje ir kartu matyti virš vandens ir po vandeniu. Jų akys susideda iš dviejų skirtingų dalių. Kaip evoliucija privertė pusę akies palaipsniui išsivystyti taip, kad ji matytų virš vandens, o kitą pusę akies, kad matytų po vandeniu? Koks inžinierius sukūrė tokias akis povandeniniam laivui?
Natūraliai visi sudėtingi įrenginiai (mašinos, kosminiai laivai, kompiuteriai ir t. t.) yra kažkieno sukurti. Keista būtų tvirtinti priešingai. Išvadas darome ne iš to, ko mes nežinome, bet iš to, ką žinome ne iš juodos dėžės, bet iš atviros dėžės. Primityvios kultūros žmogus, pirmą kartą matydamas automobilį, galėtų manyti, kad jį varo vėjas arba po gaubtu esantis gyvulys, bet pakėlus gaubtą ir pamačius variklį jis supranta, kad variklis buvo sukurtas. Kai biochemikai pakėlė ląstelės dangtį ir suprato, kaip ji veikia, sunku tapo suvokti, kad ji nebuvo sukurta.
XIX amžiaus žmonės buvo nustebinti atskleidę, kad iš mokslo atradimų seka, jog daugelis biologinio pasaulio savybių gali būti paaiškinti elegantišku natūraliosios atrankos dėsniu. XXI amžiaus žmonėms kyla vis daugiau abejonių, ar iš mokslo atradimų seka, kad fundamentalūs gyvybės mechanizmai gali būti paaiškinti natūraliosios atrankos dėsniu. Evoliucijos hipotezė stagnuoja, bet mokslas tęsiasi. Tikrasis mokslas neprieštarauja faktams. Jei remiesi faktais, nereikia bijoti nei mokslo, nei Kūrėjo.
Žemės unikalumas
Atlikime mintyse kelionę į Mėnulį ir pažvelkime iš jo į paliktą Žemę. Kokia matematinė tikimybė, kad Žemė su visais augalais, gyvūnais, ekosistema ir jų tarpusavio priklausomybe (sinergetiniu ryšiu) galėtų savaime atsirasti? Kokie tikimybė, kad dar nors kartą tai įvyks? Kokia tikimybė savaime atsirasti tokiai planetai kaip Žemė?
Kas sukūrė visatą ir tiksliai apibrėžto dydžio keturias jėgas, kurios lemia visas materijos savybes nuo subatominių dalelių žemėje iki galaktikų? Pirmoji ta jėga yra visuotinės traukos, arba sunkio jėga, kurią kasdien jaučiame. Antroji yra elektromagnetinė jėga. Jei ji būtų gerokai silpnesnė, elektronai neišsilaikytų aplink atomo branduolį. Atomai tada negalėtų jungtis į molekules, iš kurių mes sudaryti. Jeigu ši jėga būtų daug stipresnė, atomo elektronus įtrauktų branduolys. Tarp atomų nebevyktų cheminės reakcijos ir vėl išnyktų gyvybė. Menkiausias elektromagnetinių jėgų skirtumas turėtų įtakos Saulei ir Žemės nepasiektų toks pats šviesos srautas, sutriktų arba būtų neįmanoma augalų fotosintezė ir sinergetinis ryšys tarp floros ir faunos. Taigi gyvybė priklauso nuo elektromagnetinių jėgų tikslaus suderinimo.
Elektromagnetinės jėgos dydis gyvybiškai suderintas su kitomis trimis jėgomis. Ji yra l040 kartų stipresnė už sunkio jėgą. Jeigu prie šio milžiniško skaičiaus pridėtume tik vieną nulį, t. y. ji būtų l041 kartų stipresnė, sunkio jėgos slėgis nepakeltų žvaigždžių temperatūros tiek, kad jose vyktų termobranduolinė reakcija ir žvaigždės ir Saulė užgestų. O jeigu sunkio jėga būtų viena eile stipresnė, t. y. tas skaičius būtų l039, žvaigždės ir Saulė egzistuotų daug trumpiau. O Saulės ilgaamžiškumas ir pastovumas yra esminiai gyvybei. Tad iš kur toks tikslumas, ar jis atsitiktinis?
Dar dvi jėgos, atsiradusios kartu su visata, yra esminės gyvybei. Jos veikia atomų branduolyje. Atomo 99,999 999 999 proc. yra laisva erdvė. Tačiau jame veikia trečioji jėga, vadinama stipriąja sąveika, jungianti protonus ir neutronus atomo branduolyje. Tai branduolinė jėga. Dėl jos susidaro įvairūs elementai lengvieji, tokie kaip vandenilis, helis, deguonis, ir sunkieji, tokie kaip geležis, auksas, švinas. Ši jėga nepaprastai stipri. Jei du protonus patalpintume po vieną Žemės šiaurės ir pietų poliuose, jie stumtų vienas kitą jėga, tarsi juos spaustų 26 tonų masė. Tą milžinišką stūmos jėgą kompensuoja panašios traukos jėgos, kitaip atomai suirtų. Todėl atomų branduoliuose sukaupta milžiniška energija. Bet jeigu ši branduolinė jėga būtų vos 2 procentais silpnesnė, egzistuotų gal tik vandenilis aplinka nebūtų tinkama gyvybei. O jei ši jėga būtų šiek tiek stipresnė, nebūtų vandenilio tik sunkieji elementai. Be vandenilio Saulė neturėtų kuro, ji užgestų, mes neturėtume vandens ir maisto. Gyvybė be vandens neegzistuotų.
Ketvirtoji jėga vadinama silpnąja sąveika. Ji valdo atomų branduolių radioaktyvųjį skilimą ir Saulės termobranduolinę reakciją. Tos reakcijos metu kas sekundę Saulėje apie 564 mln. tonų vandenilio virsta 560 mln. tonų helio, o maždaug 4 mln. tonų vandenilio virsta Saulės energija, kurios dalis pasiekia Žemę, ją šildo ir palaiko gyvybę. Silpnosios sąveikos jėga yra milijonus kartų silpnesnė už branduolinę jėgą. Bet ji yra kaip tik tokio silpnumo, kad vandenilis Saulėje degtų ilgai ir vienodai, kad Žemė būtų nuolat šildoma, bet ne deginama ir palaikytų mūsų gyvybę. Jei silpnoji sąveika būtų tik truputį silpnesnė ar stipresnė, ji neigiamai paveiktų nuo Saulės priklausančią gyvybę. Silpnoji sąveika lemia ir supernovų sprogimus, kurie paskleidžia į visatą daugumą žvaigždėse susidariusių cheminių elementų. Jeigu branduolinės jėgos būtų nors kiek kitokios, žvaigždės negalėtų gaminti elementų, iš kurių ir mes esame sudaryti.
Šios keturios jėgos nepaprastai tiksliai suderintos. Dėl tos darnos gali egzistuoti ir šviesti Saulė, žaliuoti mūsų planeta Žemė su gyvybę palaikančiu vandeniu ir atmosfera ir daugybe cheminių elementų. Bet kas sukūrė tą nuostabią darną?
Pagaliau mūsų Žemės dydis yra kaip tik toks, kokio reikia gyvybei. Jeigu Žemė būtų truputį didesnė, jos sunkio jėga būtų stipresnė ir vandenilis, negalėdamas įveikti Žemės traukos, kauptųsi ir atmosfera taptų kenksminga gyvybei. O jeigu Žemė būtų šiek tiek mažesnė, gyvybę palaikantis deguonis išlėktų į erdvę, išgaruotų vanduo. Abiem atvejais gyventi negalėtume.
Daug mokslininkų pripažįsta neįtikėtiną mūsų planetos ir mėnulio padėtį Saulės sistemoje. Nuotolis nuo Žemės iki Saulės yra idealus. Jeigu jis būtų 5 proc. mažesnis, šiltnamio reiškinys būtų įvykęs prieš 4 mlrd. metų, t. y. Žemė būtų perkaitusi. O jeigu tas atstumas būtų vos 1 proc. didesnis, prieš kokius 200 mln. metų Žemė būtų apledėjusi. Be to, Žemė per parą kartą apsisuka apie savo ašį ir trumpai kaitaliodama dieną ir naktį palaiko tinkamą gyvybei vidutinę temperatūrą. Venera apsisuka per 243 paras. Jeigu taip suktųsi Žemė, dienos ir naktys būtų labai ilgos ir dėl didelių temperatūros svyravimų mes neišgyventume. Jei mėnulis būtų 20 proc. arčiau Žemės, kasdien du kartus 1015 metrų potvynių bangos dideliu greičiu plautų didelę dalį žemės paviršiaus. Ideali yra ir Saulės sistemos vieta galaktikoje. Jei ji būtų arčiau galaktikos centro, gretimų žvaigždžių trauka orbitą iškreiptų, o jeigu ji būtų galaktikos pakraštyje, nebūtų pakankamai cheminių elementų, reikalingų susiformuoti tokiai Saulės sistemai ir gyvybei. Pagrindiniai gyvybės elementai yra vandenilis, deguonis, anglis, azotas, siera ir fosforas. Jie sudaro nukleino rūgštis, baltymus ir lipdus.
Dr. Hugh Ross atliko įdomius ir sudėtingus matematinius skaičiavimus. Jis paėmė 123 faktorius kaip parametrus ir apskaičiavo tikimybę, kad visi 123 faktoriai, kurie turi būti patenkinti, kad Žemė egzistuotų tokia, kokia ji dabar yra, atsitiktinai savaime susieitų. Jis apskaičiavo mūsų galaktikos matmenis, Saulės padėtį ir gimimą, Saulės ūko artumą iki supernovos išsiveržimo, mėnulių skaičių, masę ir atstumą nuo mėnulių, potvynių jėgą, Žemės ašies pokrypį, jos atstumą iki Saulės, žemynų išsidėstymą, žemės plutos storį, atmosferos skaidrį, slėgį, klampumą, anglies dvideginio kiekį, chloro, kobalto, vario, fluoro, nikelio, kalio ir daugelio kitų elementų kiekį žemės plutoje, deguonies ir azoto santykį atmosferoje, vulkanų aktyvumą ir kitką. Tada Ross atliko galutinius skaičiavimus išvadai apie visatos galimybes sukurti nors vieną tokią planetą, kokia yra Žemė.
Jo skaičiavimų rezultatai yra tokie: mažiau nei vienas šansas iš 10139 (dešimt laipsnyje tūkstantis trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų), kad egzistuotų kur nors visatoje nors viena tokia planeta, kaip mūsų Žemė. Didžiausias matematikams žinomas skaičius yra vigintilijonas 1063. Artimesni realybei yra kvadrilijonas 1015 ir kvintilijonas 1018. Tai milžiniški, sunkiai suvokiami skaičiai. Jie rodo, kad atsirasti panašiai į Žemę planetai kur nors visatoje tikimybė yra nusakoma skaičiumi vienas iš dešimties su 139 nuliais, skaičiumi, kurio net nėra matematikoje ir prieš kurį kvadrilijonas yra tik neužauga. Visata paklūsta matematikos dėsniams. Todėl kitos Žemės atsiradimas kur nors visatoje yra visiškai neįmanoma tikimybė. Galbūt ji buvo sukurta vienintelė?
Mokslininkai ir skeptikai
Tiems, kurie nemato Kūrėjo įrodymų, Biblijoje Paulius rašo: Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės Jo amžinoji galybė ir dievystė nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo (Rom. 1:19-21). Modernusis mokslas nepateisinamas, kai pasirenka tikėjimą tik evoliucija ir ignoruoja Kūrėjo buvimą. Sakoma, kad nėra nieko, aklesnio už tą, kuris atsisako matyti. Kai žmonės atsisako matyti Kūrėjo buvimo įrodymus, niekas negali išgydyti jų sąmoningo aklumo.
Kodėl mokslo klestėjimo laikais tiek daug skeptikų gyvena abejonių ir nusivylimų pasaulyje? Dauguma mokslininkų nesitikėjo rasti aiškios visatos pradžios ir daugelis jų, kaip ir Albertas Einšteinas, pasijuto nepatogiai. Moksle irgi atsirado tarsi religija, žmonių tikėjimas, kad visatoje yra tvarka ir harmonija ir kad kiekvieną įvykį galima racionaliai paaiškinti, kad kiekvienas įvykis turi savą priežastį, bet nėra jokios Pirminės Priežasties. Bet dauguma astronomų ir fizikų dabar mano, kad Visata turėjo pradžią. Vadinasi, buvo Pirminė Priežastis, buvo Kūrėjas, kuris paleido visatos dinamiką. D. Behreandt rašė: Mokslininkas, kuris gyvena nežinojimo kalnuose, turi įveikti aukščiausią viršūnę, kol bus pasveikintas būrio teologų, sėdinčių čia šimtmečiais (The New American, 2000 m. gruodis).
Biblija sako, kad kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įsakymui ir net negali paklusti (Rom. 8:7). Tai natūralus žmonių polinkis, nors kai kurie su tuo ir nesutiktų. Nėra įrodymų, požymių, faktų, logikos ar aiškios argumentacijos, kuri verstų kažką, kas nenori, atmesti jų natūralų, išankstinį nusistatymą prieš tikėjimą ir lengvą pasidavimą Kūrėjui. Natūralus šališkumas ir apsisprendimas prieš tikėjimą Kūrėju, kuris moko, kaip gyventi, neleidžia jiems priimti tų įrodymų, kurie pateikti šiame straipsnyje.
Pažvelkite į didingą dangų, į tobulą visatos Kūrėjo laikrodį, pagal kurį mes gyvename ir pagal kurį privalome nustatyti visus žmogaus rankomis sukurtus laikrodžius, ir pasakykite, kaip jis savaime atsitiktinai atsirado? Be stulbinančio visatos mechanizmo, gimdančio galaktikas, žvaigždes ir planetas savo tiksliose vietose Kūrėjo? Taigi vėl pakartosime Biblijos žodžius kvailys pasakė savo širdyje: nėra Dievo (Ps. 14:1.).
Jeigu atidžiai apsidairytume, įsigilintume į tai, ką atskleidžia mokslas, kaip protingai veikia gamta, augalų ir gyvūnų gyvybė, išskyrus tą painiavą ir gražaus Kūrėjo darbo gadinimą bei teršimą grubiomis Kūrėją ignoruojančių ir atmetančių žmonių rankomis ir po to abejotume Kūrėjo buvimu, tada sunku būtų patikėti mūsų nuoširdumu siekiant pažinti tiesą. Tačiau kaip mokslininkas esu įsitikinęs, kad galimybė ir tikimybė atlieka vaidmenį gamtoje ir privalu atsižvelgti į gamtos dėsnius, kurie yra atsakingi už kūrybos regimybę.
© 2011 XXI amžius
|