| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kad ir kalėjime, bet Lietuvoj Aldona PILKAITĖ
Kai mintimis grįžtu į praeitį, prisimenu savo krikšto mamą Veroniką Žukaitę-Sukarevičienę, kuklią kaimo mokytoją, 1941 metų tremtinę. Veronika Žukaitė-Sukarevičienė gimė 1909 m. kovo 18 dieną Utenos aps., Skiemonių km. (dabar Anykščių r.), žemdirbių šeimoje. Vargo genamas tėvas keleriems metams išvyko į Ameriką užsidirbti. Motina, likusi viena su dviem mažomis dukrelėmis, gyveno skurdžiai. Nelengva vaikystė atsilikusiame caro laikų kaime paliko prisiminimų apie piemenavimo vargus ir linksmas išdaigas, Pirmojo pasaulinio karo siaubą ir pokario suirutę. Gerai baigusi Skiemonių pradinę mokyklą, per ašaras Verutė išprašė motiną, kad leistų į Uteną toliau mokytis. Utenoje lankė Saulės gimnaziją, mokytojų kursus. Stropiai mokėsi, dalyvavo saviveikloje. Griežta drausmė, pavyzdinga tvarka katalikiškoje gimnazijoje ne tik nevaržė jaunystės polėkių, bet dar padėjo išsiugdyti tvirtą valią, įsisąmoninti, kas yra pareiga ir atsakomybė. 1927 metais, baigusi mokytojų kursus, Veronika Žukaitė dirbo Mičionių, Pašilių, Miškiniškių ir Skiemonių pradinėse mokyklose. Darbas patiko ir sekėsi. Stropi, sąžininga jauna mokytoja greitai įgijo mokinių ir tėvų pasitikėjimą, pamilo vaikus, negailėjo jiems nei laiko, nei jėgų. 1937 metais Veronika ištekėjo už Skiemonių valsčiaus sekretoriaus Adolfo Sukarevičiaus. Nauji rūpesčiai ir džiaugsmai lydėjo jauną šeimą 1938 metais gimė sūnus Kęstutis. Nuo 1940 metų Veronika su šeima gyveno ir dirbo Skiemonyse. Gaila, ramybė truko neilgai. Lietuvą okupavus rusams, prasidėjo neramumai. Patyliukais sklido nieko gera nežadantys gandai: valsčiuje atsiradę kažkokie slapti sąrašai, saugumas teiravęsis apie Adolfą Sukarevičių ir mokytoją Juozą Kardoną. Perspėti vyrai 1941 m. birželio mėnesį namuose jau nebenakvodavo. Tą lemtingą birželio 14-ąją apie antrą valandą nakties į Sukarevičių butą pasibeldę nelaukti svečiai rado tik Veroniką su trečių metų sūneliu ir auklę Marytę. Prasidėjo krata. Vyriškis civilio drabužiais liepė skubiai ruoštis kelionei, tačiau nepaaiškino, kur ir kaip veš, kuriam laikui Persigandusi Verutė aprengė vaiką, pati apsivilko vasariniu paltu, nedaug ką pasiėmė. Iš žmonių išgirdusios apie nelaimę verkdamos atbėgo Verutės sesuo ir motina, tačiau mažai kuo galėjo padėti. Iš Skiemonių tremiamuosius nuvežė į Utenos geležinkelio stotį. O ten raudos, klyksmas maišėsi su maldų ir atsisveikinimo žodžiais, aimanos pynėsi su šaltais prižiūrėtojų šūkaliojimais. Adolfas Sukarevičius ir Juozas Kardonas pasivijo žmonas su vaikais Švenčionėliuose. Manydami, kad galės šeimoms padėti, pasidavė patys. Deja, neilgai džiaugėsi susitikę: Naujojoje Vilnioje vyrus atskyrė nuo šeimų ir išvežė į Krasnojarsko srities lagerius. Gal tada Veronika nepagalvojo, kad amžinai atsisveikina su Adolfu, kad Kęstutis niekada nebepamatys tėvelio. Keliai išsiskyrė, svajonės apie darnų bendrą gyvenimą, gražios ateities viltys sudužo... Veronika ir sulaukusi senatvės be ašarų negalėdavo pasakoti apie varginančią kelionę į Rytus. Vežė gyvuliniuose vagonuose užkaltais langais. Trūko oro, vandens, slėgė baisi nežinia, sielvartas išsiskyrus su artimaisiais. Tremtiniai nežinojo, kad karas užklupo Lietuvą ir nenugalimąją SSRS, tik stebėjosi ir nesuprato, kodėl jų ešelonai važiuoja tik naktį, o dieną stovi nuošaliai. Sunki kelionė tęsėsi beveik tris savaites. Pagaliau pasiekė Altajaus kraštą. Išlaipinti tremtiniai iki žiemos gyveno iš lentų sukaltuose vėjo perpučiamuose barakuose Barnaule. Tik gruodžio mėnesį, dar labiau atšalus orui, išvežė į Šipicino rajoną į miškus. Altajaus žiemos labai šaltos, šaltis siekia 4050 laipsnių, tačiau niekam nerūpėjo, kad tremtiniai neturi šiltų drabužių, veltinių, kasdien šąla. Žmonės sirgo, silpnesnieji netrukus mirė. Sunkiai sirgo ir Kęstutis: galvytė ir kūnelis buvę vieni šašai. Atrodė, nebepasveiks, bet, ačiū Dievui ir geriems pagelbėjusiems žmonėms, pavasarį vaikas atsigavo, tik buvo toks silpnas, kad nepajėgė išlaikyti šaukšto. Visą žiemą Veronika prižiūrėjo sūnelį, todėl negalėjo eiti į darbą, o valgyti nieko neturėjo. Kasdien persekiojo bado šmėkla ir šaltis. Grįžusi į Lietuvą Veronika besiskundžiantiems nepritekliais aiškindavo, kas yra tikrasis badas. Sakydavo, atsikeli rytą, apsidairai ir matai, kad neturi nieko: nei bulvių, nei duonos, nei kruopų, nei miltų Apie pieną, riebalus gali tik svajoti. Ką daryti? Pavasarį, pasakojo, pasiimam krepšius ir einame žoliauti. Prisirenkame rūgštynių (ten užauga didžiulės), parsinešam į baraką, nuplauname, apviriname karštame vandenyje ir darome lepioškas (paplotėlius). Kepame ant karštų geležų ir valgome. Duonos gaudavo labai mažai ir tos parsinešti eidavom 89 kilometrus. Išsiųsdavo duonelės (visai gyvenvietei) paeiliui po du žmones. Ypač sunku būdavo klampoti su maišais žiemą, siaučiant pūgoms. Kartais išėję paklysdavo. Pasilikę barakuose nesulaukdami eidavo su žibintais pasitikti, ieškodavo paklydusių. Kai Kęstutis sustiprėjo, Veronika pradėjo dirbti pabėgių fabrike. Sūnelį palikdavo prižiūrėti kaimynėms su mažais vaikais. Sunku įsivaizduoti silpną moterį, vartančią rąstus Niekada tokio darbo nedirbusiai Verutei trūko jėgų ir patyrimo, bet kitos išeities nebuvo, reikėjo kaip nors prasimaitinti. Verkdama pasakojo, kiek bado ir vargo iškentė mažametis Kęstutis. Sakydavo, laksto su vaikais barako kieme, mane pamatęs atbėga pasitikti, žiūri gailiomis akutėmis ir prašo: Mamyte, duok man truputį duonytės, mažą gabaliuką Va, šitiek rodo pusę delniuko. Vaikeli, sakau, kad aš neturiu nė tiek Vaikas neverkšlena, nezirzia, palikęs motiną sugelta širdimi, grįžta į vaikų būrį, vėl žaidžia, vėl skamba plonas jo balselis. Gražiai tremtiniai sugyveno, stengėsi vieni kitiems padėti. Sulaukę švenčių susirinkdavo drauge, pasimelsdavo, kukliai pasivaišindavo, pasidalindavo prisiminimais. Tik maldos ir viltis sugrįžti į tėvynę suteikė jėgų iškęsti badą, vargus. Visos mintys, visos šnekos sukosi apie Lietuvą. Ir sapnuose regėdavo namus, brangius artimuosius ir duoną, duonelę kasdieninę Ramindama alkaną sūnelį Veronika sakydavo: Parvažiuosime namo, į Lietuvą, bobutė atneš kepalą duonos, puodynę pieno, lėkštelę sviesto Valgysim, kiek norėsime Vaikas klauso, žiūri išplėtęs akeles ir nežino tikėti ar ne. Šiek tiek pagerėjo tremtinių gyvenimas, kai baigėsi karas. Veronika sulaukė laiškų ir siuntinių iš namiškių, giminių, pažįstamų. Parėmė Amerikoje gyvenančios pusseserės. Dalį drabužių ir siuntinių pardavė, iškeitė į maistą, kai ką pasiliko: reikėjo apsirengti, nes vaikščiojo apiplyšusi, anot jos, sijonas lopas ant lopo, švarkelis sulopytas, sukarpytas. Iš Lietuvos atsivežė mažai, o dar teko vieną kitą rūbelį iškeisti į kruopų saują, bulvių sykelį. Grįžo į Lietuvą Veronika su Kęstučiu nelegaliai (pabėgo) 1946 metais, prieš pat Kalėdas. Giminėms padedant gavo pasą mergautine Žukaitės pavarde. Sugrįžimo džiaugsmas nustelbė slogius tremties išgyvenimus. Atrodė, visi vargai baigėsi, bet, deja, greit paaiškėjo, kad okupuotoje tėvynėje laukia nauji sunkumai. Veronika labai norėjo dirbti mokytoja, bet komunistinė valdžia neleido: nepatikima, liaudies priešas Įsidarbino Anykščių gimnazijoje raštvede, o Kęstutis, pasilikęs pas senelę, lankė mokyklą Skiemonyse. Anykščiuose Veronika greit apsiprato, darbas sekėsi. Netoli Skiemonys. Kiekvieną savaitgalį galėjo aplankyti savuosius, tik blogai, kad nesijautė saugi. Ramybę drumstė bauginančios žinios: tą suėmė, išvežė, aną sušaudė Vėl prasidėjo trėmimai. 1949 m. pavasarį Veronika keletą naktų nakvojo pas pažįstamus. Tuokart tamsūs debesys praslinko pro šalį, bet saugumas buvusios tremtinės nepaliko ramybėje: vieną dieną suėmė ir parą išlaikė kalėjime. Tardė, kamantinėjo, kaip parvažiavusi iš Sibiro, grasino vėl ištremsią. Verutė ašarodama maldavo: Sodinkite į kalėjimą, tik nevežkite į Sibirą. Kad ir kalėjime, bet Lietuvoj Prigąsdinę išleido į laisvę. Ilgiau gyventi ir dirbti Anykščiuose Veronika nebenorėjo išvyko į kitą rajoną. Trylika metų (19511964) Veronika dirbo Molėtų r. Giedraičių vidurinėje mokykloje sąskaitininke ir bibliotekos vedėja. Gyveno tyliai, ramiai, neprasitardama (išskyrus patikimiausius) apie savo praeities skaudulius. Gerai sutarė su mokytojais ir mokiniais, visų buvo mylima ir mėgstama. Ypač jai patiko dirbti bibliotekoje, bendrauti su vaikais, per knygas ir pokalbius diegti jaunose širdelėse gėrį. Mane jaunimas labiausiai traukia, sakydavo. Malonu su jaunais pabūti, pasikalbėti. Visada jaučiau ir jaučiu didelę skriaudą, kad atimta teisė dirbti mokytoja Išėjusi į pensiją Veronika apsigyveno tėviškėje, Skiemonyse. Nuolat domėjosi mokyklos gyvenimu, visuomeniniais ir politiniais įvykiais, sielojosi dėl Lietuvos ateities. Su skausmu prisimindavo tremtį, sugriovusią ramų šeimos gyvenimą. Meldėsi už Lietuvą, gyveno viltimi pamatyti tėvynę laisvą, tikėjo laimingesne jos rytdiena. Labai džiaugėsi atgavus nepriklausomybę. Senatvėje daugiausia džiaugsmo Veronikai teikė brangiausi žmonės: sūnus Kęstutis, gydytojas okulistas, Vilniaus universiteto docentas, ir jo šeima. Artimųjų apsilankymas jai būdavo didžiausia šventė. Mirė Veronika Žukaitė-Sukarevičienė 1997 m. gegužės 13 dieną. Atgulė amžinojo poilsio Skiemonių kapinėse šalia mylimų tėvelių ir seserų, brangioje tėviškės žemėje, kurią karštai mylėjo visą gyvenimą. Labai gaila, kad 2004 metais paliko šį pasaulį ir sūnus gydytojas Kęstutis Sukarevičius. Puikų akių ligų specialistą priglaudė Antakalnio kapinių smėlis. Veronikos kapą aplanko vaikaitis Marius ir dar likę gyvi giminės, pažįstami. Kai rymau prie krikšto mamos kapo ir prisimenu erškėčiuotą jos gyvenimo kelią, dažnai pagalvoju: savame krašte, laisvoje Lietuvoje, ir po žemėmis jai lengviau gulėti
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |