|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Regina DRABIŠAUSKAITĖ-VALAITIENĖ
1949 m. kovo mėnesį Vilniaus persiuntimo punkte (peresilkoje) buvo susikaupę labai daug kalinių, paruoštų išsiųsti į plačiosios tėvynės lagerius, bet dėl užpustytų kelių kalinių išsiuntimas buvo sulaikytas. Bet štai vieną dieną iš kamerų buvome išvaryti į kiemą ir, nusileidę nuo kalno link geležinkelio, išvydome ilgą virtinę vagonų. 1949 m. kovo 19 dieną pajudėjome nežinoma kryptimi. Vagonų langai aklinai užkalti, o sargybiniai neprakalbinami. Važiavome, važiavome, stovėjome ir vėl važiavome. Labiausiai slėgė nežinia. Šiai kelionei ruošėmės, tad dar kalėjime, gaudami iš artimųjų siuntinius, buvome šiek tiek maisto pasitaupę, tad pasipildydami tuo duonos gabalėliu, kurį retkarčiais įmesdavo pro pradarytą durų plyšį, labai nebadavome. Dienas skaičiavome ant vagono sienos įbrėždami žymę, kad nors maždaug susivoktume laike. Po 10 dienų mūsų traukinys sustojo ir jau nebepajudėjo. Kai atidarė vagono duris, ant stoties pastato sienos pamatėme užrašą Karabas. Šis pavadinimas nedaug ką paaiškino, bet buvo aišku, kad čia ne Sibiras, o kažkoks kraštas daugiau į Pietus. Bet ir čia buvo tiek daug sniego mes iš vagono kritome tiesiog į sniego pusnį. Mėginome prakalbinti mus lydėjusį sargybinį, kad sužinotume, kur atsidūrėme. Kareivėlis pasitaikė draugiškesnis. Jis papasakojo, kad atvykome į Kazachstaną, o Karabasas yra kalinių persiuntimo punktas. Čia traukiniu atgabenti kaliniai paskirstomi po apylinkėse esančius lagerius. Viena šneki mergaitė pasidomėjo: Kodėl čia taip daug sniego, juk čia ne Šiaurė ir ne Sibiras? Kareivėlis tik nusijuokė ir tik pasakė: Čia pamatysite tai, ko ir Sibire nepamatytumėte. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |