Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Skausmo savaitės atodūsiai

Šią savaitę minime didžiųjų tremčių 70-ąsias metines. Istorikų duomenimis, Sovietų Sąjunga su Lietuvos marionetine administracija surengė net 35 trėmimo akcijas. Penki trėmimai buvo masiniai – vienu metu apėmė visą Lietuvą: 1941 m. birželio 14 dienos trėmimas (ištremta 5728 šeimos – 17485 gyventojai, skaičius įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi), 1945 m. pavasario ir liepos–rugpjūčio mėnesių (1959 šeimos – 8226 gyventojai), 1948 m. gegužės 22 dienos trėmimas, kodiniu pavadinimu „Pavasaris“ (11365 šeimos – 40002 gyventojų), 1949 m. kovo 25 dienos trėmimas „Bangų mūša“  (8817 šeimų – 29180 gyventojų), 1951 m. spalio 2–3 dienomis vykdytas trėmimas „Ruduo“ (4009 šeimos – 16150 gyventojų). Iš viso per tuos dešimt metų trukusius sovietų okupacijos trėmimus buvo ištremta 44 tūkst. šeimų – apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Galima sakyti, kad kiekvienas masinis trėmimas buvo lyg naujas Sovietų Sąjungos karo paskelbimas Lietuvai, į kraštą permetant papildomus karinius dalinius. Kiekvienas trėmimas prilygo karo stoviui, nes į bėgančius tremiamuosius kareiviai ir kolaborantai šaudė be įspėjimo.

1941 m. birželio 13–18 dienomis vykdytas masinis trėmimas buvo pirmasis Lietuvos istorijoje – per dvi dienas buvo sulaikyti ir išvežti į Rusijos teritorijos gilumą  tūkstančiai žmonių. Okupacinės sovietų valdžios pagrindinis smūgis buvo nukreiptas prieš Lietuvos visuomenės elitą ir inteligentiją. Jis buvo itin skaudus, nes buvo nelauktas, jam nebuvo pasirengta.

Turint galvoje šias skaudžias netektis, nesunku suprasti, kad po patirto skaudaus smūgio po kelių dienų kartu su karo pradžia prasidėjęs Birželio sukilimas buvo ir stichiškas, ir masinis – jame dalyvavo apie šimtas tūkstančių žmonių. Nors jam buvo rengiamasi iš anksto ir buvo net suimti jo vadovai (mjr. Vytautas Bulvičius, kilęs iš Keturvalakių prie Pajevonio, Vilkaviškio r., ir kt.), po trėmimų jis įgavo pagreitį. Visiškai suprantama, kad sukilimas, kuriame dalyvavo represijas patyrusių žmonių artimieji ir giminės, buvo nukreiptas prieš tuos asmenis, kurie tiesiogiai vykdė represijas, kolaboravo su okupantais. To iš istorijos neišmesi. Bet šiuo atveju yra labai apgailėtina, jog Lietuvos politikai tiek Seimo iškilmingo posėdžio metu, tiek kituose šios savaitės renginiuose kalbėdami apie 1941 metų trėmimus vis dėto pabijojo paminėti šį ypač svarbų įvykį, vykusį tuoj pat po didžiųjų trėmimų. Daugelio sukilimo dalyvių jau nebėra gyvų – daug jų buvo sunaikinta pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais sušaudant ar užkapojant kirviais, daug jų mirė lageriuose ir kalėjimuose, Lietuvoje ar išeivijoje.

Minint didžiąsias tautos netektis okupacijų metais, tenka pastebėti, kad daug nesusipratimų kyla ir iš kitų valdžios veiksmų. Kaip gali ramiai ir „oriai“ jaustis Lietuvos piliečiai tremtiniai, sužinoję, kad Rusijoje tremtiniams pensija yra ne nukerpama, o didinama, nors žinome, kad Rusijos ekonomika patiria didžiulę krizę ir netvarką. Tada su patosu sakomi valdžios žmonių žodžiai apie tremtinių patirtas kančias skamba labai veidmainiškai. Gedulo ir vilties dieną radijo klausytojai aiškiai pasakė: „Dabartinei valdžiai mes esame raupsuotieji – atstumti ir nuo profesijos kaip specialistai (nes į darbui tinkamus postus patenka tik valdžios išrinktieji), ir nuo valdžios“. Daroma ta pati klaida, kaip ir prieškariu – valdžia nesikalba ir nesusikalba su valstybės piliečiais. Istorikai gali tik pritarti tokiai minčiai – santykiai tarp valdžios ir žmonių yra tragiški ir išties klostosi situacija, panaši į 1939–1940 metų, kai politinė opozicija (krikščionys demokratai, liaudininkai), nepatenkinti valdančiuoju režimu, kūrė iliuzinius planus perimti valdžią įžengus Raudonajai armijai (laimei, jie greitai to atsisakė, supratę tikruosius okupantų kėslus).

Išties, ar gali žmogus suprasti valdžią? Štai į radiją prisiskambinusi moteris sakė, kad minima Gedulo ir vilties diena jai sunkiai suprantama, nes vilties ji jau nebeturi. Ir papasakojo istoriją apie dzūkę mergaitę, ant plyno lauko pardavinėjančią stiklinę kvapnių žemuogių. Mergaitė nori užsidirbti pinigėlių, o vairuotojai skuodžia pro šalį nesustodami (galbūt ir 170 km/val. greičiu, kaip vienas „moralus“ seimūnas – tokie jau nebemato skurstančios tautos). Tikriausiai tokią „verslininkę“ pastebėjęs premjeras sukurtų planus, kaip iš jos paimti „valstybei priklausančius“ mokesčius už parduotą stiklinaitę uogų. Tokia šių laikų realybė. Visai nereikėtų apie tai kalbėti, jei tai būtų tik atskiri atvejai. Dar veidmainiškiau nuskamba kito žymaus politiko nusistebėjimas, kodėl lietuviai bėga iš Lietuvos, užuot stoję kovoti dėl teisingumo? Kam tuščiai kalbėti apie teisingumą ar juo labiau kovą už teisingumą? Politikas paminėjo Prezidentės pasakytus žodžius apie tremtinių ištvermę ir tikėjimą sugrįžti į Lietuvą. Argi politikai nežino, kad nepaisant tikėjimo, tiksliau, noro dar pamatyti išsvajotą tėvynę, dauguma pirmųjų tremtinių ir kalinių buvo sušaudyti, mirė bado ar šalčio mirtimi, taip palaidodami ir tikėjimą sugrįžti, ir pamatyti artimuosius. Argi ir mes, politikai ir piliečiai, dar ilgai vaikščiosime vienas pro kitą, vieni kitų nesuprasdami? O to nesupratimo pavyzdžių – pilna. Štai minėjimo metu antrame pagal dydį mieste vienas mokslininkas, profesorius, parašęs keletą knygų, nustebo sužinojęs, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie gauna 600 litų pensiją ir ją visą išleidžia mokesčiams už butą sumokėti – telieka tik keli litai duonai. Profesorius tam ir yra profesorius – jis nepanoro pasinaudoti patarimu krikščioniškai pasidalyti su duonos stokojančiu.

Gal ir teisingai tokių stokojančių žmonių mintis išsakė Seimo iškilmingame posėdyje kalbėjęs dvasininkas: „Skausmo, kančios ir teroro prisiminimas šiomis dienomis – tai ne skundas ir ne šauksmas kerštui, o kvietimas šiandien tarp mūsų atrasti daugiau solidarumo ir paprasčiausio žmoniškumo čia, šiose salėse, valdžios rūmuose ir visuose mūsų krašto, mūsų tėvynės baruose, visose srityse“. Bet ar teisinga paskutinė mintis, kad „tūkstančiai žuvusių lagerininkų ir tremtinių /.../ kviečia statyti vieningą ir teisingą Lietuvą, kurią taip mylėjo ir brangino šviesiausi mūsų krašto žmonės“? Kvietimas lieka tik retoriniu kvietimu. Tą parodė skambinusieji į radiją ir televiziją Gedulo ir vilties dieną – valdžia jų balso tikrai nesiklauso ir neišklauso. Tokia gyvenimo realybė...

© 2011 „XXI amžius“