|
Kad maža ir didelė prievarta niekada nesikartotų
Kun. Saulius BUŽAUSKAS,
Vilniaus Arkikatedros vikaras, 2010 metų ekspedicijos į Sibirą Atmink dalyvis
Gedulo ir vilties dieną prisimenu įspūdžius, kurie įstrigo man visam gyvenimui iš kelionės Atmink, kuri vyko prieš metus į mūsų kraštiečių tremties vietas. Vis savęs klausiu, kodėl su tikinčiais bendraminčiais aš, kunigas, vykau į tolimas ir užmirštas tremtinių kapines, kodėl jas tvarkėm, kodėl leidomės tais neišbrendamais keliais, kodėl kentėm panašius sunkumus, kokius patyrė mūsų broliai ir seserys prieš daugybę dešimtmečių?..
Lankyti lagerių vietas, buvusius mūsų tautiečių ir kraštiečių kaimus, tvarkyti tremtinių kapus tai pirmiausiai reiškia dalyvauti istorijos pamokoje. Tai sveikesnių santykių tarp skirtingų tautų palaikymas, tiesos apie praeitį priėmimas, jos apmąstymas ir įvertinimas. Kelionė į tremties vietas mums, tikintiems žmonėms, yra išskirtinė piligrimystė, nes tokios kelionės kviečia iš naujo atrasti tikėjimą, viltį ir artimo meilę, išgyventi stiprinančią maldos jėgą taip, kaip ją išgyveno daugelis tremtinių ir lagerių gyventojų. Daugeliui tremtinių sunkias gyvenimo ir darbo sąlygas ištverti padėjo būtent krikščioniškas tikėjimas, supratimas, kad Dievas bado, šalčio, ligų ir vargo dalią neša kartu su visais kenčiančiais žmonėmis. Vien tikėjimas ir Lietuvos ilgesys darbščiausiems ir šviesiausiems, garbingiausiems mūsų krašto žmonėms teikė ištvermės ir prasmės gyventi, išgyventi tas sunkias ir alinančias, nežmoniškas sąlygas.
Lietuviškai papuoštas, pasviręs kryžius mišku apaugusiose, apleistose kapinėse ne tik priminimas apie mirtį. Kokia prasmė tose tolybėse statyti kryžių ir užrašyti lietuviškas raides, užrašyti lietuvišką kaimą, lietuvišką pavardę? O pasirodo, yra prasmė, yra pagarba. Kryžius visų pirma yra tikėjimo ir prisikėlimo ženklas, tai vilties sklidinas kvietimas gyventi, priimti tiesą, kad paskutinis žodis priklauso ne mirčiai, o amžinajam gyvenimui. Dvasinių vertybių, kurias kiekvienas žmogus kviečiamas puoselėti, niekas negali išplėšti iš žmogaus širdies: jokia prievarta, joks abejingumas ir net mirtis. Niekas negali jų išplėšti, jeigu mes jų patys neatiduodame, jeigu patys jų neišmainome dėl laikinų ir taip greitai praeinančių dalykų. Mes visi esame kviečiami labiau branginti ir prižiūrėti sparčiai nykstančias lietuvių tremtinių kapines. Ne tik lietuvių, bet ir kitų mūsų kraštiečių kapines. Jaunimui ir daugeliui žmonių tai noriai priimamas ištvermės iššūkis, puiki galimybė ne tik ugdyti saldų ir veidmainišką patriotizmą, o darbštų ir pasiaukojantį tautiškumą, atjautą ir bendrystę. Vargo, kančios ir liūdesio žemėje tokia skani lietuviška duona, tokia graži mūsų lietuviška kalba ir taip neapsakomai saldi ir vertinga laisvės dovana.
Skausmo, kančios ir teroro prisiminimas šiomis dienomis tai ne skundas ir ne šauksmas kerštui, o kvietimas šiandien tarp mūsų atrasti daugiau solidarumo ir paprasčiausio žmoniškumo čia, šiose salėse, valdžios rūmuose ir visuose mūsų krašto, mūsų tėvynės baruose, visose srityse. Tūkstančiai žuvusių lagerininkų ir tremtinių vis dėlto gyvena. Tikinčiojo žmogaus žvilgsniu, savo istorija ir išpažintomis vertybėmis šie žuvę žmonės kviečia statyti vieningą ir teisingą Lietuvą, kurią jie taip mylėjo ir brangino.
Šiandien ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Vilties, kuri atkakliai ilgėsis, kad maža ir didelė prievarta niekada nesikartotų nei kraštų, nei šalių mastu, šeimose, darbovietėse, bendruomenėse, o dideli ir maži žmonės nesitaikstytų su vartotojiškumo, savanaudiškumo ir neteisybės vergyste, gimdančia naujas kančias ir naują tremtį. Drąsi viltis visada ima viršų, kad atmintis išsaugos mūsų istoriją, kaip tapatumo dalį ir ugdys pagarbą žmogui, jo gyvybei, šeimai, tėvynei, vis kvies rauti pagiežą, priešiškumą, pavydą ir visada stengtis padėti vieni kitiems, paprasčiausiai žmogiškai padėti, nes kaip mes išliksime šioje žemėje kitaip ir kaip mes nukeliausime į amžiną gyvenimą?
Kalba, pasakyta iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui
© 2011 XXI amžius
|