Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tokia mūsų laisvės kaina

Regina DRABIŠAUSKAITĖ-VALAITIENĖ

Lietuvės kalinės Kazachstane, Kengyro lageryje, 1954 metais

1949 m. kovo mėnesį Vilniaus persiuntimo punkte (peresilkoje) buvo susikaupę labai daug kalinių, paruoštų išsiųsti į „plačiosios tėvynės“ lagerius, bet dėl užpustytų kelių kalinių išsiuntimas buvo sulaikytas.

Bet štai vieną dieną iš kamerų buvome išvaryti į kiemą ir, nusileidę nuo kalno link geležinkelio, išvydome ilgą virtinę vagonų. 1949 m. kovo 19 dieną pajudėjome nežinoma kryptimi. Vagonų langai aklinai užkalti, o sargybiniai neprakalbinami. Važiavome, važiavome, stovėjome ir vėl važiavome. Labiausiai slėgė nežinia. Šiai kelionei ruošėmės, tad dar kalėjime, gaudami iš artimųjų siuntinius, buvome šiek tiek maisto pasitaupę, tad pasipildydami tuo duonos gabalėliu, kurį retkarčiais įmesdavo pro pradarytą durų plyšį, labai nebadavome. Dienas skaičiavome ant vagono sienos įbrėždami žymę, kad nors maždaug susivoktume laike. Po 10 dienų mūsų traukinys sustojo ir jau nebepajudėjo. Kai atidarė vagono duris, ant stoties pastato sienos pamatėme užrašą „Karabas“. Šis pavadinimas nedaug ką paaiškino, bet buvo aišku, kad čia ne Sibiras, o kažkoks kraštas daugiau į Pietus. Bet ir čia buvo tiek daug sniego – mes iš vagono kritome tiesiog į sniego pusnį. Mėginome prakalbinti mus lydėjusį sargybinį, kad sužinotume, kur atsidūrėme. Kareivėlis pasitaikė draugiškesnis. Jis papasakojo, kad atvykome į Kazachstaną, o Karabasas yra kalinių persiuntimo punktas. Čia traukiniu atgabenti kaliniai paskirstomi po apylinkėse esančius lagerius. Viena šneki mergaitė pasidomėjo: „Kodėl čia taip daug sniego, juk čia ne Šiaurė ir ne Sibiras?“ Kareivėlis tik nusijuokė ir tik pasakė: „Čia pamatysite tai, ko ir Sibire nepamatytumėte“.

Mus išskirstė po barakus. Juose buvo ankšta, tamsu. Ant gultų gulėjo tik senbuviai, o mes, naujai atvykę, vos išsitekome ant žemės. Taip ankšta buvo tik tardymo izoliatoriuose. Miegoti neleido blakės ir kiti parazitai. Kai pradėjome klausinėti prižiūrėtojo, kodėl mūsų neišsiunčia į lagerius, buvo paaiškinta, kad keliai neišvažiuojami ir reikia laukti, kol nutirps sniegas. Kai pavasaris ateina – sniego čia nė kiek nemažėja, gal net daugėja. Guodė pasakojimai, kad pavasaris prasideda staiga – kaip ir žiema. Labai greitai šias keistas klimato anomalijas patys savo kailiu patyrėme.

Vieną rytą mums buvo liepta išeiti į kiemą. Čia patikrino ir pranešė, kad eisime į lagerį, kuris yra visai netoli – vos už 8 km. Bet kaip eiti per tokį sniegą? Išsirikiavus penketais vilkstinė ištįso toli už lagerio vartų. Kiek toje kolonoje buvo kalinių, sunku pasakyti, bet ne mažiau 2 tūkst. Priekyje rikiavosi vyrai, paskui moterys. Moterų buvo gal trečdaliu mažiau. Kai sargybos vyresnysis, kelis kartus paskaičiavęs ir perspėjęs, kad dėl menkiausio nukrypimo būsime be įspėjimo sušaudyti, buvo duota komanda pradėti žygiuoti. Priekyje ėjusiems vyrams teko iki kelių bristi į sniego pusnis, moterims eiti buvo kiek lengviau. Bet pramintas takas buvo vien sniego kamuoliai. O mūsų kojos, atpratusios nuo vaikščiojimo, labai sunkiai kilo ir nuolat kliuvo. Reikėjo labai laikytis, kad neparkristum. Sutarėme eiti susikibę ir taip palaikyti viena kitą. Vyrai apsivilkę lagerine uniforma – šimtasiūlėmis. Jiems ant nugarų ir kepurių buvo kažkokie numeriai. Netrukus išgirdome, kad jie yra katorgininkai. Dabar terminas katorga buvo panaikintas ir buvę katorgininkai siunčiami į specialiojo režimo lagerius kartu su kitais politiniais kaliniais. Kolonoje buvo dalis iš kalėjimo, dar nebuvusių lageriuose. Šie buvo apsirengę civiliais drabužiais ir neturėjo numerių.

Mes visi nešėmės maišelius su asmeniniais daikteliais. Prie vartų davė komandą tuos maišelius mesti į šalį. Labai nesinorėjo skirtis su tomis smulkmenomis, kurios dar priminė, kad anksčiau buvome žmonės ir kažką savo turėjome. Teko paklusti, ir mūsų maišeliai nukrito į sniegą. Tačiau vyresnysis sargybinis paaiškino, kad mūsų „turtą“ atveš vėliau, o dabar bus lengviau eiti nieko nenešant.

Galėjo būti pusiaudienis, gal 12 valanda, kada mes susiruošėme į kelionę. Oras buvo toks gaivus. Švietė saulė ir jos spinduliai tūkstančiais žiburėlių atspindėjo sniege. Kalėjimų ir vagonų tamsos išvargintoms akims buvo skaudu žiūrėti į tokią šviesą. Sunkiai pakeliamas ir oras – toks prisotintas deguonies. Skaudėjo krūtinę, užimdavo kvapą. Ši vietovė yra 1000 metrų aukščiau virš jūros lygio. Mums, žemumų gyventojams, toks staigus klimato pasikeitimas buvo sunkiai pakeliamas. Vos peržengę lagerio vartus, keli žmonės krito ir čia jų kelionė pasibaigė. Gal ir gerai, kad tai įvyko – nereikėjo kankintis.

Taip ir judėjome, saugomi kareivių, ginkluotų automatais. Iš paskos rogutėmis vežė kulkosvaidžius. Mus saugojo ir labai pikti šunys. Apsauga tikrai buvo garantuota, bet net jeigu ir visai nebūtų apsaugos, manau, niekam nebūtų į galvą atėjusi mintis bėgti – pasislėpsi nebent kur sniege.

Kai pajudėjome, dar nebuvo labai šalta. Sniego tuojau prikrito į apavą, nepritaikytą tokiai kelionei. Nuo kūno šilumos sniegas tirpo ir kojos sudrėko. Kol švietė saulė, buvo smagu ir buvom įsitikinę, kad tuos 8 km nueisime, tačiau saulutė greit pasislėpė ir šaltis ėmė deginti veidus. Kolona judėjo gana lėtai, o tai nepatiko mūsų palydovams. Jie mus keikė bjauriausiais žodžiais ir vis ragino eiti sparčiau. Bet ką padės raginimai, kai jėgų nėra, kojos nekyla. Kai stepę visai apgaubė tamsa, šaltis pradėjo spausti vis smarkiau. Mums kilo klausimas, ar mes dar tų 8 km nenuėjome? Juk jau turėjome nueiti. Tuomet kažkur priekyje sužibo daug šviesų. Apsidžiaugėm, kad jau pasiekėme kelionės tikslą, bet sargybiniai pasuko mus į šoną. Taigi, kur mes einame? Paaiškino, kad tai buvo ne tas lageris, kurio mums reikia.

Šaltis siaubingas. Kojos pavirto į ledo gabalus kartu su apavu. Jų neįmanoma pakelti ir tai vienas, tai kitas nukrenta į sniegą. Parpuolusiajam padėti puldavo bendrakeleiviai, bet ir jų jėgos buvo menkos. Pastatytas ant kojų nelaimėlis tuoj vėl virsdavo, su savimi nutraukdamas ir pagelbėjusį. Pasigirsdavo širdį stingdantis raudojimas, pagalbos šauksmas. Kolona būdavo sustabdoma. Pribėgę sargybiniai spardydami gulintįjį reikalavo keltis. Kai tai nepadėdavo, leisdavo šunims draskyti ir galų gale pradėdavo šaudyti. Kai ir tai nepadėdavo, tuomet privažiuodavo rogės, kurias tempė jaučiai. Tai buvo tos rogės, kurios turėjo vežti mūsų asmeninius daiktelius. Dabar rogės buvo tuščios ir į jas įmesdavo tuos, kuriuos nebuvo galima priversti tęsti kelionę. Palikti nevalia, nes kelionės gale reikės atsiskaityti. Skaičius turi būti. Taip išsprendus incidentą, kolona paraginama eiti toliau. Ir taip iki kito sustojimo. Paskui tie sustojimai vis dažnėjo. Trejos rogės buvo pakrautos žmonių kaip rąstų. Jeigu kuris į roges pateko dar su gyvybės likučiais, tai ten jį pribaigė šaltis. Manoma, kad tą naktį buvo iki 40o C šalčio. Tokia šio krašto gamta. Jeigu karšta, tai baisiai karšta, jeigu šalta, tai šaltis užklumpa staiga. Taip buvo ir tą naktį. Šaltis kartu su tamsa tarsi nukrito ir apgaubė stepę.

Kolonoje jau nebebuvo tvarkos, buvo tik žmonių masė. Per koloną nuvilnijo žinia, kad mes niekur nenueisime. Kai tik nusileisime nuo aukštumos į slėnį, mus sušaudys. Vis labiau tai buvo panašu į tiesą. Siaubingas nuovargis, sukaustęs kojas, nebeleido jų kilnoti. Krisdavome ir keldavomės tik todėl, kad greta ėjusieji labai stengėsi padėti, nors dažnai ir tie geranoriai gelbėtojai atsidurdavo sniege.

Baisus nuovargis, skausmas, neviltis išsiverždavo gailia aimana. Vieni dar turėjo jėgų, garsiai meldėsi, kiti verkė, aimanavo. Dar kažkur skalijo šunys, keikėsi sargybiniai, skambėjo šūvių papliūpos. Šie visi garsai sumišę sudarė tokį gaudesį, kuris nebuvo panašus į žmonių garsus – veikiau į žvėrių staugimą. Neįmanoma apsakyti, ką tuomet išgyveno tie nelaimėliai, varomi į nežinią. Kada baigsis tas košmaras, kiek truks ta begalinė naktis. Laikrodžių neturėjome, bet juk kada nors turi išaušti diena. Išėjome vidurdienį ir ėjome, ėjome, ėjome. Net patys stebėjomės, kaip mes dar stovime ir kilnojame kojas. Tiesa, tai darė nebe visi. Kartais ateidavo mintis, kad gal geriau jau griūti ir nebesikelti. Kam ta begalinė kančia, jeigu jokios vilties nebėra. Bet kada mirtis jau visai tiesiai žiūri į akis, iš kažkur atsiranda jėgų likučiai ir vėl padeda atsikelti.

Eiti pasidarė ypač sunku. Atrodo, kad kylame į kalną. Dar po kelių priverstinių sustojimų pajutome, kad esame aukštumoje ir jau visai čia pat, žemumoje, matėsi daug šviesų. Šviesos buvo tokios blankios, nes jau aušo rytas. Supratome, kad esame prie lagerio ribos. Dabar be raginimų kolona pajudėjo ir pasiekėme lagerio vartus.

Mus sugrūdo į kažkokius barakus. Šitas momentas menasi kaip per rūką. Įžengę į baraką griuvome kur kas stovėjome ir atrodo, kad sąmonė apleido. Kiek truko ta būsena neaišku, bet mus į realybę grąžino baisūs skausmai, nes pradėjo jaustis nušalimai. Kojos dar negreit atšilo, nes jos buvo sušalusios kartu su apavu. Kiek vėliau apsilankė sanitarai, ėmė nuavinėti. Teko batus supjaustyti ir tik tada kojos buvo išlaisvintos nuo ledo. Labai daug kam teko kojas, bent jau pirštus, amputuoti. Mano kojų pirštai buvo visai pajuodę, bet aš nesutikau, kad amputuotų. Tiesa, gal dėl to labai sunkiai gijo. Atėję sanitarai patepdavo nušalimus jodu. Mūsų veidai buvo baisiai sutinę ir margi kaip žemėlapis. Viena rusė mums patarė dėti šlapimo kompresus. Tai mums nebuvo labai priimtina, bet kitos išeities neturėjome. Liaudies medicina nenuvylė, sutinimai sumažėjo, lengviau atsiskirdavo negyvi audiniai.

Mano vagono bendrakeleivė buvo Jadvyga Macelytė. Viename penkete ėjome su Maryte Padkamaryte. Visą laiką ėjome susikabinusios ir labai stengėmės prilaikyti viena kitą. Tame etape ėjo ir Vanda Leiputė. Buvo ir daugiau mūsų tautiečių, bet kitų nepažinojau.

Atmintyje išliko vienas kritiškas momentas. Jeigu pradžioje kelionės gyvai dalinomės įspūdžiais, tai giliau į naktį nustojome kalbėti, nes jėgų nebuvo. Vieną momentą pajutau, kad Jadzytės ranka, kurią aš stipriai laikiau savojoje, tarsi sustingo. Aš ėmiau ją purtyti ir klausti, kas jai yra. Pažvelgusi į veidą pamačiau, kad jos akys nebegyvos – jų vietoje pamačiau ledo gabaliukus. Pradėjau raudoti ir šaukti pagalbos. Prie mūsų prisiartino vyrukas. Supratęs, kas čia vyksta, vyras atsisegė savo šimtasiūlę ir, apkabinęs Jadzytę, priglaudė prie savęs, pradėjo jai į veidą pūsti šiltą orą. Tuo momentu kolona buvo sustabdyta. Aš vis kalbėjau, kad neduosim Jadzytės mesti į roges. Vyrukas man pritarė. Po kiek laiko Jadzytė ėmė mirksėti, net bandė kažką sakyti. Kai buvo duota komanda judėti, vyrukas vis dar nepaliko Jadzytės, laikė ją. Aš draugę prilaikiau iš kitos pusės. Mes pajudėjome kartu su visais. Tas Jadzytę išgelbėjęs vyrukas rusas Saša papasakojo, kad jau 10 metų lageriuose. Jis mus nuramino, kad mūsų nesušaudys. Mus nuves į tokį lagerį, kur dauguma išmirs iš bado ir ligų, bet kai kam yra vilties ir išgyventi.

Taip mes pasiekėme lagerį. Gaila, bet vėliau nei aš, nei Jadzytė niekada nesutikome Sašos. Jadzytė susirgo plaučių uždegimu, o vėliau tuberkulioze. Marytė sunkiai gydėsi nušalimus. Mano vagono bendrakeleivė lenkė Jadvyga neteko kojų. Pradžioje jai amputavo kojų pirštus, vėliau – iki pusės pėdos, nes įsimetė gangrena.

Kiek Spasko lageryje mirė kalinių, statistikos nėra. Moterų zona buvo aptverta tik spygliuota tvora – dar nebuvo 3 metrų aukščio tvoros, kurią vėliau surentė tie patys invalidai. Neštuvus su skaldytais akmenimis nešdavo keturi vienarankiai, akmenis skaldydavo bekojai.

Prie pat moterų zonos buvo atsarginiai vartai, pro kuriuos išveždavo mirusiuosius į amžino poilsio vietą. Vežimaitį traukdavo toks nususęs arkliukas. Prie vartų išeidavo sargybinis ir durklu „pažymėdavo“ lavonus. Kiek kartų pakildavo ir nusileisdavo durklas, tiek vežime lavonų. Tas pasikartodavo kelis kartus per dieną. Žmonės mirė nuo bado ir ligų. Lageryje sąlygos buvo baisios. Moterų zonoje nebuvo vandens. Vandenį mediniais kibirais nešdavo iš vyrų zonos, kur buvo vandens bokštas. To vandens užtekdavo tik atsigerti, o apie apsiprausimą nebuvo ko nė galvoti. Dažnu atveju ir duonos „paikės“ negaudavome po 2–3 dienas. Paaiškindavo, kad nepravažiuojami keliai, ypač žiemą. Kad tų kelių nebuvo iš viso – važiuodavo tiesiog per stepę.

Taip mes prasikankinome pavasarį ir vasarą, gydydami nušalimus ir kitokius negalavimus. Rudenį atvažiavo komisija ir atrinko tuos, kurie, jų manymu, dar galėjo būti naudingi statybose ar kituose darbuose. Visi labai stengėsi gerai atrodyti, kad ištrūktų iš šio mirties lagerio. Aš patekau tarp laimingųjų ir išvykau į Balchašo lagerį. Mano draugės Jadzytė ir Marytė neatrodė tinkamos darbui. Su manimi į Balchašo lagerį išvyko Vanda Leiputė. Daugiau niekada nebeteko susitikti su Maryte. Jadzytė buvo grįžusi į Lietuvą, bet neilgai džiaugėsi laisve, nes sveikata buvo palaužta. Vanda Leiputė po ilgų tremties metų grįžo į tėvynę. Mes su ja sulaukėme nepriklausomybės.

Manęs neapleido mintis nuvykti į tas vietas, kur pabėgo mūsų varganos jaunystės metai. Ten amžinam poilsiui paliko tiek likimo draugų. Taip išsiruošėme į kelionę: Vanda Leiputė-Pukinskienė, Juozas Pukinskas, Antanas Valaitis ir aš, Regina Valaitienė.

A. Valaitis ir J. Pukinskas irgi buvo kalėję Kazachstano lageriuose, todėl jie pritarė šiai kelionei, nors daugelis atkalbinėjo, nes anuomet Lietuva dar priklausė Sovietų Sąjungai ir vykti ten gal ir nebuvo saugu.

Kai atvykome į Karagandą, buvo gegužės mėnuo. Pirmas kelionės tikslas buvo Karabasas, vėliau Spaskas. Kiek įspūdžių! Štai lagerio vartai, pro kuriuos 1949 m. kovo 30 dieną buvome išvaryti į tą nežmonišką kelionę. Dabar čia stovime ir su siaubu prisimename tą naktį. Kartu apima ir pasididžiavimas – buvome pasmerkti, bet išlikome. Jiems nepavyko mūsų pražudyti. Mes atėjome paliudyti – mes nenugalėti.

Sumanėme dabar nueiti tą  atstumą. Sniego nėra, stepė tyli ir bežadė. Eidami be kelio tiesiog per stepę, kaip anuomet, gal net sutrumpinsime kelią – gal susidarys kilometru kitu arčiau. Dabar mes esame sotūs, galime pasiimti vandens ir kokį gabalėlį duonos. Deja, pritarimo nebuvo. Mūsų Vandutė dar nebuvo visai sustiprėjusi po ligos, o ir aš negalėjau pasigirti gera sveikata – juk 1954 metais mane paleido dėl blogos sveikatos. Teko šio sumanymo atsisakyti arba nors atidėti vėlesniam laikui.

Nuvykome į Spaską. Čia vietoj buvusio lagerio įkurtas karinis dalinys. Kadangi neturėjome leidimų, teko greitai pasišalinti, nes pajutome, kad esame sekami. Dar spėjome pamatyti, kad Spasko kalinių kapinės pavirto tankodromu. Toliau vykome į Balchašą. Ten lagerį primena tik tvoros, juosusios lagerį, likučiai. Aplankėme kalinių kapines. Tas žemės gabalas, kur ilsisi mūsų likimo draugai, buvo beveik užlietas atmatomis, kurias išplauna metalurgijos kombinatas. Pavyko surasti mūsų likimo draugą Steponavičių, kuris vis dar gyveno Čiubar-Tiubeke. Su jo pagalba medžio kryžių sutiko pagaminti medžio apdirbimo įmonės žmonės. Jie net atsisakė atlyginimo, kai sužinojo, kam jis skirtas. Taip katalikiškas kryžius paliko saugoti ramybę tų nelaimingųjų, kurie net po mirties turėjo likti svetimoje žemėje. Išvykdami pažadėjome jiems, kad juos lankysime, niekad jų neužmiršime. Pažadą tesėjome. Jau 1990 metais buvo suorganizuota 60 žmonių ekspedicija, kuri aplankė visas buvusias lagerio vietas, paženklino kalinių kapines. Šios ekspedicijos pagrindu H. Paulauskas sukūrė dokumentinę juostą „Karlagas – mirties žemė“.

H. Paulauskas dalyvavo 1990 metų ekspedicijoje. Jis labai tikėjosi atrasti tą vietą, kur amžinam poilsiui paliko jo tėvelis. Archyvuose jam pavyko aptikti žinių apie tėvelio mirtį. Tačiau kalinių kapinės labiausiai sunaikintos. Tie, kurie ieškojo savo artimųjų kapų, dažniausiai turėdavo pasitenkinti malda ir sauja žemės iš tų nesvetingų vietų.

Prisiminimus užrašė
Zenonas RAKAUSKAS

Lekėčiai, Šakių rajonas

© 2011 „XXI amžius“